david basulto

„ARCHDAILY“ ĮKŪRĖJAS D.BASULTO: „Matau prasmę geriausios architektūros sklaidoje“

2022-11-24
Elena Paleckytė

Šiuo metu Berlyne gyvenantis architektas David Basulto yra lankomiausio pasaulyje architektūros portalo „ArchDaily“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius. Šiandien jis kalbės Architektūros fondo organizuojamo pokalbių ciklo „Puikioji klaida“ paskaitoje „Mastelį keičianti architektūra“.

Iš Čilės kilęs architektas David Basulto buvo daugybės apdovanojimų, premijų ir dizaino konkursų Lotynų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje žiuri narys. Jis yra „Mies Crown Hall Americas Prize“ tarptautinės patariamosios tarybos Čikagoje, „Endeavor“ fondo Niujorke narys, „TEC de Monterrey“ akademinės tarybos Meksikoje narys, Šiaurės šalių paviljono 2016 m. Venecijos architektūros bienalėje kuratorius. Architektūros fondo pokalbių ciklo proga architektą pakalbino Elena Paleckytė.

Mums kalbantis esate Meksikoje. Galbūt lankote vieną iš „ArchDaily“ biurų?
Taip. Šią savaitę yra šio mūsų biuro gimtadienis, todėl atvažiavau norėdamas pabūti kartu su komanda. Nors „ArchDaily“ prasidėjo Santjage, Čilėje, tačiau dabar turime biurų visame pasaulyje – Meksikoje, Kolumbijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, kelios mažesnės komandos dirba išsibarsčiusios po kitas šalis. Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiu Berlyno biure.

„ArchDaily“ pradžia – Čilėje. Rodos, viskas prasidėjo nuo to, kad su David Assael įkūrėte „Plataforma Urbana“ ir „Plataforma Arquitectura“? Gal galite apie tai papasakoti?
Taip, teisingai. Tuo metu aš labai domėjausi technologijomis ir internetu, norėjau suprasti, kaip sklinda informacija, tačiau nesiejau to su architektūros studijomis. David Assael tuo metu mokėsi toje pačioje architektūros mokykloje kaip ir aš. Nors vienas kito asmeniškai nepažinojome, David buvo girdėjęs, kad domiuosi internetu, technologijomis. Vieną dieną jis prie manęs priėjo ir papasakojo, kad, jo manymu, dalinimasis informacija gali padėti pagerinti gyvenimo miestuose kokybę. Susidomėjau šia mintimi, pradėjome daug apie tai kalbėtis, šitaip tapome geriausiais draugais ir veiklos partneriais. Pagrindinė mūsų veiklos idėja buvo, kad turėdami daugiau informacijos architektai gali kurti geresnius projektus.
Tad svarbiausia mums buvo informacija. Anksčiau visos architektūros žinios, inspiracijos buvo knygose, todėl architektų studijose ir yra tiek daug knygų. Tačiau knygos brangios, vienintelis būdas jaunam architektui pasiekti jose esančią informaciją buvo eiti į bibliotekas, tačiau tam galimybių būna ne visada. Aš norėjau žinoti kuo daugiau, todėl bibliotekoje praleisdavau labai daug laiko, daug pinigų išleisdavau knygoms, nors įpirkti galėdavau galbūt vieną per metus. Tuomet būnant Čilėje buvo beveik neįmanoma užsiprenumeruoti itališką ar amerikietišką architektūros žurnalą. Tačiau internetas turėjo tai pakeisti. Kadangi turėjau technologinių žinių, su David nusprendėme sukurti nemokamą architektūros platformą.
Dalinomės įvairiais projektais. Rašėme architektams ir klausėme, ar jie nenorėtų pasidalinti savo projektais mūsų platformoje. Niekas iki tol nieko panašaus nedarė, todėl žmonės susidomėjo. Mokėmės labai geroje Čilės architektūros mokykloje, ten sutikau, pavyzdžiui, Pritzker premijos laureatą Alejandro Aravena, todėl aplink mus vyko daug įdomių dalykų, diskusijų, mūsų dėstytojai buvo talentingi architektai, dalinomės jų projektais.
Kartą išgirdome apie vieną suomių projektą, nusprendėme nusiųsti architektui elektroninį laišką. Jis labai greitai atrašė, sakydamas, kad jam labai keista ir įdomu, kad žmonės iš kito pasaulio krašto – Čilės – domisi jo projektu. Visą informaciją apie pastatą jis atsiuntė paštu, įrašęs į CD. Tai buvo pirmasis architektas ne iš Amerikos, kurio darbu pasidalinome, supratome, kad susisiekti galima su bet kuo. Architektai yra linkę dalintis projektais, žiniomis, būtent taip architektūra ir vystosi. Modernizmo laikotarpiu, kuomet vyko didžiuliai pasauliniai pokyčiai, architektai dalinosi radikaliomis idėjomis, tokiomis kaip Le Corbusier ar Bauhauzo, susitikdavo Tarptautiniame architektūros kongrese. Aišku, dalintasi ir knygomis, tačiau jos brangios, jas sudėtinga transportuoti. Su internetu viskas turėjo pasikeisti. Jei mes nebūtume to padarę, tai būtų padaręs kas nors kitas.

