Tęsiame VGTU Urbanistikos katedros profesoriaus Algio Vyšniūno straipsnių ciklą, nagrinėjantį vis aštresnę architekto profesinio ir visuomeninio tapatumo problemą. Nors autorius iš esmės nagrinėja architektų rengimo ir architektų praktikos transformacijas Lietuvoje, jos pastaruoju metu iš esmės tapo aktualios ir kitoms, postkomunistinėms – ypač, Europos valstybėms.
ARCHI-URBO-POPULIZMO PAVIDALAI
Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu architektūrinės formos, erdvinių struktūrų dimensija užgožiama antreiliais dalykais – pvz., pradedama komentuoti viena ar kita objekto savybė, t.y. dalykai, kurie iš tikrųjų yra siekiamybė, o ne realus projektavimo objektas.
Tarkim, dabar labai madingi terminai, kurie daugiau yra bendro pobūdžio deklaracijos, negu mokslinio naratyvo terminologija – ekologiška architektūra, ekologiška urbanistika, žalia urbanistika1, subalansuota-darni-tvari architektūra, išmanusis miestas, humaniška aplinka, tvarus judrumas ir t.t.
Tokius terminus, kaip savotiškus burtažodžius vartoja politikai, viešųjų ryšių specialistai, valdininkai ir t.t. Tai yra paprasčiausias gudravimas, nes neįmanoma prieštarauti savaime suprantamiems dalykams, kad architektūra turi būti estetiška, nebrangi, ekologiška, humaniška, kontekstuali, taktiška, demokratiška, profesionali, moderni, efektyvi ir t.t.
Lygiai taip pat nepaneigiami teiginiai, kad miestas turi būti kokybiškas, patogus, jaukus, saugus, žalias, ekologiškas, konkurencingas, bendruomeniškas ir t.t.
GERAS MIESTAS IR MIGLOTA RETORIKA
Durhamo universiteto taikomosios teologijos profesorius Philip Sheldrake savo straipsnyje „Dvasingumas mieste“² komentuoja Anglijos bažnyčios Komisijos Miestų gyvenimo ir tikėjimo klausimams ataskaitą³. P.Sheldrake rašo: „Visa ataskaita stengiasi atsakyti į vieną klausimą: koks yra „geras miestas“? Joje vartojami tokie žodžiai kaip „aktyvus“, „daugialypis“ ir „įtraukiantis“, „saugus“, „gerai valdomas“, „jautrus aplinkosaugai“, taip pat turintis „aktyvią pilietinę visuomenę“, „branginantis gyventojus“ ir suteikiantis „galimybes visiems“, „pritraukiantis gerovės kūrėjus“, taip pat ir toks miestas, kuris „dalijasi gerove su kitais“, pakankamai mažas, kad išsitektų žmogiškuose rėmuose. Trumpai tariant, tai vieta, kurioje žmonės ne tik egzistuoja, bet ir prie kurios yra prisirišę. Geras miestas leidžia žmogiškiems siekiams kurti ir duoti vaisių, neslopina jų ir neriboja vien iki pataikavimo sau“.
Įdomiausia minėtoje citatoje tai, kad aiškų ir suprantamą žmogiškai jautrų tekstą P.Sheldrake net nebando vadinti mokslu.
TUŠČIAVIDURIO LEKSIKONO BURTAI
Lietuvoje tokį leksikoną dažniausiai vartoja politikai ir juos aptarnaujantys urbopopulistai. Kad tuo įsitikintum, tereikia paskaityti bet kokio Lietuvos miesto strateginį planą, t.y. politinį dokumentą, kuris dažnai klaidingai traktuojamas kaip urbanistinis dokumentas.
Čia net nekalbėsiu apie vadybinius, viešojo administravimo ir viešųjų ryšių tauškalus4. Toks kalbėjimo būdas yra įtartinas architektūros srityje, nes tai yra indikatorius, kad kalbėtojas neturi tinkamos architektūrinės kompetencijos. Niekad negirdėjau, kad žymiausi Lietuvos architektai kalbėtų tokiu populistiniu leksikonu.
