ZIGMAS J.DAUNORA: Koordinuotos urbanistinės plėtros tyrinėtojas.

Vienas žymiausių Lietuvos urbanistų, profesorius Zigmas Jonas Daunora (Daunoravičius) švenčia 85-metį. Likimas per 60 profesinės veiklos metų leido architektui sukaupti unikalios patirties.
Pradėjęs karjerą kaip Jurbarko rajono vyriausiasis architektas (1959), Z.J.Daunora toliau kyla Vilniaus MSPI architektūros laiptais (1961-1969), studijuoja KPI ir VISI aspirantūroje (1969-1972), apgina du urbanistinius mokslinius darbus (1973 ir 1984), vadovauja VGTU Urbanistikos katedrai (1993-2002), dėsto ir rašo mokslinius veikalus urbanistikos tema.
Štai ir dabar, „jubiliejiniu metu“ laukiama pasirodant naujos profesoriaus Zigmo Jono Daunoros monografijos „Valstybė – Metropolinis rajonas – Sostinė. Koordinuotos urbanistinės plėtros posovietinėje Lietuvoje klausimai“.
Kol unikali knyga pakeliui pas skaitytoją, supažindiname su prof. Algio Vyšniūno mintimis apie kolegos monografiją, jos išskirtinius bruožus ir indėlį į nacionalinį urbanistikos mokslą.

PROF.ALGIS VYŠNIŪNAS: Z.J.DAUNOROS MONOGRAFIJA UNIKALI
Z.J.Daunoros atveju, koncepcija tampa monografijos pagrindu. Svarbu ne tik mokėjimas kalbėti, bet ir teksto prasmė. Autorius turi ką pasakyti ir tą sako labai artikuliuotai. Knyga turi didelę reikšmę, nes viename leidinyje pateikiamas ištisas urbanistikos mokslo, studijų ir praktikos naratyvas, išdėliotas nuosekliai pagal teritorinę hierarchiją: VALSTYBĖ – METROPOLINIS RAJONAS – SOSTINĖ.
Dar daugiau pasako antra knygos pavadinimo eilutė: „Koordinuotos urbanistinės plėtros posovietinėje Lietuvoje klausimai“. Tokia formuluotė rodo, kad galima kalbėti apie ištisą diskursą architektūros ir urbanistikos studijų, mokslo ir praktikos klausimais.
Daug Z.J.Daunoros mokslinių tekstų yra išsklaidyta po visokius leidinius, todėl tokio koncentruoto susisteminto darbo faktas yra didelis dalykas.
Ateityje ši knyga turėtų tapti programine konceptualia teorine platforma, nes tik laiko klausimas, kada urbanizacinių procesų modeliavimo ir urbanistinių struktūrų projektavimo klausimų sprendimas pakils deramą lygį.
Prof. Z.J.Daunora parašė knygą, kuri, mano manymu, įsikomponuos į vieną kompaniją su fundamentiniais K.Šešelgio, V.Jurkšto, P.Juškevičiaus tekstais.
Knyga yra labai reikalinga, nes tokiu būdu atstatomas balansas tarp paviršutiniškų tekstų, kuriuos vargiai galima vadinti moksliniais ir rimtų mokslinių konstrukcijų.
Hipotetinis verbalinis manipuliavimas moksline terminologija yra nepavojingas filologinio pobūdžio menotyros lauke, tačiau pražūtingas mokslui, kuris turi didelę praktinę reikšmę valstybei – nes turi taikomąjį aspektą.
Būtent toks yra urbanistikos mokslas, kurio nereikėtų painioti su socialinės ar kultūrinės antropologijos tyrimais socialinių mokslų erdvėje.
Esu tikras, kad prof. Z.J.Daunoros knyga yra it „raudonas siūlas“, vedantis per literatūrinių interpretacijų ir išgalvotų metaforų bruzgyną, kurį sukūrė legitimuota nekompetencija, kitaip vadinama „educated incapacity“ (R.Saxon terminas).
Kiekvieną profesiją galima charakterizuoti pagal studijų, mokslo ir praktikos tarpusavio santykį.
Deja, mūsų architektūros lauke ši logika negalioja, nes minėtos trys paradigmos (studijos, mokslas ir praktika) nesusisiekia… Kaip sakė J.Brodskis: „Добро торжествует, но почему-то всегда потом“ (rus. „Gėris triumfuoja, kažkodėl, deja, tik po to“) Mūsų atveju vienintelė išeitis – „intelektualinis smūgis“.
Mano supratimu, prof. Z.J.Daunoros knyga yra būtent tokia. Šiuo aspektu knyga ypač reikalinga, nes stabilizuoja diskursą pagal sąvokų, sampratų, profesinių instrumentų ir pagrindinio objekto kriterijų.
Panašios nuomonės buvo U.Eco, sakydamas, kad teisingas daiktų apibūdinimas ir jų realios (o ne norimos) padėties įvardinimas reiškia poezijos pabaigą.
Silpnoje akademinėje bendruomenėjė, kur neveikia savireguliacijos sistema, kur silpni padoraus elgesio standartai, t.y. bendruomenėje, ištiktoje anemijos būsenos – toks solidus mokslinis tekstas yra išsigelbėjimas.
Paradoksalu, bet tokiu atveju suveikia Th.Kuhn oponento I.Lakatos‘o tezė, kad mokslo kokybės garantas – stipri pagrįsta mokslinių tyrimų programa, o ne bendras neaiškios kokybės tekstų srautas.
Prof. Z.J.Daunoros monografiją „Valstybė – Metropolinis rajonas – Sostinė. Koordinuotos urbanistinės plėtros posovietinėje Lietuvoje klausimai“ galima laikyti būtent tokia programa.
Skirtingai nuo kai kurių tyrinėtojų, kuriems rūpi tik galutinis rezultatas (realizuotas projektas, bet ne procesas, principai, metodai, instrumentai ir pan.), rimti mokslininkai paprastai apžvelgia priežastinius ryšius tarp socialinio-politinio konteksto, institucinės sąrangos, dominuojančios pasaulėžiūros visuomenėje ir profesinės kompetencijos.
Ypač tai aktualu sistemoje, kur politinis lojalumas vertinamas labiau už išsilavinimą ir profesinius įgūdžius. Šia prasme, knygoje pateiktą „koordinuotos urbanistinės plėtros posovietinėje Lietuvoje klausimų“ apžvalgą galima traktuoti kaip tam tikrą visos Lietuvos konteksto diagnozę profesinių gebėjimų, viešojo administravimo kompetencijos, fundamentinių sampratų ir pasaulėžiūros aspektais.
Titulinė nuotrauka: architektas, urbanistas Zigmas Jonas Daunora, 2001. ©pilotas.lt

Vilniaus studentų miestelio Saulėtekio al. detalus suplanavimas (1965): architektai Z.J.Daunora (vadovas), R.Dičius, J.Jurgelionis. Foto: Pilotas.LT archyvas.

Vilniaus Telecentro S.Konarskio g. išplėtimo projektas ir realizacija (1964-1969): architektai Z.J.Daunora, R.Dičius ir L.Majerienė. Foto: Pilotas.LT archyvas.

Z.J.Daunora su kolegomis analizuoja Londono urbanistiką. Foto: A.Vyšniūno archyvas.