Viename interviu esate minėjęs oro uostų pavyzdį – kad jie projektuojami keletos studijų, kurios vienintelės pažįsta išskirtinę oro uostų architektūros tipologiją. Parodydami skirtingų oro uostų planus, „ArchDaily“ moko apie tai ir kitus architektus, konkursuose gali dalyvauti ir kitos studijos.
Taip, manau, labai įdomu ir svarbu, kaip tai padeda mokytis. Jei didelis architektūros biuras suprojektuoja oro uostą, tame specializuojasi, vėliau tampa labai sunku rasti ką nors kitą, kas galėtų tai padaryti, nes kiti tiesiog neturi apie tai žinių. O dabar jauni architektai gali žiūrėti į oro uostų, filharmonijų pastatų planus, detalių brėžinius ir iš to mokytis.

Kalbant apie informacijos pasiekiamumą, iš pradžių Jūsų platforma buvo ispanų kalba, tad didžiajai pasaulio daliai buvo sunkiau prieinama. Kodėl pradėjote rašyti ir angliškai?
Būdamas Čilėje, pastebi, kad informacinėje erdvėje dominuoja anglų kalba. Viena vertus, kūrėme platformą vietos architektams, kurie neturėjo galimybės skaityti angliškai, kita vertus supratome, kad anglų kalba pasiektume daugiau žmonių. Pagaliau pradėti rašyti ir angliškai mus paskatino tai, kad vienas Kolumbijos architektas mums papasakojo, jog per kelias dienas po to, kai pasidalinome jo projektu, su juo susisiekė jo darbą publikuoti norintys žurnalai iš Kinijos, Japonijos, JAV, Italijos. Mums tai buvo labai įdomu, supratome, kad turime įtakos – anksčiau to negalėjome niekaip patikrinti ar pamatuoti, bet šis Kolumbijos architekto pasakojimas mums tai parodė.
Mums įdomiausia buvo tai, kad tos išvardytos šalys, iš kurių susisiekė su tuo kolumbiečiu, bendra turi tai, kad ten nekalbama ispaniškai. Bet vis tiek naudojosi mūsų puslapiu. Taigi situacija apsivertė – ne mes, ispanakalbiai, turime versti informaciją iš anglų į ispanų, bet atvirkščiai, tai jie turėjo stengtis, domėtis. Supratome, kodėl tiek daug žmonių iš JAV, Vakarų Europos, sekė mūsų puslapį – juk darėme kažką naujo, ko niekas kitas nedarė. Didieji architektūros puslapiai tuomet priklausė žurnalams, leidykloms, kurie savo internetinius puslapius naudojo tik kaip vietą parduoti popierinių žurnalų prenumeratas. Jie naudojo juos tik viešinti savo žurnalams, nieko neduodavo skaityti nemokamai, nes tai prieštaravo jų verslo modeliui. Supratome, kad mes turime tai padaryti, turime rašyti angliškai, turime būti globalūs.

„ArchDaily“ leidžiamas ne tik anglų ir ispanų, bet ir portugalų ir kinų kalbomis. Gal galėtumėte papasakoti, kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Kinijos rinkoje? Rodos, kažkas vogė iš jūsų puslapio informaciją ir dalinosi ja kinų kalba?
Mums atrodė įdomi idėja, kad po kurio laiko suklestės kitos – ne amerikietiško modelio – ekonomikos, kurios tuo metu atrodė sparčiai besivystančios – Brazilija, Rusija ar Kinija. Kad ir kas turėjo nutikti šiose šalyse, tai turėjo būti gana tolima nuo to, prie ko esame įpratę. Pastebėjome, kad Kinijoje yra internetinis puslapis, kuris kopijuoja mūsų platformos turinį. Pagal vakarietišką autorinių teisių suvokimą bandėme jį užblokuoti, siuntėme viską kopijuojančiam ir verčiančiam žmogui daug elektroninių laiškų, tačiau niekas nepadėjo. Galiausiai turėjome nuvažiuoti į Kiniją visai dėl kitos priežasties, bet pagalvojome parašyti tam kopijuotojui ir pasiūlyti susitikti. Nors jis ignoravo visus kitus mūsų laiškus, į šį pasiūlymą jis labai greitai sureagavo. Susitikti su juo buvo siurrealu. Jis buvo nuostabus kompiuterių mokslo ekspertas, parodė mums labai įdomią jo sukurta programą, kuri struktūruotai paimdavo mūsų turinį iš puslapio, o jo studentai tą turinį išversdavo į kinų kalbą. Jis netgi pardavinėjo mūsų turinį įrašytą į diskus, suskirstytą pagal metus.
Kai paprašėme jo nebevogti mūsų turinio, jis atsakė, kad tai nėra vagystė – „ArchDaily“ yra labai naudingas informacijos šaltinis, tačiau Kinijoje yra daugybė žmonių, kurie nekalba angliškai, kurie negali nusipirkti knygų. Supratome, kiek daug Kinijoje yra architektų ir kad jiems iš tiesų reikalingas toks turinys kaip mūsų, jei patys to nedarysime, galimybę pamatys ir padarys kas nors kitas. Įsivaizduokite, koks didžiulis ten yra informacijos poreikis, supratome atsakomybę dalintis informacija su tokia didžiule, bet kažkodėl neįtraukiama šalimi kaip Kinija. Pasaulis vystysis ir keisis būtent tokiose šalyse.
Tokiose šalyse kaip Vietnamas, Indonezija ar Iranas gimsta labai įdomi architektūra – reikia daugybės pastatų, tačiau lėšų nėra daug. Bet drauge ten nėra ir daugybės architektūrinių reikalavimų, reglamentų, esi laisvas daryti, ką nori. Todėl manome, kad inovacijos ateis būtent iš šių šalių. Kita vertus, tai, kas vyksta JAV, irgi tiek pat svarbu kaip ir tai, kas vyksta Irane ar bambukinėje Vietnamo architektūroje. Tad norime kurti šiuos tiltus tarp skirtingų kultūrų. Kita vertus, nesitikėjome, kad Rusija ir Kinija ir vėl suskaidys pasaulį.

