Pasaulinė architektūros diena šiais metais buvo sutikta konferencija opia tema: „Architektas – vykdytojas ar atsakingas kūrėjas?“. Lietuvos architektų rūmų konferencijoje buvo juntama, kad klausimas apie architekto etiką – kaip niekad aktualus. Miglė Angelou apie tai kalbasi su Architektų rūmų pirmininke Daiva Bakšiene, architektu Rolandu Paleku ir VGTU Architektūros fakulteto dekanu Liutauru Nekrošiumi.
Kodėl šiandien taip svarbu kalbėti apie etiką ir architekto, kaip atsakingo kūrėjo, vaidmenį? Ar ši tema dabar yra opesnė nei anksčiau?
Rolandas Palekas: Ši tema yra ir buvo aktuali visais laikais. Ir toliau bus aktuali. Tiesiog mes patys tampame brandesni. Šitą liudija kad ir Architektūros įstatymo atsiradimas bei profesinės savivaldos supratimas. Supratimas, kad mes patys galime būti subjektais, įtakojančiais procesus miestų tvarkyme, architektūros, dizaino kūrime. Ir tuo pačiu, kartu su teisėmis, įgaliojimais, natūralu, kad brandžiam žmogui ar bendruomenei ateina ir atsakomybės suvokimas. Atsakomybė ir yra tampriai susijusi su etika. Ne tik prieš kolegas, bet ir prieš miestą, viešąjį interesą. Poreikis kultūringam elgesiui nėra padidėjęs, jis visada buvo didelis. Tiesiog architektų bendruomenėje atsirado prielaidos susivokti, kad tai tampa ypatingai svarbu ir visi veidu atsisukome į tuos klausimus.
Daiva Bakšienė: Architektūros kokybei skirtų konferencijų idėja gimė dar 2014 metais. Pirmąja tema tapo architektūros kokybės kriterijai, vėliau – kokybės užtikrinimo priemonės, o šiemet eilė atėjo diskusijai apie patį sprendimus priimantį architektą. Konferencijos projektą parengę dar pernai, šiemet pastebėjome, jog pasiūlyta tema ypatingai sutapo su nūdienos aktualijomis: Architektų rūmų įstatymu įtvirtintais profesinės savivaldos (visuotinės narystės) pagrindais, taip pat priimtu Architektūros įstatymu su jame apibrėžtais architektų profesinės veiklos principais ir kitais šios profesijos reikalavimais. Neabejotinai konferencijos problematika yra artima ir pastaruoju metu viešai nagrinėjamiems ginčams dėl įvairių objektų statybos teisėtumo, vertinant tai, kad kiekvienas iš šių objektų turi savo autorių – architektą.
Ar buvo atsakyta į pagrindinį konferencijos klausimą? Ar iš to sekė užduoties suformavimas mokslininkams, praktikams?
Daiva Bakšienė: Jau ankstesnių konferencijų patirtis parodė, kad vienos dienos neužtenka norint aprėpti plačią problematiką ir visiems dalyviams kartu pateikti konkretų bendrą atsakymą. Šioje konferencijoje taip pat buvo girdima įvairių nuomonių dėl architekto statuso, jo etikos, atsakomybės. Vis tik drįsčiau teigti, kad nei pranešėjams, nei dalyviams nekilo abejonių, kad architektas jokiu būdu negali būti suprantamas vien tik kaip nurodymų vykdytojas, nes būtent jam yra pavedama suderinti labai įvairius ir dažnai skirtingus interesus, o tam yra būtinas nešališkumas, savarankiškumas, aukšta kvalifikacija ir atsakomybė. Taigi, kaip pažymėjo Audrius Ambrasas, architektas greičiausia yra – abu viename – ir vykdytojas (sutarties įgyvendintojas), ir atsakingas kūrėjas.
Aš pati iš šios konferencijos sau išsinešiau vis dar neatsakytą klausimą – kiek universalus gali būti architektas ir kokią vietą profesijoje galėtų turėti atskiros specializacijos? Manau, neišvengiamai turėsime judėti link architekto kvalifikacijos suteikimo reformos, nes šiuo metu architektai yra atestuojami net 47 skirtingose veiklos srityse, kas reiškia neproporcingą profesijos išskaidymą. Tačiau ar tikslingiau būtų siekti vieningos architekto kvalifikacijos ar išskirti kelias pagrindines specializacijas (statinių architekto, urbanisto, kraštovaizdžio architekto, pan.) man dar neaišku.
Tad toliau tęsime šio klausimo nagrinėjimą analizuodami kitų šalių praktiką, rengdami narių apklausas, atlikdami kitus tiriamuosius žingsnius.
Kalbant apie užduotis mokslininkams reikia pripažinti, kad architekto profesinės veiklos sąlygų moksliniai tyrimai Lietuvoje beveik neatliekami. Todėl kiekvieną konferenciją lydi viltis, kad į nagrinėjamų temų neištirtumą bus atkreiptas mokslininkų dėmesys. Juolab, kad konferencija yra mokslinė-praktinė, taigi – arena, kurioje susitinka abi pusės. Pirmą žingsnį žengiame ir patys – kiekvienai konferencijai išleidžiame pranešimų tezių rinkinį. Po konferencijos yra rengiamas mokslinių straipsnių rinkinys, tad surinkta medžiaga nenugula tik į pranešėjų stalčius.
