Kaune atidaroma Petro Lincevičiaus paroda „Kraštovaizdžių audinys“. Šia paroda žvelgiama į kraštovaizdį kaip dinamišką, daugiasluoksnę struktūrą, kurioje persipina gamtos, kultūriniai ir istoriniai klodai. Čia kraštovaizdis suvokiamas ne kaip statiška panorama, bet kaip nuolat besikeičiantis audinys, tarpusavyje jungiantis skirtingus elementus.
DAUGUMA KŪRINIŲ SUKURTI MENO REZIDENCIJOSE
Vasario 13 dieną (ketvirtadienį) 18 val. Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė” (Muitinės g. 2) įvyks tapybos katedros docento P.Lincevičiaus parodos „Kraštovaizdžių audinys“ atidarymas. Paroda veiks: iki kovo 14 dienos.
Didžioji dalis eksponuojamų kūrinių buvo sukurti 2024 metais, dviejų viena po kitos sekusių meno rezidencijų metu: Cité Internationale des Arts Paryžiuje ir „Nieuw & Meer“ Amsterdame. Šių rezidencijų metu buvo siekiama gilintis į konkrečių geografinių vietų kraštovaizdžius plačiąja prasme, gyvai patirti jų unikalumą ir nuolatinių transformacijų poetiką.
Prancūzijos ir Nyderlandų kraštovaizdžiai pasižymėjo Europos meno istorijoje ir yra aktualūs iki šiol. Keletas jų – kūriniuose užfiksuoti Klodo Monė sodas Živerni mieste, impresionistų tapytos Etretat uolos, Auvers-sur-Oise peizažai, inspiravę Vincentą van Gogą. Parodą papildo Luvro muziejaus kieme Paryžiuje bei Rijksmuseum teritorijoje Amsterdame rasti ir nutapyti akmenys. Taip perteikiama konkreti vieta tampa prasminių sluoksnių erdve, atveriančia tiek vietos tapatybę, tiek jos metamorfozes. Minėtieji kontekstai bei autoriai yra svarbūs man asmeniškai – jie aktualizavo kūrybą konkrečioje vietoje, plėtojo plenerinę tapybą. Taip į šį skirtingų kraštovaizdžių audinį įsiterpia ir mano kūryboje svarbios vietovės gijos – Prienų rajone esančio Šilavoto kaimo fragmentai. Kaip minėtieji autoriai tapė savo kraštovaizdžiuose, taip ir aš juos permąstau, o kartu tyrinėju ir savąjį.
PASIŽYMI EKSPERIMENTINIU POBŪDŽIU
Meno rezidencijų metu sukurti kūriniai pasižymi eksperimentiniu pobūdžiu. Dinamiška vietos menininkų bendruomenės aplinka bei pasikeitęs kultūrinis laukas sukūrė sąlygas skirtingoms kūrybinėms praktikoms – piešiniams, tapybai, fotografijai, skulptūriniams objektams. Parodoje akcentuojamas procesualumas – vietų transformacijų ir meninės refleksijos santykis, kur kiekvienas kūrinys ir jų visuma tampa dialogu su konkrečia geografine vieta ir laikinu, galerijoje įkurdinamu, kraštovaizdžiu.
Petro Lincevičiaus kūrybą galima apibūdinti filotopijos ir genius loci sąvokomis. Pirmoji, apibrėždama konkretų mąstymą, įsišaknijusį konkrečioje vietoje – gimtojoje žemėje, suteikia galimybę pozicionuotu ir įvietintu mąstymu įsitraukti į universalių ir globalių kontekstų apmąstymą. Antroji – skirta konkrečių vietovių analizei, jų unikalumui ir vietos dvasiai. Autorius teigia „Kūryba man yra kalba, kuria galiu išreikšti fenomenologines konkrečių vietų bei daiktiškosios ir materialiosios kultūros analizės patirtis, kurios nukreiptos į lokalaus identiteto globalioje visuomenėje temos analizavimą“.
Parengta pagal VDA KF informaciją.
„Prieš Žiemą IX“, P.Lincevičius, 2024 m.