Kaip tai logistiškai veikia? Ar visų skirtingų kalbų versijos vienodos, ar verčiate turimus tekstus į visas kalbas? O gal kiekvienos kalbos turinys unikalus?
Manau, tai miksas. Žinoma, kiekvienoje šalyje stengiamės eiti gilyn į vietines problemas, kai kurie specifiniai dalykai likusiam pasauliui nebūtų tokie svarbūs, pavyzdžiui, Čilės „ArchDaily“ daugiausiai yra apie Čilę. Kita vertus, tai kaip švytuoklė – judame tarp globalaus ir lokalaus. Jei kas nors pasirodo įdomu visam pasauliui, verčiame iš ispanų į anglų, kinų. Žinoma, turint tiek skirtingų kalbų, vertimai kartais užtrunka. Architektai informaciją dažniausiai pateikia vietos kalba, nurodo projekte panaudotas vietines medžiagas.
Vertimai mums labai svarbu, turime būtent tam paskirtas komandas. Dažniausiai tai – daugiau laisvo laiko turintys architektūros studentai, kuriems vertimai įdomūs ir naudingi.

Kaip manote, kokia yra Jūsų, kaip didžiausios pasaulyje architektūros platformos, atsakomybė?
Manau, yra dvi skirtingos pusės. Viena vertus, mes turime atsakomybę atrinkti, tai ką rodome, rodyti gerą architektūrą. Kita vertus, turime rodyti skirtingą architektūrą, būti demokratiški. Aišku, tai nėra atvira platforma, kur bet kas gali įkelti projektą, reikia pasiekti tam tikrus standartus. Tad turime parodyti pasaulio įvairovę, bet ir atlikti tinkamą atranką.

Ar Jūsų puslapyje esama kokios nors hierarchijos tarp projektų, kuriuos rodote? Ar viskas yra griežtai chronologiškai?
Atsidarę puslapį pamatytume, kad jame išskirti, pavyzdžiui, geriausi dienos projektai, kiekvienais metais išrenkame ir geriausius metų projektus. Kita vertus, mums hierarchijos šiek tiek trūksta, mums taip pat reikia palengvinti paiešką mūsų puslapyje ir tai yra labai sunki užduotis, nes norėdami reprezentuoti visą įvairovę, turime rodyti labai platų žvilgsnį. Todėl mes renkamės srauto principą, kuriame būtent mes kontroliuojame, ką lankytojas mato. Lankytojas jame gali pamatyti kokį nors labai stiprų projektą, ką nors netikėto, ką nors keisto – kaip kelionėje. Juk žinai, ką pamatysi, jei ieškosi, pavyzdžiui, medinės Europos architektūros. Bet kam save taip apriboti? Mes norime nustebinti, pasiimti lankytojus į kelionę. Juk būtent skirtingos patirtys, skirtingi pamatyti dalykai architektus moko, jie šitaip mokosi, dedasi tai į galvą, nenorime to atsisakyti.
Minite, kad išskiriate geriausią dienos projektą. Kiek projektų per dieną publikuojate, jei iš jų netgi galima daryti kažkokius rinkimus?
Įvairiai, tai nuo daug ko priklauso. Manau, per visus mūsų portalus dabar vidurkis būtų apie 20 per dieną. Bet būna įvairiai, kartais gauname 100 projektų per dieną, todėl turime informaciją paskirstyti, struktūruoti.

Neretai sakoma, kad galbūt geriausias dalykas, ką architektas gali padaryti – iš viso nieko nestatyti. Ar nepasidaro liūdna, kad tiek daug statoma, švaistoma tiek resursų, kai būtų galima juos naudoti efektyviau?

Taip, tai opus klausimas, kartais geriausias pastatas yra tas, kurio nepastatai. Jau yra pastatyta tokia galybė dalykų, kad tikrai turi būti labai sąmoningas. Kita vertus, tai labai priklauso nuo konteksto. Žinoma, vakarų Europoje, su visais turimais resursais, spaudimu, tankumu, nestatyti gali būti geriausias sprendimas. Bet yra kitų kontekstų, kuriuose to daryti neįmanoma. Artimiausioje ateityje neįmanoma nustoti architektūroje naudoti betoną, todėl turime išmokti tai daryti tinkamai ir sąmoningai. Tad tikrai yra įtampų, tikrai atrodo, kad kartais geriau nedaryti nieko. Kita vertus, prieš kelias dienas žmonija peržengė 8 milijardų žmonių ribą. Kai „ArchDaily“ prasidėjo, mūsų buvo 6,5 milijardo, tada kai pradėjome dirbti Meksikoje ir Kinijoje, žmonių buvo 7 milijardai. Šiuo metu yra palankiausios sąlygos augimui, turime išvystytą mediciną, maistą, iki tam tikro taško – beveik neribotą energiją.
Augimas tikrai egzistuoja, yra jaučiamas, kaip ir naujų pastatų poreikis, su tuo reikia tvarkytis. Tačiau veikti turime tvariu būdu. Juk būtent architektūra, žmogaus kurta aplinka yra didžiausias CO2 teršėjas. Naujos statybos kelia svarbių klausimų, bet jaučiuosi optimistiškai, matau, kad Europoje pastatai perdirbami, steigiasi labai lokalios studijos, tokios kaip „Rotor“, kurios specializuojasi pastatų ardyme ir jų dalių pernaudojime naujuose projektuose.

