OPTIMIZMO ARCHITEKTŪRA//A.DINEIKOS STIPENDIJA PASKIRTA AŠTUNTĄJĮ KARTĄ

Anot Normano Fosterio, architektas visų pirma turi būti optimistas. Kitaip jis negali įkvėpti jokiam pastatui gyvybės ir prasmės. Negali pagerinti vietos, sukurti erdvės, kurioje vyktų tam tikri procesai pagal architektūrinį scenarijų. Dažnai to scenarijaus įmedžiaginimas netgi tampa svarbesnis už pačią architektūrą. Sėkmės atvejais architektūra nelieka tik forma, bet tampa vyksmo dalimi, aktyviai stimuliuojančia procesus.

Gali būti, kad spalio 4-ąją paskirta Arno Dineikos stipendija perspektyviausiam architektūros studentui jau tapo savotišku instrumentu kryptingai stimuliuojančiu ir pačią architektūros plėtotę. Aštuntoji stipendija (5.000 LT) teko ramiai ir tvarkingai VGTU ketvirtakursei Jūratei Cirtautaitei už pradinės mokyklos projektą Klaipėdoje, nors nedaug trūko, kad būtų paskirta kurso nenuoramai Joriui Šykovui (taip pat VGTU) už pradinės mokyklos Lazdynuose projektą.

NE VISI GERIAUSI PASIEKĖ FINIŠĄ

Būtent Jorio sprendimų motyvacija ir konceptualios mokyklos, kaip socialinio objekto, sąrangos paieškos paliko bene stipriausią įspūdį. Apskritai derėtų pastebėti, kad visi nominantai, be paminėtųjų dar ir Julija Mickevičiūtė, Andrius Laurinaitis bei Darius Kamarūnas, projektus pristatė sklandžiai, aiškiai ir argumentuotai. Tiesa, kai kuriems argumentams stigo gylio ar tvirtesnio architektūrinio „pamušalo“, tačiau, turint omeny kuklią architektūrinę patirtį, studentų pastangos ieškoti logiškų architektūrinių veiksmų ir juos paaiškinti bei apginti, yra vertos komplimentų.

Šiemet, kaip visada, architektūros ketvirtakursiai pateikė stipendijos konkursui praeito semestro projektus ir po balsavimo internetu iš 16 pretendentų buvo atrinkti 5 stipendijos nominantai. Greta kursinio projekto reikėjo parengti ir planšetą, plačiau pristatantį stipendijos kandidato kūrybinę veiklą. Visgi kai kurie dėstantys A.Dineikos stipendijos fundatoriai pastebėjo, kad tarp kursinių projektų buvo stiprių darbų, kurie į stipendijos finalą nepateko. Suabejota ar studentiškas balsavimas internetu nebus kartais įtakotas pažinčių ir asmeninių simpatijų.

RAMI J.CIRTAUTAITĖS PERGALĖ

Kaip žinia, Arno Dineikos stipendiją įkūrę jo mokiniai, tradiciškai sudaro ir architektūrinę vertinimo komisiją, kuriai penki studentiško turnyro finalininkai pristato savo kursinius projektus ir turi progą juos apginti kritiškoje, akademinių formalumų nesuvaržytoje aplinkoje. Projektų gynimas VGTU Architektūros fakulteto rūmuose šiemet, kaip visada, sutraukė gausų studentijos būrį, tačiau nepaisant salėje tvyrojusios optimistinės nuotaikos, platesnė diskusija neužsimezgė.

Aštuntoji A.Dineikos stipendininkė J.Cirtautaitė (vadovas S.Kuncevičius, VGTU) pradinę mokyklą Klaipėdoje suprojektavo šalia šiluminės elektrinės, kurią siūlė konvertuoti į Modernaus meno centrą. Studentė ieškojo klaipėdietiško architektūrinio tapatumo, naudodama fachverko motyvą, tačiau statinys šiuo požiūriu nepakluso autorei ir įgijo estetiškai universalią, kosmopolitišką formą. Gal dalį stipendijos išleidus geroms architektūrinėms knygoms, ateityje jaunosios autorės architektūra mažiau skirsis nuo jos žodžių.

DERLINGESNIŲ METŲ TEKS PALAUKTI

J.Šykovas, kaip minėjau, aistringai ir motyvuotai, pasiremdamas berniokiška vaikystės patirtimi, kūrė savąją mokyklą Lazdynuose, vadovaujamas jauno dėstytojo D.Linarto (VGTU). Jorio pastangos suprasti mažo žmogaus poreikius ir pomėgius ir neįsprausti jo į suaugusiųjų sugalvotą „teisingą“ mokyklos namą vertos pagyrimo. Visgi, iki didesnės projekto sėkmės šiek tiek pristigo nuoseklumo ir aiškesnio architektūrinio išpildymo.

Kiti trys nominantai nesudarė rimtesnės konkurencijos lyderiams: J.Mickevičiūtės pradinė mokykla Bajoruose (vad. S.Pamerneckis VGTU) stokojo architektūrinio nuoseklumo, iš Erasmus mainų programos Prahoje, Čekijos Technikos universitete, parvežęs galerijos ir daugiaaukščio parkingo projektą (vad. V.Kratky ir L.Marques) A.Laurinaitis neįtikino architektūrinės raiškos pagrįstumu, o dirbtinėje saloje viešbutį su konferencijų centru Klaipėdoje (vad. R.Šukaitytė, KTU) suprojektavęs D.Kamarūnas sukėlė įtarimų, kad mokosi architektūros iš aštunto dešimtmečio DDR žurnalų.

Ne visi metai vienodai derlingi, sakydavo profesorius V.Dičius, apžvelgdamas architektūros studentų projektus ir tai,- akivaizdi, tiesa. Tikėkimės, kad derlingesnių Lietuvos architektūrai metų nereikės laukti amžinai. Nors žinant, kad vien VGTU šiemet priėmė architektūros studijuoti net 100(!) pirmakursių, sunku patikėti, kad architektūros kokybė vis dar yra kam nors svarbi mūsų architektūros mokyklose.