Aplinkosauginių, paveldosauginių arba eksploatacinių aspektų eskalavimas yra išsigelbėjimas architektūriniams diletantams. Tokiu būdu susiformavo nauja kasta – mokslų daktarai be monografijų ir architektai be kūrybinių projektų.
Jeigu anksčiau projektai buvo braižomi, tai dabar projektai yra rašomi. Tikras „nesėtų rugių žydėjmas“5, nors esmė yra labai paprasta – architektūra yra arba profesionali (reiškia ir ekologiška, ir ekonomiška, ir ergonomiška ir t.t.), arba ne. Ir viskas. Kita veikla yra arba ne iš architektūros srities, arba paprasčiausias archi-urbo-populizmas.
ARCHITEKTŪRA TAMPA NEBŪTINA ARCHITEKTUI
Tokia situacija tampa realiu blogiu. Profesinio atestavimo problemas Lietuvos architektų rūmai vienaip ar kitaip sprendžia, bet žymiai daugiau keblumų galima aptikti architektūros studijų procese.
Nekokybiškas studijų procesas tiesiog kuria naujas problemas – painiojami žanrai, ištrinamos architektūrinės kompetencijos ribos, iškreipiama architektūros autoriteto (meistro) samprata ir t.t.
Atotrūkis tarp realios architektūros praktikos ir studijų – vis didėja. Studijų procese neproporcingai didelę įtaką daro žmonės, neturintys nieko bendra su architektūros praktika, bet vadinantys save architektūrologais, kultūrologais, menotyrininkais ir pan. Taip pat dažnai neaiški yra achitektūrinė kompetencija dėstytojų, save vadinančių teritorijų planavimo specialistais.
Esant tokiai situacijai, architektūros bakalauras ir magistras visai nebūtinai būna susiję su realia praktine veikla. Absolventams tai pat siūloma įvairiausių veiklų, kurioms nebūtina net minimali architekto profesinė kvalifikacija – teritorijų planavimas, instaliacijos, viešinimas, parodų organizavimas, leidyba, kūrybinės dirbtuvės, videomenas, komunikacija, paveldosauga, aplinkosauga, gamtosauga, politika ir t.t.
Net nekalbu apie viešojo administravimo sektorių, kuriame galioja procedūrų, o ne profesinės kompetencijos logika.
ACHITEKTŪROS MOKYMAS IR STUDIJOS
Kartais teigiama, kad architektą sugadina rinka. Dalis tiesos yra, bet tiesa ir tai, kad dažnai turime reikalą su išsilavinusia profesine negalia (educated incapacity)6, už kurią yra atsakinga būtent architektūros mokykla.
Esu įsitikinęs, kad mokymas ir studijos nėra sinonimai – galima studijuoti architektūrą ir likti absoliučiu achitektūriniu diletantu.
Praktiniai architektūrinio ir urbanistinio projektavimo pagrindai, instrumentai ir pagrindiniai kūrybos principai išdėstomi pagrindinėse (bakalauro) studijose. Be šito etapo neįmanoma kokybiška diskusija apie architektūrą.
Taigi – architektas yra profesija, kuriai reikalingi tam tikri praktiniai įgūdžiai. Todėl šios profesijos gali išmokinti tik tas, kuris pats ją yra įvaldęs.
SPECIALISTAI IR GENERALISTAI
Paprastai interpretacijos prasideda magistrantūros studijose, kurios savo esme yra dviprasmiškos. Iš vienos pusės, magistrantūros studijos architektūros kryptyje yra tolimesnis profesinų įgūdžių lavinimas, suteikiant studentui daugiau fundamentinių žinių architektūros ir urbanistikos mokslo srityje. Tai yra sekanti išsilavinimo pakopa, kuri angliškai kalbančiose šalyse apibūdinama kaip education and improvement of professional skills.
Iš kitos pusės, magistrantūros studijose kalbama apie gretutines sritis (pvz., komunikacija, parodų organizavimas, videomenas, instaliacija, gamtosauga, paveldosauga ir pan.), kurioms nereikia architekto profesinių žinių. Tai yra studies or self-education, kas gali būti traktuojama kaip pasitobulinimo kursai.
Pirmu atveju kalbame apie architekto profesiją, todėl dėstytojai turi būti aukšto lygio profesionalai, turintys didelį autoritetą ir praktinį patyrimą. Antras atvejis – turime reikalą su dėstytojais, kuriuos galima vadinti „generalistais“ (I.Laurs terminas), paprasčiau pasakius, tai yra žmonės, kurių žinios paviršutiniškos, bet interesų laukas labai platus.
Tai tikrai ne tie, kurie gali mokinti architektūros meno, atskleisti didžiąją kūrybos paslaptį, nes jų architektūrinė kompetencija neidentifikuota arba jos iš viso nėra. Tokie gali dėstyti vieną ar kitą modulį, bet ne daugiau.
Architektūros meistro ir pagalbinės disciplinos dėstytojo kompetencija yra skirtingos. Neveltui Aleksandras Rappaport sako, kad būtina skirti „architektūros meistrą“ („мастер архитектуры“) nuo „visų galų mokslų meistro“ („мастер околовсяческих наук“).
ARCHITEKTŪROS MOKYMO AŠIS – MEISTRAS
Žinoma, kokioje srityje ir kokioje kryptyje vykdomos magistrantūros studijos priklauso nuo proporcijos tarp architektų ir „generalistų“. Tai jau architektūros mokyklos valdymo ir organizacinės struktūros klausimas. Negana to, šiuo metu pastebima tendencija architektūros mokyklose kurti studijų programas srityse, nesusijusiose su menų (architektūros) studijomis.7
Naujų studijų programų rengimas yra požymis, kad architektūros mokyklos tampa akademinės rinkos dalyvėmis. Tai tikrai nežada nieko gero…
Jau minėtas A.Rappaport, kalbėdamas apie MAPXИ8, su apgailestavimu pažymi, kad architektūros mokymo procese dabar egzistuoja beveidiškumas (безликость), nebėra orientacijos į meistrą, autoritetą. A.Rappaport teigimu, architektūros mokykloje svarbiausi du dalykai – meistro mokymas ir aptarnaujančios disciplinos.
Anot profesoriaus, studijų programoje būtina išlaikyti tam tikrą proporciją tarp architektūros amato disciplinų ir bendro išsilavinimo disciplinų. Netinkamai organizuota architektūros studijų metu sukauptų žinių struktūra lengvai gali virsti informaciniu šiukšlynu.
Taip pat A.Rappoport akcentuoja architektūros meistro svarbą, bet čia pat konstatuoja, kad nūnai nebeaišku kaip gi meistras yra parenkamas, nes sunaikintas ne tik lyderio institutas, bet ir lyderio atpažinimo mechanizmas. Žinoma, ne mažiau svarbus ir meistro socialinio/meninio testavimo mechanizmas, nes tai jokiu būdu neturėtų būti titulas iki grabo lentos.
IŠNAŠOS
1_ K.Masiulis savo straipsnyje „Žalioji kolona: kai nukrenta kaukės!“ sako, kad „žalia“ frazeologija yra pridengiamas politikavimas. Pavyzdžiu minimas žaliosios politikos institutas (steigėjas L.Balsys).
2_ Philip Sheldrake. Dvasingumas mieste. Naujasis židinys – Aidai. 2012-4
3_ Faithful Cities: A Call to Celebration, Vision and Justice, London: Church House Publishing, 2006
4_ Z. Čepaitė: Susikūrėme informacinį šiukšlyną.
5_ Aliuzija į žymųjį V.Bubnio romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“. Vilnius: Vaga, 1976.