Ar nemanote, kad „ArchDaily“ veikia kaip globalizacijos katalizatorius?
Taip, yra dvi monetos pusės. Viena vertus mes tam tikra prasme iš tiesų skatiname globalizaciją, kita vertus, skatiname naują regionalizmo bangą. Galima tai palyginti su modernizmo judėjimu, kuris prasidėjo labai įdomiu istorijos laikotarpiu, vyko karas, reikėjo ieškoti racionaliausių sprendimų, Le Corbusier galvojo, kad namas yra mašina gyventi, o gamyklose buvo gaminamos pastatų dalys. Modernusis judėjimas turėjo tarptautinį stilių, kur viskas visur atrodė vienodai. Kita vertus, būta ir stipraus regionalizmo, modernizmas skirtingai pasireiškė skirtinguose kraštuose – Viduriniuose Rytuose, Brazilijoje. Viskas taikėsi prie vietinio klimato, identiteto. Šiandien vyksta kažkas panašaus. Manau, XX a. pabaigoje, XXI amžiaus pradžioje buvo daug suvienodėjimo, miestai siekė atkartoti Niujorko dangoraižių panoramą. Tačiau kaip pasipriešinimas pradėjo rastis labai stiprus regionalizmas su vietinėmis medžiagomis, stiliais. Šiuo metu yra tam tikras regionalizmo renesansas.

Viename interviu esate minėjęs, kad tai, jog esate iš Čilės, padeda matyti pasaulinę architektūrą iš tam tikro atstumo, tarsi iš periferijos. Kaip manote, ar tai galėjo turėti įtakos tam, kad esate susidomėję labai skirtingais pasaulio regionais ir jų architektūra?
Taip, manau, kad tokia perspektyva yra privalumas. Tai yra pozicija, iš kurios viską stebi. Mums su David buvo labai svarbu plėsti akiratį. Mums labai svarbu keliauti į skirtingas šalis, susitikti su skirtingais architektais, pamatyti, kas vyksta, pamatyti platesnį vaizdą.
Daug kas mums sakė, kad „ArchDaily“ turėtų persikelti į JAV, ten kur galėtume dirbti su geriausiais programuotojais, būtume pasaulio sostinėje. Tačiau mums yra žymiai geriau būti kur nors toliau. Juk jei esi iš JAV, visas tavo pasaulis ir yra JAV, sunku suprasti, kad egzistuoja kažkas daugiau. Tai suprantama – juk JAV didžiausia pasaulio ekonomika, joje vyksta daugybė dalykų. Tačiau būdamas ten gali pamiršti apie likusį pasaulį. Kai mes kalbame apie pasaulį, mes iš tiesų kalbame apie visą pasaulį, visą planetą, mums įdomu, kas vyksta Indonezijoje, šiaurės šalyse, Vokietjoje. Anksčiau apie Vokietijos architektūrą kažkiek žinojau, bet dabar, kai čia gyvenu, žinau nepalyginamai daugiau, žymiai giliau.
Man pasisekė, kad gana anksti turėjau galimybę apsilankyti Estijoje, Kroatijoje. XXI amžiaus pradžioje šios šalys labai sparčiai augo, buvo statomi muziejai, mokyklos, kultūros centrai. Tam buvo organizuojami atviri konkursai, kuriuose galėjo pasireikšti jauni architektai. Tikriausiai panašiai buvo ir Lietuvoje, Latvijoje, šiose šalyse vyko vystymasis. Tokių dalykų būdamas tik Šiaurės ar Pietų Amerikoje nepastebėsi. Man labai pasisekė, kad su ten tuo metu kūrusiais architektais pavyko užmegzti ryšį. Nežinau, kodėl 2016 metais buvau pakviestas kuruoti šiaurės šalių paviljoną Venecijos architektūros bienalėje, jaučiausi labai pagerbtas, nes pakvietė žmogų iš taip toli. Labai tuo džiaugiausi, turėjau galimybę susipažinti su norvegų, švedų, suomių architektūra. Mane tai labai daug ko išmokė. Dėl to man labai smalsu, ką pamatysiu Vilniuje – kokią senų ir naujų pastatų kombinaciją ten atrasiu.

Kaip vyksta projektų, kuriuos publikuosite, atranka? Ar yra kokios nors kvotos, kiek iš kokių šalių projektų publikuojate?
Ne, jokių ribų ar kvotų nėra, mes tiesiog publikuojame tai, ką norime publikuoti, kas atitinka mūsų standartus. Mūsų užduotis paprasta – suteikti architektams įrankius, žinias ir įkvėpimą ateities projektams, architektams, kurie stos prieš pasaulio problemas. Todėl turime būti labai sąmoningi apie tai, kuo dalinsimės. Juk kartais filmuota medžiaga apie projektus, kurie yra ant dekoratyvumo ribos, jauniems architektams yra labai svarbu. O kartais svarbu parodyti tai, kas atrodo negražiai, bet yra labai techniška, buvo protingai išspręsta. Arba projektus, kurtus drauge su visuomene, nors architektūriškai tai ir neatrodytų labai gražiai.
Reikia gerai pagalvoti, ką publikuoti. Kuratorių komanda dirba labai įdėmiai, daug diskutuoja. Žmonės siunčia mums projektus, bet kita vertus, tuo pačiu metu ir mes patys ieškome projektų. Būtent čia mes ir pastebime, jei kuriam nors regionui nesuteikiame pakankamo dėmesio. Galbūt po kelionės į Vilnių savo komandai pasakosiu, ką čia būsiu pamatęs ir sakysiu, kad reikia skirti dėmesio kuriam nors lietuvių architektui. Taigi tai visada tarsi švytuoklė, viskas priklauso nuo daugybės faktorių, bet stengiamės reprezentuoti kuo daugiau įvairovės, rodome tai, kas mums patiems kelia smalsumą.

Ar pats kada nors dirbote kaip architektas? Ar nesiilgite kurti dizaino?
Iš pradžių su kūrybos partneriu, kuris buvo urbanistas, kūrėme interjerus, teritorijų planus, judėjome tarp šių dviejų mastelių. Supratau, kad architektūra yra labai kompleksiška, todėl jei nori kurti gerą architektūrą, turi eiti labai giliai, iki kiekvienos detalės. Be to, kai kūrėme, į statybvietę eidavome kiekvieną dieną. Tad galiausiai teko nuspręsti, ką norime daryti – kurti pastatus ar tęsti architektūros platformos projektą. Palengva supratome, kad tai, ką darome, platforma, irgi yra architektūrinis projektas. Joje irgi reikia abstraktaus, dizainerio mąstymo, darbo su skirtingais masteliais. Man įdomiausia buvo skaitmeninė internetinio puslapio architektūra.
Mums labai pasisekė, kad atradome savą verslo modelį. Patys neturėjome daug statybų patirties, todėl pažįstamų architektų tiesiog paklausdavome, kas buvo jų medžiagų tiekėjai, kas jiems tiekė langus, kas buvo inžinieriai, kas darė baldus. Tokios rekomendacijos tarp architektų labai svarbios, tai tapo mūsų verslo modeliu – matai gerą architektūrą, sužinai, kokiomis medžiagomis architektas pasitikėjo.
Savo veikla tam tikra prasme neigėte spausdintus architektūrinius žurnalus, tačiau prieš kelis mėnesius išleidote knygą. Kodėl? Apie ką ji?
Vienas vokiečių leidėjas man daugybę kartų siūlė leisti knygą, bet manęs tai tiesiog nedomino. Tačiau vieną dieną išėjo taip, kad susitikome, susipažinome ir tas leidėjas, pasirodo, buvo labai įdomus žmogus. Jis pasakojo, kad karjeros pradžioje svarstė – eiti dirbti į kokią nors didelę leidyklą ar nusipirkti kompiuterį ir pradėti dirbti pačiam. Tai man priminė ir tai, ką darėme su „ArchDaily“ – pasinaudojome technologijų virsmu tam, kad sukurtume kažką patys. Tai, ką jis darė popieriuje, mes darėme internete. Todėl pasakiau jam, kad juo pasitikiu, kad galime leisti knygą.
Jis sakė, kad pirmoji knyga turi būti teiginys, kas mes kaip „ArchDaily“, esame. Taigi norėjome parodyti pasauliui, kas, mūsų manymu, yra gera architektūra. Aišku, idėja įvairiai vystėsi, tačiau kai atėjo laikas pasirinkti pavadinimą, nusprendėme, kad būtent taip knygą ir turėtume pavadinti – gidu į gerą architektūrą, nors iš pradžių tai buvo tik darbinis pavadinimas. Norėjome, kad knyga būtų aiški, lengvai suprantama ne tik architektams, paaiškinanti kiekvieną projektą, siekėme pasidalinti istorijomis.

Kaip manote, ar „ArchDaily“ daro įtaką geros architektūros sampratai?
Rašant knygą iš pradžių buvo kiek nedrąsu. Juk gidas į gerą architektūrą yra didelis pareiškimas, žmonės tai skaitys, komentuos ir pastebės klaidas. Bet mus įkvėpė Dieter Rams, kuris sukūrė 10 dizaino principų, kalbėdami apie svarbiausius architektūros principu sakome, kad architektūra turi būti, pavyzdžiui, graži, atspari. Į knygą tiesiog sudėjome tai, ką mąstėme, tai mus padėjo suprasti ir koks yra mūsų darbų kuravimo procesas. Knygoje nurodytų principų nereikia matyti labai griežtai, verčiau matyti kaip duris, padedančias atidaryti architektūros suvokimą.
Juk architektūra anksčiau buvo tai, ką žmonės matė žurnaluose, Europos muziejuose – tai buvo gražūs meno kūriniai, esantys toli nuo kasdieninio gyvenimo, neliečiami, nepatikimi, brangūs. Tačiau tai turi keistis, šiandien žmonėms rūpi, kur ir kaip jie gyvena, jie bendrauja su architektais. Šiandieniniame pasaulyje žmonės įpratę gauti, ko nori, labai greitai, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę ir iš karto nusipirkti naujausią telefono modelį. Kodėl architektūra turi būti kitokia – nepatikima, neefektyvi? Kodėl sakome, kad architektūra nėra produktas, prekė, nors ji tokia yra? Man patinka Le Corbusier idėja, kad namas yra mašina gyventi. Šiandien architektūrą bandoma padaryti efektyvesnę, daug kalbame apie energijos švaistymą. Žmonių požiūris dabar keičiasi, manau, kad šiandien yra kritinė masė žmonių, norinčių savos, būtent jiems skirtos architektūros.

