A.DINEIKOS XI STIPENDININKAS:// VGTU ARCHITEKTŪROS STUDENTAS KASPARAS ŽILIUKAS

Susiėjimas yra pradžia, buvimas kartu yra pažanga, bendras darbas yra sėkmė (Henry Fordas). Darau prielaidą: spalį sukalbamas rožančius padeda studentams organizuoti esminį renginį – Dineikines. Būtent studentų tandemas su Dineikos stipendijos fundatoriais  architektūros bendruomenei kasmet padovanoja talentingo architektūros profesoriaus vardinės stipendijos konkursą.

Aštrios kritikos, sveikos ironijos ir nuoširdžių patarimų kokteilis – tikrų tikriausia galimybė studentui ūgtelti. Tai burtažodžiai, spalio 12-ąją sukvietę Lietuvos aukštųjų architektūros mokyklų studentus varžytis dėl garbingo titulo. Dviejų paskutinių kursų studentai ir stipendijos fundatoriai finaliniame studentiškų projektų atrankos etape išsirinko penkis geriausius.

Architektūrinė kova, kaip ir praėjusiais metais baigėsi rezultatu 4:1 VGTU naudai (iš VDA tebuvo 1 projektas, iš KTU – 0, iš VDA KF – 0). Tarp keturių VGTU vyrukų šįkart buvo vienintelė Vilniaus dailės akademijos atstovė. Kitame ringo kampe, Lietuvos architektūros vilkai, stipendijos fundatoriai: A.Karalius, A.Ambrasas, S.Kuncevičius, S.Pamerneckis ir R.Palekas. Reikia turėti drąsos, kuomet akis į akį susiduri su savo „ArchDaily“ dievukais, tačiau šįkart, jie turėjo teisę tik… komentuoti.

MARIUS TAUTVYDAS: AULA DE NATURALEZA

Pirmasis prisistatė Marius Tautvydas,nustebinęs profesiniais gabumais visuose projektų etapuose. Ispaniškoje „Aula de naturaleza“ (liet. gamtos mokykla) vietos moksleiviams kartą per mokslo metus suteikiama galimybė mokytis iš gamtos ir gamtoje. Dėmesį projekto estetinei, planinei-erdvinei išraiškai skyręs autorius pagrindinę idėją įvardino kaip aliuziją į erozijos procesą, o mažėjančių tūrių kompozicija atkuriamas buvusio šlaito siluetas. Argumentai nebuvo nuginčyti, tačiau dėl pastato eksploatavimo kas dešimtmetį pasikartojančių potvynių metu tiek komisijai, tiek auditorijai kilo klausimų.
Marius ilgai gynėsi nuo kritikos strėlių. Atakavo net kolegos. Anot vieno iš fundatorių, prireikė net 10 metų Dineikinių auditorijai prakalbinti. O gal prabilo konkurencija? Vis dėlto, stiprus tonas užduotas – prasidėjo įdomi kova.

LUKAS KULIKAUSKAS: SENELIŲ NAMAI KLIMONTOV‘E

Išankstiniame balsavime daugiausiai komisijos simpatijų gavęs Lukas Kulikauskas pristatė Lenkijoje suprojektuotą visuomeninį projektą – senelių namus. Autorius pasižymėjo tvirtu pristatymu, neleido komisijai abejoti savo projektu nei vidaus erdvių, nei išorės apdailos, nei vietos parinkimo klausimais. Vis dėlto, kieta, militaristinė [A.Karalius] ilgų koridorių struktūra komisijai pasirodė per griežta, netinkama tokios funkcijos išpildymui. Kiti Luko pristatyti darbai, žymintys profesinę kompetenciją nekėlė abejonių, tačiau galbūt pritrūko Dineikiško kuklumo, o vietomis ir gebėjimo patylėti. 

KASPARAS ŽILIUKAS: PRADINĖ MOKYKLA ŽIRMŪNUOSE

Kaip žinia, Dineikinių konkurse dalyvaujama su visuomeniniu trečio kurso projektu. Iki šiol dažniausiai pasitaikantys darbai (VGTU) – pradinės mokyklos, todėl komisijoje šios srities ekspertu laikomas VGTU architektūros katedros vedėjas Sigitas Kuncevičius liko maloniai nustebintas trečiuoju prisistatymu.
Konceptualus Kasparo Žiliuko projektas – pradinė mokykla Žirmūnuose (vadovas K.Lupeikis) turi du naratyvinius vektorius – griežtumą ir laisvumą. Šie motyvai persipina: išorėje asketišką kvadrato formą išlaikantis tūris iš dalies kybo ore, o pastato atrijume vaikams suteikia galimybę išnaudoti reljeą.

