HAMLETIŠKAS KLAUSIMAS://ARCHITEKTAS – PROFESIJA AR STATUSAS? [ III ]

Tęsiame VGTU Urbanistikos katedros profesoriaus Algio Vyšniūno straipsnių ciklą, nagrinėjantį vis aštresnę architekto profesinio ir visuomeninio tapatumo problemą. Nors autorius iš esmės nagrinėja architektų rengimo ir architektų praktikos transformacijas Lietuvoje, jos pastaruoju metu iš esmės tapo aktualios ir kitoms, postkomunistinėms – ypač, Europos valstybėms.

Priklausomai nuo architektūros mokyklos vadovo profesinės ir mokslinės kompetencijos, architektūros mokyklos veiklos ir administravimo modelis gali kisti nuo profilinių padalinių struktūrinio modelio iki „biurokratinės piramidės“ atvejo.

Tai yra svarbu, nes kalbama ne apie esminę teorinių paradigmų kaitą skirtingais periodais, bet apie naujų kompetencijų, nesusijusių su architektūra ir urbanistika atsiradimą¹.

Problema ta, kad tapo visiškai nebeaišku, kas ir kaip nustato vienos ar kitos studijų programos poreikį Lietuvoje. Netgi kokybiško naujų specialybių poreikio identifikavimo mechanizmo nėra.

Architektūros mokyklos būseną galima apibrėžti pagal Bruno Latour sukonstruotą kritikos galimybės algoritmą².

KRITIKOS GALIMYBĖS ALGORITMAS (BRUNO LATOUR)

Kritikos galimybės žymiai sumažėtų, jeigu studijų procese architekto profesija nebūtų tapatinama su ideologija, jeigu būtų aiškiai skiriamas procesas nuo procedūros, verbalinė populistika nuo amato ir pan. Aiški mokslinės ir profesinės veiklos lauko struktūra padėtų atsakyti į klausimą: kokį specialistą rengia architektūros mokykla – kūrėją, turintį tvirtus profesijos pagrindus ar paprasčiausią archi-urbo-populistą?

BIUROKRATINĖS STUDIJŲ PIRAMIDĖS RIBOTUMAS

Aktualus, mano manymu, ir kitas strateginis klausimas – kokią produkciją (t.y. kokio lygio architektus) gali išleisti architektūros mokykla, sukonstruota jėgos (biurokratinės piramidės) principu.

Atsakymas – architektai bus parengti pagal mokyklos vadovo individualią nuomonę, kas gali visai nesutapti su visuotinai priimta kokybiško architekto samprata.

Kodėl tokia schema turi galimybę funkcionuoti? Atsakymas aiškus – tik „biurokratinės piramidės“ pagalba galima daryti įtaką studijų programų turiniui, būnant kitos kompetencijos lauke. Tik taip galima dalyvauti architektūros studijų procese, formaliai būnant kitoje, pvz., socialinių mokslų srityje (teritorijų planavimas, komunikacija), arba humanitarinių mokslų srityje (menotyra) ir neturint jokių architekto profesijos įgūdžių ir kompetencijos.

Kalbant apie architektūros ir urbanistikos studijas, aišku viena – tai sudėtingas procesas. Architektūros ir urbanistikos amato gali išmokinti tik aukšto lygio profesionalas. Tai daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas, nes dirbama individualiai, su konkrečiu studentu, o ne su masine auditorija. Kitokiu atveju galima kalbėti apie universitetinę biocenozę, kur architektų rengimas nėra veiklos prioritetas.

ARCHITEKTŪROS IR URBANISTIKOS VIETA KULTŪROLOGINIAME, POLITINIAME PROCESE

BOLONIJOS DEKLARACIJA LIKO POPIERIUMI

Kadangi nūnai daugelis universitetų orientuojasi į paslaugų teikimą, todėl paprasčiausias būdas išlikti verslo logikos lauke – nužeminti reikalavimus universitetiniam išsilavinimui, palengvinant studentams galimybes gauti universitetinių studijų baigimo diplomą.

Tokiu atveju galutinai aišku, kad architektūros bakalauras ir architektūros magistras nėra tinkamai parengti profesinei veiklai.

1999 metais 29 Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, susirinkę Italijoje Bolonijos universitete numatė gaires dėl bendros Europos aukštojo mokslo erdvės sukūrimo ir Europinio aukštojo mokslo sistemos stiprinimo ir plėtojimo pasauliniu mastu.

Bolonijos deklaracijoje⁸suformuluoti pagrindiniai siekiai turėjo būti įgyvendinti iki 2010 metų. Tačiau dabar tampa aišku, kad kai kurie esminiai dalykai liko neįgyvendinti. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad universitetiniųstudijų kokybė kai kuriose šalyse yra smarkiai smukusi, netgi matuojant pagal pačius minimaliausius kriterijus.

MASINĖS STUDIJOS JAU DUODA SAVO VAISIUS

Europos architektų taryba (EAT) perspėja apie pavojų, kylantį daugumoje šalių, kurių akademinėse mokyklose veikia Bolonijos akademinio lygio vertinimo sistema (skaičiuojami kreditai). Mat, jojedominuoja kiekybinis vertinimas, o EAT manymu, su viešuoju interesu susijusių profesijų parengime būtina rūpintis ir studijų kokybe.

Taip pat EAT skelbia pavojų, kad nuo valdžios kontrolės išsilaisvinusios aukštosios mokyklos, papuolė į rinkos spąstus, vis labiau pasiduodančios iš išorės primetamiems poreikiams, kurie kelia grėsmę profesijų rengimo kokybei⁹.

Panašiai kalba ir Lietuvos rektorių konferencijos prezidentas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) rektorius prof. R.Žaliūnas: „Lietuva turi apsispręsti, ko siekia – ar masinio aukštojo išsilavinimo, kaip yra dabar, ar elitinio universitetinio išsilavinimo tik pačiai gabiausiai visuomenės daliai. Reikia ne orientuotis į masiškumą, bet siekti aukštesnės kokybės, išgryninant studijų programas, optimizuojant universitetų tinklą ir aiškiai įvardijant, kad universitetuose gali studijuoti tie, kurie ne tik nori, bet ir geba“¹⁰.

AR DIPLOMAS? AR ARCHITEKTŪROS MEISTRAS?

Šita logika tinka ir architektūros mokykloms. Reikia apsispręsti – ar rengiame architektus, ar išduodame diplomus, studijavusiems architektūrą. Šias iš pirmo žvilgsnio labai panašias alternatyvas skiria vienas be galo esminis kriterijus – kokybė.

Užsakovas buržuazijos asmenyje dar XIX amžiuje suprato, kad architekto-demiurgo laikai praėjo. Architektas pats to nesuvokdamas tapo priedėliu prie verslo ir politikos kombinacijų, o galų gale pats tapo verslininku.

Todėl architekto profesinė kompetencija turi judėti tam tikra trajektorija link ilgaamžės ir labai prasmingos vertės kūrimo, suvokiant ekonomikos, socialumo ir aplinkos specifinius aspektus. Architekto kūrybos objektas taip pat turėtų esmingai keistis – iš meninės formos, o ilgalaikę socialinę, kultūrinę vertę.

Kitokiu atveju galima konstatuoti, kad architekto profesijos turinys netrukus pasieks neregėtas seklumas.

IŠNAŠOS

1_ Kalbama apie naujų studijų programų, nesusijusių su architektūra atsiradimu. Ryškiausias tokios programos pavyzdys – magistrantūros studijų programa „Miesto ir krašto planavimas“ (socialinių mokslų sritis, viešojo administravimo kryptis, kvalifikacinis laipsnis – viešojo administravimo magistras), kuri veikė VGTU Architektūros fakultete nuo 2003 m. iki 2007 m.

2_ Bruno Latour. Mes niekada nebuvome modernūs. Homo Liber. Vilnius, 2004. 40 psl.

3_ Studijų kryptis sudarančių sąrašas. Patvirtinta LR švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222

4_ Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. V-231

5_ Naglis Kardelis. Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai. VšĮ „Naujasis židinys – Aidai“, 2008, p.105.

6_ A.Samalavičius. Architektūrologija / Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos (sudarytojas G.Viliūnas) / Vilnius, LII leidykla 2004, psl 71-78

7_ Vladas Stauskas. Kai kurie šiuolaikinės architektūrologijos aspektai.

8_ www. bologna-berlin2003.de

9_ Architektų rūmai

10_ R.Žaliūnas: optimalu būtų turėti po tris universtitetus Kaune ir Vilniuje

Visas Algio Vyšniūno tekstas (pdf)