Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje atidaroma Raimundo Urbono paroda „Nuo sienos iki sienos“. Joje pristatomas vienas svarbiausių klaipėdiečio fotomenininko fotografijų ciklų „Rytų Prūsija“ (1991–1992).
IŠSISKYRĖ SAVITU APLINKOS MATYMU
Vasario 12 dieną (trečiadienį) 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) įvyks R.Urbono (1963–1999) parodos „Nuo sienos iki sienos“ atidarymas. Parodos kuratoriai – menotyrininkė Danguolė Ruškienė ir fotomenininkas Remigijus Treigys.
R.Urbonas į Klaipėdos kultūros lauką įsiliejo gana anksti, fotografija susidomėjo apie 1985 m., o jau 1987 m. pelnė tarptautinius apdovanojimus. Beveik tuo pat metu įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, nuo 1989 m. tapo žymiosios menininkų grupės „Doooooris“ nariu. R.Urbonas buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir aktyvus parodų dalyvis – rengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose. Jis išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje. Šiek tiek vėliau pradėjo giliai domėtis Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą. R.Urbono fotografija žinoma Klaipėdoje ir reikšminga visos Lietuvos fotografijos istorijai.
R.Urbonas nebuvo pirmas, kuris su fotoaparatu lankėsi Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose. Tačiau jis, ko gero, vienintelis, kuris ne tik surado bendrų sąlyčio taškų su šiuo kraštu, bet ir sugebėjo jį nufotografuoti taip, kad jis atsiskleistų visa savo spalvų gama – nuo didingos praeities, dramatiškų likimo posūkių, savotiškos išdavystės iki skausmingai lėto nykimo. Tai buvo laikas, kai lig tol uždrausta Europos teritorija atsivėrė atvykėliams. Skirtingai nuo kitų, R.Urboną domino tiek Kaliningrado miestas, tiek ir visas prūsiškas kraštas – atsiskyrėliški miesteliai ir atokūs kaimai. Šias vietoves jis lankydavo ne tik vedamas kruopščiai sužymėto žemėlapio, bet ir beveik be tikslo, atsiduodamas klajokliškai savo prigimčiai. Ištisomis valandomis jis važinėdavosi po apylinkes, mėgaudamasis jaukiomis vokiškomis alėjomis dardėdavo prieškario gatvių grindiniu tarsi norėdamas išmatuoti kiekvieną šio krašto atkarpą. Kartais jis iš viso nefotografuodavo, kartais sugrįždavo į tą pačią vietą vėliau. Vien tam, kad tai, kas užsifiksavo atmintyje, būtų įamžinta jo fotografijoje.
PRISODRINO NAUJOS PRASMĖS, EGZISTENCINIO NERIMO
R.Urbonui būdinga išlaukta fotografija. Jis beveik nenaudojo režisūros, bene svarbiausia jo kūrybinė nuostata – nieko nejudinti. Fotografas visada išlaikydavo pagarbų atstumą su fiksuojama medžiaga, tačiau tai nereiškia, kad vengdavo išsisakyti. Anaiptol. Jam rūpėjo susigyventi su vaizdu nepažeidžiant jo autonomiškumo ir kartu parodyti savo poziciją. Neįmantrūs rakursai, kruopščiai parenkami planai, saikingas fragmentavimas ir kartais – pilkų tonų atsisakymas vardan šiltos sepijos. Tai ir viskas, iš ko jis konstravo savo fotografinę kalbą, taip pat ir vizualų suvokimą apie Rytų Prūsiją.
Nors R.Urbonui galima priskirti ano laikmečio kronikininko vaidmenį, tačiau svarbiausia, ko gero, ne tai. Šį nykstantį kraštą jis prisodrino naujos prasmės, egzistencinio nerimo, sulydančio prarasto laiko gėlą, realybę ir miglotą ateitį. Fotografo įamžinti griuvėsiai vis dar gyvi, su viltimi saugantys čia kadaise buvusių gyvenimų šilumą. Tokie jie ir pasiliks, nepaisant to, kaip ir kiek keisis pati realybė.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje paroda „Nuo sienos iki sienos“ veiks iki kovo 22 dienos.
Parengta pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus informaciją.
Titulinė nuotrauka: iš serijos „Rytų Prūsija“, R.Urbonas, 1991 m.