7_ Pvz., vyksta diskusijos dėl studijų programų socialinių mokslų srityje teritorijų planavimo kryptyje, bet net nebandoma rengti studijų programą „Urbanistinis projektavimas“ architektūros kryptyje.
8_ MAPXИ – Maskvos architektūros institutas – pagrindinė Rusijos architektų kalvė.
Marlee
( 2017-05-01 )
really cheap auto insurance Manlius, NY
mnmn
( 2013-04-11 )
sutikciau su JPN, jei tureta galvoje, kad is esmes nepriklausomoje lietuvoje architekturos mokslo panorama netapo giedresne. tas pats marazmo malunas su retom isimtimis.
JPN
( 2013-04-11 )
Susidaro įspūdis,kad dabar disertacijos pilasi,kaip iš gausybės rago. Gipskartonis (betonas,medis,metalas,plastmasė ir t.t.)architektūroje,nuobodulys(džiaugsmas,pyktis,liūdesys ir t.t.) architektūroje-panašios temos neretai tampa disertacijų objektu.Kartais keistų dalykų nutinka ir su knygomis-bandoma nagrinėti kokį nors architektūros laikotarpį,tačiau rezultatas,be skambaus knygos pavadinimo, kartais būna paviršutiniškas ir menkavertis,nes autoriams paprasčiausiai trūksta žinių apie nagrinėjamą temą.
B
( 2013-04-11 )
„Dėstytojai buvo suinteresuoti įgyti mokslinį laipsnį, nes tuomet būdavo mokami nemaži priedai, suteikiami docentų ir profesorių moksliniai vardai. Be to, tai buvo ir asmens prestižo reikalas.
Aukštųjų mokyklų dėstytojai buvo vertinami pagal tai – turėjo jie mokslo kandidato ar daktaro laipsnį ar neturėjo. Kitokių apčiuopiamų (dokumentinių) kriterijų darbuotojų veiklai įvertinti nebuvo. Laipsnio įgijimas panaikindavo subjektyvaus vadovybės požiūrio susidarymo galimybę. Tačiau buvo ir taip, kad „laipsniuotas“ pedagogas savo profesinėm žiniom ir bendruoju išsilavinimu neprilygdavo „nelaipsniuotam“. Buvo darbuotojų, paskelbusių nemaža mokslinių straipsnių, bet neapgynusių disertacijos, mat rašant ir ginant disertaciją reikėjo daug papildomo laiko skirti grynai biurokratiniam darbui.
Aukštojo mokslo įstaigos buvo suinteresuotos, kad jose dirbtų kuo daugiau dėstytojų, turinčių moksliniu laipsnius. Nuo to priklausė instituto ar universiteto vieta Tarybų Sąjungos aukštųjų mokyklų klasifikacinėje lentelėje.
Tokia tvarka leido piktnaudžiauti. Būdavo dėstytojų, kurie apgynę kandidatinę disertaciją, taip ir baigdavo „mokslininko“ karjerą – per keletą dešimtmečių nepaskelbdavo nei vieno mokslinio straipsnio. Atliktų darbų ataskaitose svarbiausią vietą užėmė pedagoginis darbas – reikėjo skaityti paskaitas, vadovauti praktikoms ir pratyboms, nori to ar nenori, o nustatyti mokslinio darbo kokybę ir kiekybę praktiįkai buvo neįmanoma, užtat niekas rimtai to daryti ir nesiėmė – ramiai taisktėsi su minėtais „mokslininkais“ .
Kazys Šešelgis „ Gyvenimas. Mokslo darbai. Vilnius „Technika“, 199 psl.
Genas
( 2013-04-11 )
Tokiu zmogenu netruksta universitetuose pas mus. Visa beda, kad nera jokios rotacijos. Karta ileido per universiteto duris, tai tik su vainiku isnes.
