Dailininkas Arvydas Pakalka tėvo 100-mečio sukakties proga pristato tapybos parodą „Praeities laiko beieškant“. Simboliška šeimos istorijos įkvėptų peizažų paroda atminti Lietuvos tremtinį Juozą Pakalką veikia Vilniaus Užupio „AP galerijoje“.
DEBIUTAVO SU ŽINOMA 9-OJO DEŠIMTMEČIO KARTA
Lietuviška meno panorama yra neatsiejama nuo menininko Arvydo Pakalkos (g. 1957) – tapytojo, grafiko, dėstytojo, padėjusio dailės pagrindus ne vienai Čiurlionio menų mokyklos ir privačios studijos mokinių laidai. Pats autorius debiutavo su žinoma 9-ojo dešimtmečio menininkų karta (Algiu Skačkausku, Arūnu Vaitkūnu, Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite, Nomeda Saukiene, Ramūnu Čeponiu, Šarūnu Sauka…), pasitelkusią laisvėjančią raišką, Vakarų estetikos tendencijas su esamomis geopolitinėmis patirtimis, lietuvių menui būdingu regioniniu individualumu.
Stiprią įtaką menininko kūrybinei pasaulėjautai ir plastinei išraiškai padarė ne tik revoliucinės valstybės nuotaikos, kūrimas besikeičiančių santvarkų akivaizdoje, bet ir studijos pas lietuviško modernizmo klasikus, tokius kaip Aloyzas Stasiulevičius, Leonas Katinas, Vytautas Ciplijauskas, Vincas Kisarauskas, Vincentas Gečas, Valentinas Antanavičius.
Galbūt dėl to visai ne keista, kad net ir po 40 metų kūrybinio kelio naujausioje menininko parodoje „Praeities laiko beieškant“ skleidžiasi lietuviškos koloristinės mokyklos tradicija – ypatinga raiškių spalvų ir Pakalkai būdingos subtilios šviesokaitos pajauta, tapybiškai laisva ir grafiškai dominuojanti linija, urbanistinio peizažo žanras. Įdomu ir tai, kad autorius atpažįstamo pasaulio formas padaro tokias geometrizuotai aptakias, žaismingai supaprastintas, o kartais ir iliuziškai labilias, kad jo kūrybą galime susieti tiek su Rytų tradicijomis, tiek su Vakarų kubistais-puristais, fovistais, siurrealistais ir primityvistais, pavyzdžiui, Georges Braque, Paul Klee, Joan Miro.
PRAEITIMI ALSUOJANTYS KRAŠTOVAIZDŽIAI
Menininko kūrybai būdingas ir monumentaliosios dailės pradas, romantizmo pasaulėjauta. Po istorines Lietuvos, Prūsijos, ATR žemes keliaujantis dailininkas sukūrė daugybę istorine praeitimi alsuojančių kraštovaizdžių. Menininko dėmesio centre atsidurdavo pilys ir dvarai, gynybiniai ir sakraliniai bokštai, vokiškos stilistikos namai… tiltai, kviečiantys žiūrovą pakeliauti kartu po tai, kas daug metų buvo primiršta, bet šiuolaikinės visuomenės vėl po truputį aktualizuojama.
Tarsi atliepdamas į vaizduojamų architektūrinių objektų amžių ir įvykių kaitą, savo kūriniams Pakalka suteikia ypatingą drabužį: sueižėjusios, daugiasluoksnės paveikslų faktūros primena freskas, o savo spalviniu peršviečiamumu kartais perteikia vitražinį švytėjimą. Turėdamas platų pasaulio matymą ir istorijos cirkuliacijos pajutimą, autorius išsigrynino savitą, gerai atpažįstamą meninį stilių, kurio įtaigumu mažiau menininką pažįstantys žiūrovai turi progą įsitikinti Užupyje įsikūrusioje „AP galerijoje“.
ĮKVĖPĖ ŠEIMOS ISTORIJA
Vilniaus „AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius) veikiančioje naujausioje parodoje „Praeities laiko beieškant“ menininkas pristato 2008-2022 m. sukurtus Varmijos Mozūrų regiono tapybos peizažus, įkvėptus jo šeimos istorijos. O tiksliau sudėtingo likimo autoriaus tėvo J.Pakalkos, kuriam šiemet būtų suėję 100-to metų jubiliejus. Į šį Lenkijos regioną jaunas vyras už rezistenciją buvo išsiųstas į reicho darbo stovyklą ir ten prabuvo 1942-44 m., o ne už ilgo užkliuvo ir sovietinei valdžiai, kuri ištrėmusi Pakalką į Sibirą paskyrė jam sušaudymo bausmę. Jos išvengęs vyras į Lietuvą sugrįžo jau po Stalino mirties, 1956 m.
Ekspozicijoje dominuojantys rytprūsių kraštovaizdžiai (Marienburgas, Elkas, Fromborgas, Tilžė…) kviečia permąstyti ne tik istorinius Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos ryšius, bet ir subtiliai kalba apie asmeninę Antrojo pasaulinio karo, sovietinės okupacijos laikotarpio šeimos liniją.
„Mano tėvas gimė tuometinėje Lietuvos dalyje, kuri tuomet priklausė Lenkijai, baigė pradinę lenkų mokyklą, o vėliau su dėdės, dirbusio kunigu, pagalba atvyko studijuoti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Vėliau buvo išvežtas į Varmijos Mozūrų darbo stovyklą. Mano mamos vaikystė – Klaipėdoje, o močiutė gimė lenkų šlėktų Horodeckių šeimoje Omske, kurie kovojo kartu su Emilija Pliateryte. Močiutė buvo labai lojali Lietuvai, be to, nuo pirmos klasės skatino mane kurti. Tačiau tai jau istorijos kitoms parodoms“, – pasakojo menininkas.
Autoriaus teigimu, būtent jo šeimos ryšiai su šiais regionais ir buvo ta varomoji jėga, paskatinusi gilintis į istoriją ir tapyti kultūriškai vertingą architektūrinį paveldą.
Tapybos paroda „Praeities laiko beieškant“ Vilniaus „AP galerijoje“ veiks iki rugsėjo 25 dienos.
Parengta pagal „AP galerijos“ informaciją.
Titulinis pav.: iš ciklo „Praeities laiko beieškant“, A.Pakalka.
Iš ciklo „Praeities laiko beieškant“, A.Pakalka.
Iš ciklo „Praeities laiko beieškant“, A.Pakalka.
Iš ciklo „Praeities laiko beieškant“, A.Pakalka.
Arvydas Pakalka (g. 1957) – tapytojas, grafikas, dėstytojas, padėjęs dailės pagrindus ne vienai Čiurlionio menų mokyklos ir privačios studijos mokinių laidai, debiutavo su žinoma 9-ojo dešimtmečio menininkų karta. Foto:
