Galerijoje „TSEKH“, Vilniuje atidaroma Katrinos Bajoras paroda „Vietos be laiko“. Tai konceptuali kelionė į siurrealistinį vaizdinių pasaulį, kuriame laikas praranda linijinę prasmę, o erdvės transformuojasi į sapno, atminties ir būties topologijas.
KVIEČIA PERMĄSTYTI ŽMOGAUS VIETĄ
Nuo gegužės 23 dienos (penktadienio) galerijoje „TSEKH“ (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks K.Bajoras paroda „Vietos be laiko“. Parodos kūriniai išsiskiria ne tik vizualiniu tankumu ir simboliniu krūviu, bet ir filosofiniu refleksyvumu, kviečiančia permąstyti žmogaus vietą tarp tikrovės ir vaizduotės, kultūros ir gamtos, individualios bei kolektyvinės sąmonės lygmenų.
Tapybos paviršiuje dominuojantys motyvai – medinė kėdė, žmogaus figūra, augmenijos formos, uždara aplinka – pasitelkiami ne tiek naratyvui kurti, kiek ontologinėms būsenoms įkūnyti. Kėdė čia tampa ne tik buities objektu, bet ir liudytoja – tylia tradicijų, pasakojimų bei laiko sankirtos metafora. Ji išsaugo žemišką stabilumą, tačiau tuo pat metu simbolizuoja pažeidžiamumą, kviesdama žiūrovą prisėsti, sustoti, tapti paveikslo dalimi. Tokia meninė strategija artima Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologiniam požiūriui į suvokimą – tai, ką matome, niekada nėra izoliuota nuo mūsų kūno, žvilgsnio ir erdvinio buvimo. Todėl paveikslas čia tampa patyrimo, o ne vien žiūros erdve.
Žmogaus figūra, dažnai fragmentuota, išdidinta ar koloristiškai išskirta, reprezentuoja žmogaus pojūčių ir tapatybės sluoksnių daugialypumą. Tai nėra individualizuotas portretas, bet egzistencinės būsenos įkūnijimas. Tokia vaizdavimo maniera rezonuoja su Gilles’o Deleuze’o idėja apie kūną be organų (corps sans organes) – kūną, kuris nėra suvokiamas kaip biologinė struktūra, bet kaip galimybė nuolat transformuotis ir peržengti ribas. Menininkės tapyboje kūnas tampa jausminės patirties erdve, viršijančia fizinį pavidalą.
Aplinkos motyvai – idealizuoti sodai, sienos, archajiškos struktūros – simbolizuoja ribas tarp žmogaus vidinio pasaulio ir išorės. Tokios ribos gali reikšti tiek apsaugą, tiek izoliaciją. Tačiau jos taip pat atspindi individo vidinį pasaulį, įsikūnijantį per architektūrinius vaizdinius, primenančius Gastono Bachelard’o apmąstytas intymiąsias erdves. Pasak jo, kambariai, sodai ar uždari kiemai gali tapti psichinės erdvės metaforomis – ne topografinėmis, bet emocinėmis vietomis. Būtent tokiose erdvėse parodoje gimsta santykis tarp savasties ir pasaulio.
YPATINGĄ REIKŠMĘ TURI SPALVA
Ypatingą reikšmę Katrinos kūryboje turi spalva. Aliejiniais dažais ant drobės nutapyti paveikslai naudoja spalvą ne tik kaip estetinę priemonę, bet kaip aktyvų emocinį ir simbolinį elementą. Pulsuojančios, gyvos spalvos veikia ne tik žiūros, bet ir jutimo lygmenyje, kurdamos paveikslo energetinį lauką. Tokia spalvinė praktika sietina su Wassily Kandinsky teorijomis apie dvasinį spalvų poveikį, kai kiekviena spalva įgauna emocinę autonomiją ir tampa neatsiejama nuo vidinės raiškos.
Parodos pavadinimas „Vietos be laiko“ perteikia esminę menininkės intenciją – sukurti erdves, kuriose sustabdyta trukmė leidžia žiūrovui susitikti su savimi. Tai laikinos struktūros dekonstrukcija, kurioje nebelieka nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Liekama tik būtyje.
Katrinos kūriniuose jungiasi siurrealizmo estetiniai principai su postmoderniu jautrumu – čia atsisakoma vienareikšmių naratyvų ir uždarų reikšmių. Kaip yra pastebėjęs Umberto Eco, atviras kūrinys leidžia žiūrovui tapti ne tik stebėtoju, bet ir bendrakūrėju – kiekvienas darbas kviečia į individualų, daugiasluoksnį interpretacijos aktą. Taip Katrinos paveikslai virsta vizualiniais dialogais, kuriuose žiūrovas dalyvauja ne kaip pasyvus žiūrovas, bet kaip aktyvus sąmoningas bendrakeleivis.
Galiausiai, „Vietos be laiko“ – tai ne tik tapybos ciklas, bet egzistencinė metafora, kviečianti į esminį klausimą: kas yra tikrovė, jeigu ji susideda iš atminties fragmentų, troškimų, sapnų ir kultūrinių atgarsių? Parodoje laikas sustabdomas ne siekiant užfiksuoti akimirką, bet tam, kad būtų išryškinta tai, kas dažniausiai praslysta nepastebėta – buvimo tyla, vaizduotės intensyvumas, emocinio kraštovaizdžio tikrumas. Kiekvienas darbas tampa ne iliustracija, o savarankiška ontologine erdve, kurioje žiūrovas susitinka su savo paties atmintimi, vaizduote ir būtimi.
Personalinė tapybos paroda „Vietos be laiko“ veiks iki birželio 19 dienos. Parodos kuratorius Karolis Gužas.
Parengta pagal „TSEKH“ informaciją.
