Ką tik išleista monografija „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ bene pirmą kartą šalies architektūrinėje spaudoje bando giliau pažvelgti į sovietinės architektūros fenomeną, nutiesti savotišką tekstinį ir vaizdinį tiltą į netolimą praeitį. Architektūrą ji analizuoja kaip tarpusavyje glaudžiai susijusių politinių, socialinių, kultūrinių reiškinių kompleksą. Rugsėjo 13 dieną Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) menų galerijoje „101” numatytas knygos pristatymas. Ją pristatys patys autoriai – architektūros istorikai Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis ir Jūratė Tutlytė.
Rugsėjo 13 dieną (ketvirtadienį) 18 val. VDU menų galerijoje „101” įvyks VDA leidykloje išlestos knygos „ Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ pristatymas. Monografiją pristatys patys autoriai: dr. M.Drėmaitė, doc. dr. V.Petrulis ir doc. dr. J.Tutlytė. Renginį moderuos filosofas prof. G.Mažeikis bei istorikas, sovietologas doc. dr. K.Antanaitis.
Sovietmečiu sukūrus galingą statybų industriją, kuruojant nomenklatūriniam aparatui, pasitelkus mokslininkus ir architektus buvo metodiškai kuriami ištisi pramoniniai ir gyvenamieji rajonai, nauji miesteliai ir kaimo gyvenvietės, keičiamas kraštovaizdis. Architektūrinius to meto procesus lydėjo tyrimų, albumų, reprezentacinių bei propagandinių tekstų ir vaizdų srautas, turėjęs įtikinti visuomenę tariamai sėkmingomis socialistinės Lietuvos statybomis. Vis dėlto, prabėgus vos keliems dešimtmečiams, paaiškėjo kad tuo metu įspūdingais skaičiais iliustruojamo progreso rezultatai gana prieštaringi.
Nepaisant, kad pasauliniame kontekste ryškiausi XX a. statybų pavyzdžiai pripažįstami kaip vertinga architektūrinio paveldo dalis, kai kurie jų netgi įtraukiami į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, postsovietinėse šalyse šis palikimas dažniausiai suvokiamas kaip bereikšmės, funkciškai neefektyvios bei morališkai pasenusios erdvės, kurios, atsiradus menkiausiai galimybei, griaunamos ir keičiamos sekant naujausiomis madomis. Tokie procesai knygos autorius paskatino giliau pažvelgti į sovietinės architektūros fenomeną. Nesiekiant nei nostalgiškai garbinti, nei iš anksto smerkti, knygoje šios epochos architektūra analizuojama kaip tarpusavyje glaudžiai susijusių reiškinių kompleksas. Politika, architektūra, urbanistika, dizainas čia susipina į savotišką kaleidoskopą, kuriame skaitytojas ne tik gali atpažinti jau pasikeitusias ar vis dar istorinės atminties fragmentus išlaikiusias erdves, bet ir turi galimybę kartu su autoriais iš naujo permąstyti svarbių to meto architektūrinių procesų priežastis ir pasekmes.
Parengta pagal VDU galerijos „101“ informaciją.