Nuo to ir prasideda bet koks puvimo procesas. Butinas vienoks ar kitoks universitetu atsisviezinimo mechanizmas. Ar atestacijos, ar banali demokratine schema. Sutarimo reikalas.
Kitu atveju, bet koks zmogus gali aptingti, atsipalaiduoti ir tapti is esme parazituojancia tuscia vieta.
A
( 2013-04-11 )
Kolegos,
kaip vadinti žmogėną, kuris prieš 30 metų „išstenėjo“ disertaciją, bet daugiau nieko nenuveikė – neturi jokių straipsnių, knygų, architektūrinių ar urbanistinių projektų.
Ką toks veikėjas gali duoti studentams?
to mikas
( 2013-04-11 )
na, as jau neislaikiau, gerbiamasis. taip, corbusier puikiai mokejo savo idejas ir brezinius isversti i paprastu zmoniu kalba. bet del to ji vadinti populistu…? as atsiprasau.
nesuteikite perdaug garbes visokioms ir visokiems ES trubadurams puciantiems migla per miestu strateginius planus ir kitus nezinia kam reikalingus „projektus“. palikime jiems tas populistu uniformas ir nenukrypkime nuo temos.
vysniunas kelia rimtas problemas ir butu gaila, jeigu viskas taip ir uzgestu neesminiuose pasikandziojimuose.
mikas
( 2013-04-11 )
Vysniunas populistais vadina tuos kurie viska apipina kalbomis apa estetiska, nebrangia, ekologiska, humaniska, kontekstualia, taktiska, demokratiska, profesionalia, modernia, efektyvia architektura. Tokiu populistu as nebijau, man regis architektai turi ismokti zongliruoti sia terminologija neprasciau nei tai daro nearchitektai (pasak Vysniuno – populistai). Cia ir atsiskleidzia sugebejimai konkuruoti, o vienas geriausiu arch populizmo pavyzdziu yra Corbusier.
linas
( 2013-04-11 )
Straipsnyje keliama neišgalvota problematika, tikrai yra apie ką padiskutuoti. Su dauguma autoriaus teiginių ir įžvalgų sutinku, nors nepritariu „grynojo architekto“ funkcijų šiandieninio išsitrynimo kritikai. Nūdiena koreguoja profesiją ir smarkiai. Kad ir kaip nesinori, turime išmokti prisitaikyti…
Bet autorius taikliai pastebėjo – architektūrą baigę sugeba išlikti architektūros diletantais. Kitaip sunku būtų suprasti tokius straipsnio komentarų teiginius:
„Dėl projektavimo, brėžiniai yra tik papildoma priemonė, viską galima aprašyti tekstu.“ – nuo kada stato pastatus pagal tekstus?…“ES direktyva 2005/36/EC . tai tik gairės“ – ši direktyva yra privaloma visoms architektūros programoms, kurios nori būti akredituotos ES … „Architekto savokos puolimo ir populistu nereikia bijoti, su jais reikia konkuruoti ir nukonkuruoti.“- visiška nelogika, – kvietimas konkuruoti su populistais reiškia tik viena – tapti populistu (gal autorius kitą žodį turėjo omeny).
mikas
( 2013-04-11 )
2 Rem: Zmones kurie daro primityvokas logines argumentacijos klaidas mano manymu turi lengva protini atsilikima.
Rem.
( 2013-04-11 )
Yra šalių,kur neturintys medicininio išsilavinimo hileriai,operuojantys be skalpelio,konkuruoja su profesionaliais chirurgais. Ar patikėtumėt hileriui savo sveikatą?