Plastiškų formų koridoriai komisijos nuomone – itin teisingi. Nepaisant pagyrų ir liaupsių, auditorija turėjo pastabų dėl apvalių pastato langų. Turėjo ir komisija – galbūt kūrybinio polėkio pagautas autorius nepasivargino paieškoti fasadui tinkamesnio, mažiau ginčytino sprendinio. Pastarasis sukelė lengvai atpažįstamų asociacijų. Vis dėlto, tai nepakišo kojos Kasparui įsirašyti į Dineikos stipendijos laureatų gretas.

EGLĖ ČINČIKAITĖ:  MENO GALERIJA TYMO KVARTALE

Dažnai ginčyjamasi, kur vertėtų pradėti architektūrinį kelią – gimtinėje, ar užsienyje. Pastarąjį kelią pasirinkusi ketvirtoji nominantė po pirmųjų metų buvo priversta grįžti į Lietuvą ir tęsti mokslus Vilniaus dailės akademijoje (studentų (ne)laimei, kartais užsiliepsnoja ir  universitetai). 
Eglės Činčikaitės (VDA) džiaugsmas  – įskiepyta pareiga gerai atlikti maketavimo darbus – buvo ne vienintelis akmuo į „ technikų“ daržą. Į studentų norus varginančiose piešimo studijose įnešti pokyčių atsižvelgiantys dėstytojai studentei leido sukurti įdomų medijų instaliacijos projektą, salėje nepalikusį abejingų.

Pagrindinį projektą – Vilniaus senamiestyje projektuotą galeriją, užbaigiančią linijinę pastatų struktūrą, komisijos nuomone, autorei pavyko gana jautriai sukomponuoti. Norimą rezultatą studentė pasiekė – pastatas išskirtinis, tūriai įdomiai prastumti. Tačiau komisija turėjo abejonių dėl architektoninių savybių ir mechaniško dekonstrukcinio metodo taikymo.

KRISTIJONAS NENARTAVIČIUS: PRADINĖ MOKYKLA SANTARIŠKĖSE

Niekam ne paslaptis, jog dirbančiam žmogui reikalingas atsitraukimas. Ypač architektams. Beveik visi nominantai kalbėjo apie papildomus, neakademinius darbus: konkursai, knygos projektas, piešiniai, medijų menas. Nominantų pristatymus užbaigęs paskutinis dalyvis šioje vietoje itin išsiskyrė.

Kristijonas Nenartavičius turi raktinius žodžius, atspindinčius jo architektūrinę ir meninę veiklas: žemės projektas, erdvės pavaizdavimo, garso instaliacijų sukūrimas. Netradicinis autoriaus mąstymas ir išskirtiniai bendravimo gebėjimai atsispindi ir įvykdytose kūrybinėse dirbtuvėse. Projektuodamas mokyklą ir filosofiškai pažvelgęs į moksleivio galimybes koncentruoto plano struktūroje, Kristijonas nusprendė visa tai „išsprogdinti“. Rezultatas – panaikinta koridorinė sistema – „galimybių mokykla“. Vis dėlto, komisijoje suabejota tipologiniu pastato ekskursu, ir jo erdviniu-tūriniu pavidalu. Autoriui palinkėta ypatingą užsidegimą paskirstyti visuose etapuose, kad nepritrūktų parako realizuojant architektūrinę formą, ne tik idėją.

VARDINĖ STIPENDIJA – PERSPEKTYVIAUSIAM STUDENTUI

Renginį vainikavo apdovanojimų ceremonija. Tradiciškai, 2015 metų penki geriausieji studentai (nurungę 12 konkurentų atrankoje) gavo po Arno Dineikos pastelių reprodukciją, o Kasparas Žiliukas (VGTU) – pagrindinį prizą – 150 eurų mėnesinę stipendiją vieneriems akademiniams metams bei garbingą vietą šalia dešimties jau anksčiau sėkmingai įsiliejusių į profesionalų gretas Dineikinių laureatų: Mato Cirtauto (2005), Algimanto Neniškio (2006), Rūtos Vitonytės (2007), Dalios Zakaitės (2008), Mildos Grabauskaitės (2009), Donato Baltrušaičio (2010), Donato Cesiulio (2011), Jūratės Cirtautaitės (2012), Mindaugo Arlausko (2013) ir Domanto Baltrūno (2014).

Visi jie – šios stipendijos „kaltininkų“ nuopelnas. Kaip žinia, stipendijos fudatoriai yra Arno Dineikos mokiniai: Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius, Gintaras Klimavičius, Sigitas Kuncevičius, Darius Osteika, Rolandas Palekas, Saulius Pamerneckis, Vykintas Šeškus, Linas Tuleikis.

Laikantis A.Dineikos tradicijos, renginį organizavo patys studentai – Architektūros Studentų Klubas. Stipendijos konkurso komisija (fundatoriai) pasidžiaugė laiko patikrintu renginiu ir gyva diskusija, užsimezgusia auditorijoje ir paragino kitų metų dalyvius būti aktyvesniems. Buvo pasiūlyta nepraleisti progos ir drąsiau kopti ant pirmojo architektūrinio pripažinimo laiptelio.