Kalbėdamas apie geros architektūros sąvoką minite grožį. Ar manote, kad „ArchDaily“ yra vizualiai orientuotas, nukreiptas į vizualą, o ne tekstą?
Manau, kad tai vaizdo ir teksto kombinacija. Aišku, mūsų vizualus ir net jei norime kažką aprašyti, turime tai parodyti ir vaizdu. „ArchDaily“ turime dvi komandas – projektų komandą ir redaktorių komandą (kurioje yra ir su medžiagomis dirbanti komanda). Šios komandos dirba paraleliai, pirmoji galvoja apie projektus, kaip juos vizualiai parodyti, grafiškai pateikti, o kita fokusuojasi į tai, kaip perteikti skaitytojams tai, kas šiandien vyksta pasaulyje – Vietnamo gyvenamojoje architektūroje ar Prancūzijoje perdirbant pastatus. Bet, manau, galiausiai vaizdas architektūrą perteikia geriau nei žodžiai, tad ir puslapis galų gale yra vizualus, nors jame ir yra ilgesnių tekstų.
Kita vertus, jokios nuotraukos negali iki galo perteikti architektūros erdvės pojūčio, jos sukeliamų jausmų.
Ne visai sutinku, manau, kad tik šiandieninių technologijų apribojimai, kurie vis labiau nyksta. Dar visai neseniai nebuvo galima pamatyti tolimų pastatų nuotraukų, o šiandien jas galima bet kada pamatyti kad ir „Instagrame“. Tad manau, kad mes vis labiau artėjame prie pilno architektūros suvokimo technologijomis. Jau dabar kalbame apie virtualią ar papildytą realybę. Galbūt galėsime sukurti internete pasaulio kopiją? Galbūt galėsime teleportuotis į norimus aplankyti pastatus? Atsakymo dar nėra.

Tam tikra prasme mes jau teleportuojamės – aš būdama Ispanijoje kalbuosi su Jumis, esančiu Meksikoje, nors interviu bus publikuotas Lietuvoje.
Taip. Įsivaizduokite, jei visa karta praleistų didžiąją savo laiko dalį žaisdami „Fortnight“ ar „Minecraft“. Riba tarp realybės ir kito pasaulio pradėtų tirpti. Tarsi „Matricos“ distopijoje – galbūt nebeskirsime virtualaus pasaulio nuo tikro? Architektams tai turi būti svarbu.

Bet architektūros sukeliamų jausminių niuansų – ką nors primenančio kvapo, šviesos žaismo, apie kuriuos rašo Peter Zumthor, virtualioje realybėje neįmanoma patirti.
Galima kurti kitokias atmosferas. Niklas Bildstein Zaar iš architektūros studijos „Sub“ „Balenciagos“ mados namų pristatymuose kuria atmosferines patirtis – su sniegu ar purvu. Tai labai intensyvios, stiprios patirtys ir jas kuria būtent architektai. Būtent todėl architektams reikia rinkti patirtis, keliauti, stebėti gatvės gyvenimą. Man atrodo, kad žmonės yra išsiilgę tokių patirčių, aplinką kuriame ne tik konstruodami, bet ir kurdami įtampas.

Iš to, ką sakote, atrodo, architektai gali dirbti daugybėje sričių.
Taip, šiandienos pasaulyje architektai itin vertingi. Manau, kad tokios didžiosios technologijų kompanijos kaip „Facebook“ ar „Google“ samdo daug architektų. Architektai suvokia abstrakčias idėjas, moka bendradarbiauti, spręsti problemas, o tokie minkštieji įgūdžiai šiandien labai vertinami. Žiūrint iš kitos pusės, architektūros biuruose dirba ne tik architektai, kartais, pavyzdžiui, direktoriaus poziciją gali užimti verslininkas, kuris nori šitaip prisidėti prie architektūros kūrimo.
Manau, kad šiuo metu yra labai tinkamas metas turėti architektūrinį išsilavinimą. Šiandien žmogaus kurta aplinka yra pats didžiausias iššūkis, viską galima matyti per architektūrą, per ją galima matyti pandemiją, nes gyvenimo tankumas buvo viena iš jos priežasčių. Manau, kad visas pasaulis tai supranta. Tad dabar tinkamas metas kalbėti apie architektūrą.

Projekto „A Pokalbiai“ paskaita vyks šiandien, lapkričio 24 dieną, 19 val., Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius). Paskaita vyks anglų kalba. Renginys nemokamas.
Pokalbių ciklo organizatorius – Architektūros fondas, organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Ciklo partneris – Nacionalinė dailės galerija.
Parengta pagal Architektūros fondo informaciją.
Titulinė nuotrauka: iš asmeninio Davido Basulto archyvo.

„Architektur im foyer-2022“. Foto: Malik Pahlmann

„Architektur im foyer“, 2022. Foto: Malik Pahlmann

"Salon di mobile", Milano dizaino savaitė, 2022. Foto: Jose Salto Felices

„Salon di mobile“, Milano dizaino savaitė, 2022. Foto: Jose Salto Felices

David Basulto asmeninio-archyvo nuotr.

David Basulto asmeninio-archyvo nuotr.