mikas
( 2013-04-11 )
Visiskai sutinku, kad populizmas siauteja tik nematau tame nieko stebetino. Architekto savokos puolimo ir populistu nereikia bijoti, su jais reikia konkuruoti ir nukonkuruoti. Profesorius to daryti nenori arba negali, nes vis dar gyvena gudziame sovietmetyje ir tiki architekto arba urbanisto statusu is didziosios raides. Jam turbut sunku suvokti, kad pries koki 100 metu dauguma korifeju net nebuvo elementariu mokslu baige, juk tuo metu ekonomistai tapdavo zymiais urbanistais, klerkai – utopiniais mastytojais, o tapytojai – architektais. Dabar vel gyvename kapitalizme, cia tavo sugebejimai ir konkurencija yra gyvenimo variklis. Jei profesorius toks gudrus, galetu pasivarzyti pasaulineje rinkoje ir parodyti kaip reikia buti dievu Urbanistu be sociologijos, ekonomikos ir politikos seselio, arba kaip kuriamas kokybiskas XXI amziaus metropolis remiantis tik erdviu kompozicijos desniais. Naivus straipsnis.
Rem.
( 2013-04-11 )
Profesorius žino tas sąvokas,bet kai kas,matyt,turi sunkumų su teksto suvokimu.
B
( 2013-04-11 )
Profesorius, atrodo, kale pro sali rasydamas, kad „dabar labai madingi terminai, kurie daugiau yra bendro pobūdžio deklaracijos, negu mokslinio naratyvo terminologija – ekologiška architektūra, ekologiška urbanistika, žalia urbanistika, subalansuota-darni-tvari architektūra, išmanusis miestas, humaniška aplinka“.
Tai yra absoliuciai aiskios ir konkrecios savokos. Jeigu jis nezino, kas tai yra arba neranda siu reiskiniu aprasymu, dar nereiskia, kad sie reiskiniai neegzistuoja.
Mane, prisipazinsiu, nustebino tokia hermetiska ir siaura urbanisto laikysena.
A
( 2013-04-11 )
ES direktyva 2005/36/EC . tai tik gairės, tai ne TSRS įstatymas, atsibuskit kada gyvenat.
mnmn
( 2013-04-10 )
del duru rankenos, tai ponas A, zinoma, neteisus. tai grynas daikto dizaino objektas. aisku, duru rankena gali suprojektuoti ir architektura baiges asmuo, bet del to jis netaps architektu. butent pastato projektavimas savo daugiaplaniskumu ir skiriasi nuo daikto projektavimo. nereikia velti savoku del mistines detales sureiksminimo.
e.l.p. to A
( 2013-04-10 )
Negi taip sunku perskaityti žemiau esantį pirmąjį profesoriaus straipsnį ir tik po to aiškinti,kaip yra pasaulyje ar konkrečiai,Europoje:
„….architektas yra tas, kas baigė universitetines architektūros studijas pagal pagrindinių (bakalauro) studijų programą „Architektūra“ menų srityje, architektūros kryptyje3, prisilaikant ES direktyvos 2005/36/EC4, pagal kurią labai aiškiai apibrėžti reikalavimai architekto profesinei kvalifikacijai….“
A
( 2013-04-10 )
Ten nevadins, aš kalbu ne apie „vadinimą“ o apie sampratą.
to A
( 2013-04-10 )
Kam į МАРХИ, gal geriau į Prancūziją ar Olandiją?
A
( 2013-04-10 )
Pasaulyje architektūros sąvoka jau seniai išplauta pasiskaitykit A. Betsky.Jei norit , kad vadintų architektu važiuokit į rusiją MARXI.
to A
( 2013-04-10 )
„A“ komentaras,manau, demonstruoja,kad profesorius visiškai teisus.
Darius C.
( 2013-04-10 )
!!!
A
( 2013-04-10 )
A.Rappaportas tai rusų architektų mokyklos problemos, lietuvos mokyklai visai netinka.Dėl projektavimo, brėžiniai yra tik papildoma priemonė, viską galima aprašyti tekstu. Atestuoti galima (mano manymu) ir tą architektą kuris aukšto lygio sukūrė durų rankeną( ne objekto dydis lemia), o dėl atestacijos galiojimo prie ko čia tie penki metai, reiktų gal atiminėt( pvz. kvalifikacija sumažėjo).