Antradienio naktį Vilniaus ligoninėje užgeso režisierius Eimunto Nekrošiaus gyvybė. Vienas žymiausių Lietuvos režisierių pasijuto blogai grįžęs iš kelionės ir buvo nuvežtas į ligoninę, kur mirė apie 3 val. nakties. Jam trečiadienį būtų sukakę 66 metai.
E.Nekrošius gimė 1952 metais lapkričio 21-ąją Pažobrio kaime, Raseinių rajone. 1978 jis baigė teatro režisūros studijas A.Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje. 1978-1979 režisavo Kauno dramos teatre, 1979-1991 Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. 1993-1997 Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. 1998 Vilniuje įsteigė teatrą studiją „Meno fortas“.
E.Nekrošius režisavo spektaklius „Vėlinės“ („Teatr Narodowy“, Varšuva), „Borisas Godunovas“, „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“, „Otelas“, „Hamletas“, „Kaligula“ („Nacijų teatras“, Maskva), „Ana Karenina“ („Teatro Storchi“, Modena), šiuo metu rodomus – „Cinkas“, „Bado meistras“, „Jobo knyga“ ir kitus.
Režisierius yra apdovanotas daugeliu premijų, iš kurių – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Nacionaline kultūros pažangos premija, K.Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
2012 metais portalui Lrt.lt pasakodamas, kaip renkasi dramaturgiją, E.Nekrošius tikino „tiesiog į knygos nugarėlę pasižiūrintis“. „Tiesiog ištraukiu knygą. O būna, kartais kokią kitą ir atgal pastatau… Pradžia būna tokia, – teigė jis. – O paskui galbūt jaukini save, kad gal galėtum ir pastatyti… O tada – arba drąsėji, arba užmiršti tą temą. Bet, aišku, kad abejonės iki pirmos repeticijos visada kamuoja. Svarstai, ar susitvarkysi, ar įveiksi, o gal dešimtą repeticiją ateisi ir pasakysi aktoriams, kad galva neneša, kad nesugebi suvaldyti medžiagos ar panašiai.“
Kalbėdamas apie Lietuvos publiką, režisierius tikino, kad jie – išsilavinę, bet žiūrovų mažai: „Ir vien todėl, kad čia yra maža šalis. Tų humanitarinių žiūrovų čia, Vilniuje, tik vieną kartą pilna salė gali sueiti. O visi kiti – atsitiktiniai žiūrovai, kurie ateina į teatrą praleisti laiko.“
Režisieriaus profesiją E.Nekrošius vertino kaip darbą – ir ne tokį kūrybišką. „Vis dėlto profesija yra darbas. Aš nesakau, kad režisūra yra tokia kūrybinga profesija. Čia reikia daug amato, kantrybės… – 2012-aisiais kalbėjo jis. – Vis dėlto mes esame tik literatūros kūrinio vertėjai. Autorius parašė, o mes išverčiame tą literatūrą į sceninę kalbą, į vaizdą, į mizanscenas. Tiesiog atliekame tarpinę funkciją tarp autoriaus ir žiūrovo. Taip kad meno nėra ypatingai daug režisūroje.“
„Mūsų profesija yra tokia, kad mus žiūrėtų, kad mus stebėtų. Slaptai, bet šiek tiek mes vis dėlto orientuojamės į publikos reakciją. Nes be publikos mes tučtuojau mirtume. Jeigu dvidešimtą minutę salė būtų tuščia, tai spektaklis tiesiog sustotų, natūraliai pradėtų retėti žodžiai… Būtų galima atlikti eksperimentą – kas įvyktų, jei paskelbtum spektaklį, o pakėlus uždangą – tuščia. Beveik esu susidūręs su tokia situacija vaidinant „Hamletą“. Tai buvo dar „Hamleto“ pradžioje, Šveicarijoje. Didelėje salėje sėdėjo 12 žmonių. Buvo sunkus išgyvenimas“, – pasakojo E.Nekrošius.
Artimiesiems pageidaujant, E.Nekrošius bus palaidotas privačiai.
Parengta 15min.lt informaciją.
Nuotrauka: Juliaus Kalinsko (15min.lt).
aa
( 2018-11-20 )
Liūdesys juodas