Šiaurės šalių paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016 m. Foto: Laurian Ghinitoiu

Šiaurės šalių paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, 2016 m. Foto: Laurian Ghinitoiu

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

david basulto

„ARCHDAILY“ ĮKŪRĖJAS D.BASULTO: „Matau prasmę geriausios architektūros sklaidoje“

2022 lapkričio 24Be komentarųElena Paleckytė

Šiuo metu Berlyne gyvenantis architektas David Basulto yra lankomiausio pasaulyje architektūros portalo „ArchDaily“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius. Šiandien jis kalbės Architektūros fondo organizuojamo pokalbių ciklo

david-basulto

MASTELĮ KEIČIANTI ARCHITEKTŪRA: Pokalbis su „ArchDaily“ portalo įkūrėju D.Basulto

2022 lapkričio 23Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondo projektas „A Pokalbiai“ tęsia savo 29-ąjį pokalbių ciklą „Puikioji klaida“. Šį ketvirtadienį – Čilės architekto, populiaraus portalo „ArchDaily“ įkūrėjo Davido Basulto (David Basulto)

ekologinis nuosmukis

PUIKIOJI KLAIDA: Architektūros kritiko H.Ibelingso pokalbis apie ekologinį nuosmukį

2022 lapkričio 8Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondo projektas „A Pokalbiai“ rengia 29-ąjį pokalbių ciklą, kuriame išskirtiniai pašnekovai siekia atsakyti kas yra puikioji klaida. Šį ketvirtadienį projekto akiratyje – architektūros istoriko

Chaimo Frenkelio vila

PRAKALBINS ŠIAULIŲ ARCHITEKTŪRĄ: Savaitgalį atsivers 15 išskirtinių Saulės miesto pastatų

2022 rugsėjo 20Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondas šį savaitgalį Šiauliuose rengia architektūros šventę. Atviros architektūros savaitgalio „Pastatai kalba. Šiauliai“ metu duris atvers net 15 išskirtinių Saulės miesto pastatų. ATVERS NE

Open House Vilnius 2022

PRASIDEDA „OPEN HOUSE VILNIUS“ Pagrindinė tema – iššūkius sprendžianti architektūra

2022 gegužės 26Be komentarųPILOTAS.LT

Jau šį savaitgalį vyks didžiausia Architektūros fondo organizuojama Vilniaus architektūros šventė – aštuntasis atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“. Šių metų renginio tema – iššūkius

A Pokalbiai

A POKALBIAI: Startuoja pokalbių ciklas „Kur eina architektas?“

2022 vasario 9Be komentarųPILOTAS.LT

„Architektūros fondo“ iniciatyva Architektūros [pokalbių] fondas, gyvuojanti daugiau kaip dešimt metų, keičia savo pavadinimą ir kviečia į 28-tąjį pokalbių ciklą.  Naujojo ciklo – „Kur eina architektas?“ –

Architektūros fondo forumas

ARCHITEKTŪROS FONDO FORUMAS: Atviras kvietimas pranešimams ir pristatymams

2021 spalio 15Be komentarųPILOTAS.LT

Antrą kartą vyksiantis Architektūros fondo forumas ir vėl kviečia architektūros lauke aktyviai veikiančius kūrėjus bei tyrėjus ir visus architektūros entuziastus į įkvepiantį ir turiningą susitikimą.

triukšmas

JAUTRUS MIESTAS: Triukšmas turi būti suprantamas kompleksiškai

2021 spalio 6Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondas baigia virtualių seminarų ir pokalbių ciklą „Svajonės apie nepertrūkstamą sąveiką“. Šiandien menininkė, rašytoja ir ksenologė dr. Adriana Knouf supažindins su triukšmo fenomenu. Spalio

Jautrus miestas

PROJEKTAS „JAUTRUS MIESTAS“: Ekskursija-žygis per Kauno neoaplinką

2021 rugsėjo 14Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondas pakvietė į neįprastą ekskursiją-žygį, kartu su menininke, keramike Ivana Králíková (Švedija/Čekija) ir kviestiniais botanikos bei dirvožemio ekologijos ekspertais. Žygis „Kask kur stovi: kelionė

Auska

KALBINS PALANGOS PASTATUS: Rugsėjį rengiamas atviros architektūros savaitgalis

2021 liepos 12Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros gidų komanda šiemet pristatė solidų ir iliustratyvų Palangai bei Šventajai skirtą leidinį. Augantį susidomėjimo pajūrio architektūra troškulį rugsėjį žada dar labiau apmalšinti ir atviros

ekspe_pl_210300_e01_xxx

EKSPERIMENTŲ PLATFORMA: Mentorystės programa kūrybiškoms architektūros idėjoms

2021 kovo 16Be komentarųPILOTAS.LT

Eksperimentų platforma – tai nauja Architektūros fondo iniciatyva, kursianti galimybes architektūros kūrėjams vystyti savo idėjas ir praktikas su mentorių pagalba. Prie jos gali prisijungti, jeigu

ŠOKIS PLIUS MIESTAS

ŠOKIS PLIUS MIESTAS 2: Šokis atskleidžia Vilniaus ir Klaipėdos architektūrą

2020 lapkričio 20Be komentarųPILOTAS.LT

LRT televizijos ir LRT plius kanaluose galima pamatyti trumpus programinius intarpus-vaizdo klipus, kuriuose vienas kitą atskleidžia architektūra ir šiuolaikinis šokis. Pernai pradėto projekto antrojoje dalyje