Dekane, kodėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetui yra svarbu dalyvauti bendrame renginyje su Rūmais (architektais-praktikais)?
LIUTAURAS NEKROŠIUS: Tokio pobūdžio renginiai – galimybė pristatyti architektūros mokykloje vykdomas veiklas, užmegzti tampresnius ryšius su praktikais, geriau pajusti architektūrinio projektavimo rinkos pulsą. Esame įsitikinę, kad architektūros mokyklos veikla – studijos, moksliniai tyrimai, socialiniai projektai – turi būti tampriai susiję su procesais, vykstančiais už mokyklos ribų. Bendradarbiavimas su profesiniais tinklais sudaro sąlygas aktualizuoti akademines užduotis studentams, architektūros tyrimų kryptis.
Architektūros studijų kaita tiesiogiai susijusi su profesijos transformacijomis. Architekto statuso, jo darbo pobūdžio kaita leidžia prognozuoti ateities tendencijas. Atsižvelgdami į tai galime planuoti ir diegti studijų proceso inovacijas. Dalyvaudami tarpdisciplininėse mokslininkų ir praktikų diskusijose tiksliau galime identifikuoti aktualiausius šių dienų poreikius susijusius su architektūros moksliniais tyrimais. Tai žinodami universitete galime inicijuoti naujas tyrimų kryptis, koreguoti esamas, parengti ir įgyvendinti socialinio poveikio projektus.
Kokia Jūsų nuomonė apie šių dienų architekto statusą Lietuvoje?
ROLANDAS PALEKAS: Architekto įtaka ir reikšmė procesuose, mano supratimu, dar nėra pakankama. Taip, yra atsiradusios prielaidos, bet, kad įvyktų realūs pokyčiai, kad iš tikrųjų visuomenė ir jos atskiri nariai suprastų, kad vis dėlto tam tikrais klausimais geriau pasitikėti architektu negu primesti savo nuomonę – čia turės praeiti dar nemažai laiko.
Ar Jūs manote, kad apskritai trūksta pasitikėjimo architektais? Ar jaučiate tai savo kasdieniniame darbe?
ROLANDAS PALEKAS: Ne tik architektais. Stinga pasitikėjimo profesionalais apskritai. Dažnas jaučiasi geriau žinąs, gal netgi „pats nusipieštų“, bet reikia parašo. Netgi sprendžiantiesiems ir aukštas pareigas užimantiems vyrams kartais pritrūksta suvokimo, kad nederėtų primetinėti savo požiūrio ten, kur nėra tavo sritis ir verčiau koncentruotis į tai, ką išties išmanai. Jaučiu tą pasitikėjimo stygių aplink. Tikiu, lėtai, tačiau plėsdami savo akiratį sveiksime.
Kokios, Jūsų nuomone, yra architekto profesijos perspektyvos?
DAIVA BAKŠIENĖ: Mano nuomone, architekto veiklos perspektyvos Lietuvoje yra pakankamai šviesios. Kuo labiau visuomenė įsisąmonins savo interesus ir teisę tikėtis jų įgyvendinimo, tuo labiau ryškės architekto profesijos reikšmė ir jo priimamų sprendimų svarba. Suvokus šią reikšmę taps akivaizdu, kad kuriant aplinką kvalifikuoto architekto negali pakeisti asmuo, turintis tik vienos (siauros) srities žinias, todėl architekto statusas neišvengiamai bus stiprinamas, kad vystant teritorijas būtų įgyvendinami ne kokios nors interesų grupės poreikiai, bet bendri visuomenės interesai.
Konferenciją „Architektas – vykdytojas ar atsakingas kūrėjas?“ organizavo:
Lietuvos architektų rūmai ir VGTU Architektūros fakultetas
Konferenciją finansavo:
Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos architektų sąjunga, UAB „ACO Nordic“, UAB „Baumit“, UAB „JUNG Vilnius“, UAB „Monier“, UAB „Ryterna modul“.
Informaciniai rėmėjai:
pilotas.lt, www.sa.lt , www.statybunaujienos.lt
Kjosas
( 2018-06-28 )
Didelis aciu uz informacija!
Baltlokis
( 2018-02-13 )
Kaip idomu parasyta, domina ar istikruju taip yra?
F.F.
( 2017-11-13 )
Dideli portretai yra gerai, bet gal buvo galima pakalbinti daugiau žmonių, kurie iniciavo Architektūrų rūmų, Architektūros įstatymą, buvo prie Rūmų ir Architektūros įstatymo kūrimo ištakų ir kurie kėlė architekto profesijos bei statuso problemas jau prieš gerą dešimtmetį.
redaktorius
( 2017-11-13 )
Gali būti, kad tai – ne vienintelis ir ne paskutinis straipsnis šia tema.
Ką rekomenduotumėt pakalbinti…?