DIRBANČIAM REZULTATAS ATEINA PATS
Po vieno kito kurso, atsiradus šiokiam tokiam profesijos pažinimui, jo filosofiniai samprotavimai, kalbos ir bendravimo maniera giliau mąstantiems studentams padėdavo suprasti, kad tikrasis kūrybos kelias grindžiamas siekiamo tikslo esmės suvokimu, savitų sprendimų paieška, visišku ir besąlyginiu pasišventimu projektui…
Fizikinis energijos tvermės dėsnis, pasirodo, galioja ir mene – kiek minčių ir jausmų įdėsi į savo kūrinį, tiek jų ir bus. Tik geriausios idėjos spinduliuoja pasiekto rezultato išraiškoje. Tai buvo esminis profesoriaus gyvenimo ir kūrybos credo.
Gilus žvilgsnis, kantrus pašnekovo nuomonės klausymas, ilgos pokalbių pauzės, neįkyriai pateikiamas, visuomet originalus asmeninis požiūris, kartojant minties nerimą išreiškiančius žodelius „galbūt“,„tam tikras“, švelniai siūbuojanti stovėsena, tylus mormorando, nepaklusnių garbanų aureolė, klasikinis kostiumas su kyšančiu labai ilgu metaliniu rašiklio smaigaliu iš viršutinės švarko kišenės, stambūs akinių rėmai ir plastiški, vingiuoti mokomųjų piešinių sūkuriai itin storu pieštuku studentiško eskizo kampe – profesoriaus įvaizdis išliks visuomet.
Studentų mokslinė draugija formaliu pavadinimu, atitinkančiu tų laikų dvasią, vėliau įsteigtas kompozicijos būrelis iš tiesų vienijo aktyvius, smalsius, nesitenkinančius vien programiniu mokymu būsimuosius architektus. Po paskaitų jie rinkdavosi papildomai pastudijuoti architektūros ir stengdavosi iš esmės perkąsti savo specialybės paslaptis. Vienas tinkamiausių šio darbo vadovų, kuris niekada neatsisakydavo ateiti bet kokiu metu, dalintis savo patirtimi po paskaitų, nepaisydamas valandinio krūvio, buvo profesorius Arnas Dineika. Mes, to meto studentai, ne kartą pasinaudojome šia dėstytojo ypatybe…
SIKON’AS GIMĖ ANT PROFESORIAUS RANKŲ
Tai padėjo tvirtus pamatus studentų idėjų konkursui SIKON, sumanytam dar 1983-aisiais ir stebuklingai gyvuojančiam iki šiol. Manau, šias pastangas natūraliai perima kiekviena studentų karta, jos vienaip ar kitaip atsispindi praktikuojančių architektų kūryboje. Dabarties visuomenėje vis labiau populiarėjanti konceptualaus mąstymo samprata, dar nežinant net jos reikšmės, tuomet buvo intuityvus siekis.
Idėjos visuomet buvo patraukli teorijos sritis, bet kai pamatėme profesoriaus parengtus projektus ir realizacijas, pajutome jų originalumą ir jėgą, supratome, kad atotrūkio tarp minties ir veiksmo čia nėra, jo tiesiog negali būti.
Savitas, neįprastas braižas, nebūtinai atitinkantis žurnalų puslapius ar trumpalaikius madų vėjus, darė gilų įspūdį ir vertė susimąstyti apie kūrybos savitumo prigimtį. Projektai buvo skirtingos išraiškos – tai labai griežtai funkcionalistiški, tai laisvi ir skulptūriški, bet visuomet išraiškingi ir įsimenantys.
Dar labiau nustebino eksponuota pastelių paroda, per kurią A.Dineika atsiskleidė kaip labai gili, daugiaplanė ir netikėta asmenybė. Jo tėvo Karolio Dineikos knygos apie kūno kultūrą iliustracijose linijos tikslumą, žmogaus vaizdavimo profesionalumą, meistrišką judesio dinamiką galima būtų drąsiai palyginti su Herlufo Bidstrupo piešinių lengvumu. Atskiros studijos verta unikali mažoji grafika, sukurta ilgų posėdžių ir pasitarimų metu bloknoto paraštėse – tikra miniatiūros grafikos šedevrų kolekcija.
TYLUSIS PRAKTIKAS NESIBODĖJĘS TEORIJOS
Arnas Dineika neišgarsėjo itin žymiomis architektūrinėmis realizacijomis, tačiau pasižymėjo neeiliniu pedagoginiu talentu: sugebėdavo įžvelgti būsimojo architekto individualumą ir padėdavo jam atsiskleisti. Galbūt todėl studentai filosofuojantį tylenį ne kartą rinko populiariausiu dėstytoju.
Galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip netradiciškai ir daugelį metų Architektūros katedrai vadovavo profesorius Arnas Dineika. Svari jo nuomonė, maištingas požiūris į gyvenimo ir darbo rutinos prigimtį, asmeninis disciplinuotumo pavyzdys visuomet neatitikdavo siaurų ano meto aplinkos standartų, dažnai keldavo sumaištį tarp paviršutiniško veiksmo šalininkų.
Kad ir prieš kiek metų baigę Architektūros fakultetą, buvę studentai nenustebdavo, jei profesorius prieidavo kokio renginio ar vakarėlio metu ir, kreipęsis vardais, pasakydavo savo visuomet neakademišką nuomonę apie jau pačių autorių seniai pamirštus kursinius darbus. Tai glumindavo supratus, kad dėstoma buvo vadovaujantis ne vien racionaliu pedagogo protu, bet ir labai jautria menininko širdimi, paaiškėjus, koks svarbus ir ypatingas jam buvo kiekvienas studentas.
STIPENDIJA VARDAN ARCHITEKTŪRINIO PAVASARIO
„Linkiu Jums gero pavasario!“ – darganotą rudenį kartą nustebino profesorius vieną kolegą. Kai pastarasis nustebęs veidu atsargiai užsiminė, jog dabar dar ne tas metų laikas, profesorius nusišypsojo ir tarė: „Betgi pavasaris kažkada irgi bus…“
Profesoriaus Arno Dineikos netekties valandą susibūrę jo mokiniai Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius, Vaidotas Kuliešius, Sigitas Kuncevičius, Rolandas Palekas, Saulius Pamerneckis, Vykintas Šeškus ir šių eilučių autorius nutarė išreikšti savo dėkingumą Mokytojui ir savotiškai pratęsti jo idėjų gyvavimą. Taip atsirado Arno Dineikos stipendija, kiekvienais metais teikiama perspektyviausiems architektūros studentams.
Stipendija, suformuota iš profesoriaus mokinių įnašų, galėtų būti paremta visų norinčiųjų. Simbolizuodama savito, maištingo mąstymo aktualumą, reiškinių esmės suvokimo siekį, ji liudytų, kad tikrieji sprendimai gali atsirasti tik po gilių apmąstymų, kad lengvas kūrybinės paieškos kelias ne visuomet yra geriausias…
mnmn
( 2011-09-30 )
Net keista, kad nieko iki siol nieko nebuvau girdejes apie si architekta. Kazkam, matyt, jis nelabai itiko, kad niekur nebuvo apie ji rasoma.
Pagarba.