Vilkaviškio stotis

APIE ARCHITEKTŪRĄ: Atviras pasakojimų konkursas „Namai“

2020 spalio 21Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondo projektas „Aikštėje“ skelbia antrąjį atvirą pasakojimų apie architektūrą konkursą. Kviečiama kurti laisvos formos tekstus arba vizualinius pasakojimus tema „Namai“. Konkursas yra atviras visiems,

miesta_af_200900_e01_xxx

MENAS IR MIESTOVAIZDIS: Jasparo Joseph-Lesterio virtuali paskaita

2020 rugsėjo 8Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondo virtualioje paskaitoje dr. Jasparas Joseph-Lesteris (Jaspar Joseph-Lester) apžvelgs santykį tarp meno ir urbanistinių vietovaizdžių bei atsakys ar menas gali išpranašauti miesto gyvenimą. Menas geba ne

Česlovo Petraškevičiaus vila

NEATRASTAS PANEVĖŽYS: Prakalbins 15 išskirtinių Aukštaitijos sostinės namų

2020 rugsėjo 2Be komentarųPILOTAS.LT

Rugsėjo 12 ir 13 dienomis Panevėžyje vyks naujas architektūros projektas „Pastatai kalba“, kuris susipažinti iš arčiau pakvies net 15 išskirtinės architektūros pastatų.  Visos ekskursijos bei

DARBOVAIZDIS

DARBOVAIZDIS: Atviras eksperimentinės erdvės interjero vizijų konkursas

2020 birželio 19Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondas paskelbė atvirą eksperimentinės erdvės interjero vizijų konkursą, kuriame kviečia permąstyti darbo erdvės kaip kraštovaizdžio arba darbovaizdžio sampratą, ją interpretuoti ir įgyvendinti būsimoje Architektūros

Keliaujančios architektūros dirbtuvės

GRĮŽTAMOJO RYŠIO LINK: „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ imasi tyrimo

2020 gegužės 20Be komentarųPILOTAS.LT

Atsižvelgdami į Lietuvoje susiklosčiusią situaciją dėl COVID-19 viruso bei paskelbto karantino, „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ organizatoriai šiemet atsisako kelionės per mažuosius šalies miestelius bei imasi buvusių

Pastatai kalba

ARCHITEKTŪROS FONDAS: Panevėžio pastatus kalbins rugsėjį

2020 balandžio 29Be komentarųPILOTAS.LT

Gegužę Panevėžyje planuotas Architektūros fondo naujasis projektas „Pastatai kalba“ nukeliamas į rudenį. Tai – atviros architektūros savaitgaliai mažesniuose Lietuvos miestuose. Pirmasis miestas – Panevėžys. Architektūros

Architektūros fondas

TIEMS, KAM RŪPI: Architektūros fondas ieško naujo direktoriaus

2020 balandžio 9Be komentarųPILOTAS.LT

Užaugęs ir sutvirtėjęs Architektūros fondas ieško naujo direktoriaus. Tai ambicinga, plačiai veikianti tarptautiškai žinoma nevyriausybinė organizacija, kuriai rūpi ugdyti savo aplinkai neabejingus žmones. Architektūros fondas

Hybrid Space Lab

HIBRIDINĖS ERDVĖS: E.Sikiaridi pokalbis apie urbanistinius ir erdvinius fenomenus

2020 vasario 27Be komentarųPILOTAS.LT

Architektūros fondo ciklą „Regeneracija [ir jos įtampos]“ kitą savaitę pratęs Elizabeth Sikiaridi. Daugiausia Vokietijoje dirbanti architektė urbanistė pokalbyje „Hibridinės erdvės“ aptars mūsų santykį su urbanistiniais

Londono skvotas

APIE REGENERACIJĄ ANGLIJOJE : Prasideda 27-asis architektūros fondo pokalbių ciklas

2020 vasario 19Be komentarųPILOTAS.LT

„Architektūros fondas“ kartu su strateginiu partneriu Lietuvos kultūros taryba rengia pokalbių ciklą „Regeneracija [ir jos įtampos]“. 12 renginių 5-iose Vilniaus erdvėse savaip pristatys ir analizuos

Panevėžys

PASTATAI KALBA: Architektūros fondui reikia pastatų mentorių Panevėžyje

2020 sausio 27Be komentarųPILOTAS.LT

Šį pavasarį Architektūros fondas pristatys naują projektą „Pastatai kalba“. Tai – atviros architektūros savaitgaliai mažesniuose Lietuvos miestuose. Projektą „Pastatai kalba“ formatas – gidų-savanorių vedamų ekskursijų

Little Haldens

NUOŠALUS SLĖNIS: Pokalbis su britų kraštovaizdžio architektūros specialistais

2019 gruodžio 11Be komentarųPILOTAS.LT

Rytoj įvyks penktasis 26ojo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo „Tarp Pastatų: Kraštovaizdis, Viešoji Erdvė, Aplinka“ vakaras. Jame kraštovaizdžio architektai Jamesas Hamptonas ir Danielis Rea, kartu su

bendruomenės

BENDRUOMENIŲ ERDVĖS: Projektai „Miesto laboratorija“ ir „Šilainių sodai“

2019 gruodžio 3Be komentarųPILOTAS.LT

Tęsiasi 26-asis Architektūros [pokalbių] fondo ciklas „Tarp Pastatų“. Šiandien, 3-ajame ciklo pokalbyje „Bendruomenių erdvės“ Agnė Gaisrė ir Evelina Šimkutė pristatys du sėkmingus projektus – „Miesto

saulė ir jūra

APLINKA IR NUOSMŪKIS: Susitikimas su operos-performanso „Saulė ir jūra“ autorėmis

2019 lapkričio 25Be komentarųPILOTAS.LT

Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ tapo Venecijos šiuolaikinio meno bienalės sensacija. Pagrindinio prizo – „Auksinio liūto“ – laimėjusio