URBANISTINĖ AKUPUNKTŪRA// MARCO CASAGRANDE IR TREČIOSIOS KARTOS MIESTAS

Kol Lietuvoje urbanistika vegetuoja žemėtvarkiniuose labirintuose, o koncentruoti ekonominiai interesai, bei valdininkų „saviraiška“ tebėra pagrindinis nacionalinės urbanistikos variklis, pasaulio urbanistinė mintis nutolo į vos beįžiūrimus horizontus ir jau seniai sprendžia visiškai kitokio pobūdžio uždavinius ir vadovaujasi absoliučiai kitokiais prioritetais. Vienas įdomesnių šiame kontekste – urbanistinis išdykėlis Marco Casagrande, kurio daugiabriaunį mąstymą ir kūrybą portale PILOTAS.LT maloniai sutiko pristatyti Guoda Bardauskaitė, studijuojanti Lundo universitete Tvariąją urbanistiką (angl. Sustainable Urban Design).

NUO ARCHITEKTO IKI RAGANAUJANČIO ŽOLININKO

Nepaisant to, kad dabar architektūros pasaulis persmelktas eko-tendencijų, didesnė dalis architektų vis tik labiau linkę operuoti skambiais terminais nei puoselėti tikrąsias eko-vertybes. Tačiau architektų, kurie nuoširdžiai renkasi laikui imlų rankų darbą ar braidymą lysvėje vietoj pigaus ir efektingo šou eko-scenose, visgi yra. Suomių architektas, profesorius, rašytojas ir menininkas Marco Casagrande verčia pasaulį patikėti, jog piktžolės, griuvėsiai ir močiučių išmintis yra aukščiausias gėris ir tikroji tiesa, o tobulą ateities miestą drįsta lyginti su kompostu, pavyzdžiui.

Kaip žinia, gydymas, kai veikiant tam tikrus kūno taškus, manipuliuojama vidine energija ir daromas poveikis visam organizmui, medicinoje vadinamas akupunktūra. Drąsiai perkėlęs šį medicininį terminą į urbanistinį kontekstą, M.Casagrande mato miestus kaip kompleksiškus organizmus, kuriuose cirkuliuojančios ir persidengiančios energijos srovės lemia ne tik miestiečių veiksmus, bet ir urbanistinius procesus.

PIKTŽOLĖS PRINCIPU GRĮSTA URBANISTIKA

Derindamas gamtosaugą ir urbanistinį projektavimą, M.Casagrande kuria taškinio energijos stimuliavimo metodus, skatindamas ekologiškai darnesnį miesto vystymąsi. Jo urbanistinės akupunktūros tikslas –  urbanizuotos teritorijos transformacija į „trečiosios kartos miestą”. Tai – miestas, kuriame tikroji realybė persmelkia dominuojantį „betoninį sluoksnį“. Čia pasitarnauja akupunktūra, urbanistinių anarchistų-daržininkų dėka kur-ne-kur ryžtingai prakiurdydama asfaltą ir tuo tyliai padėdama įvykti tam, kas įvyktų savaime, bet ne taip greitai. „Joks projektas ar dizainas neturi konkuruoti ir pakeisti realybės“,- sako M.Casagrande.

Anot jo, kadangi miestas siejamas su kontrole ir jėga, akupunktūra – priešingai – gali būti pakankamai silpna, tačiau to pakanka, kad „tvarkos mašina“ būtų sulaužyta. „Piktžolė, įsišaknijanti mažiausiame asfalto plyšyje,sugeba jį suskaldyti. Taigi, akupunktūra, tarsi piktžolė, o akupunktūros taškas – tai plyšys. Šio poveikio jėga yra milžiniška, apjungianti žmogaus prigimtį su gamta“,- teigia M.Casagrande.

FRYGANIŠKA ARCHITEKTŪROS IDEOLOGIJA

Grupė WEAK! (angl. Silpnuoliai!), kurią sudaro M.Casagrande bei du taivaniečiai architektai, Hsieh Ying-Chun ir Roan Ching-Yueh, sako esantys tarsi industriniai vabzdžiai. Šenzeno architektūros bienalės metu 2009-aisiais apleistoje teritorijoje tarp miesto rotušės ir nelegalios(!) darbininkų stovyklos iškilo jų statinys „Vabalo skliautas“ (angl. Bug Dome).

Paviljono statybai pritaikyta unikali Guanchi kaimo meistrų bambuko konstrukcijos technologija, kurią į miestą atvežė nelegalūs(!) darbininkai iš provincijos. Pastatas, suteikiantis pavėsį ir jaukią erdvę  įvairiems renginiams, stovi ligi šiol, ir yra naudojamas kaip neoficialus(!) darbininkų klubas, arba, pasak M.Casagrande's, erdvė post-urbanistinei meditacijai, kur modernūs miestiečiai gali atsikvėpt nuo juos knisančios nenatūralios aplinkos.

Anot WEAK!, modernioji manifestų epocha išsikvėpė ir nebereikia demonstruoti jėgos ar juo labiau, būti egocentriškiems. Buvimas silpnu gali būti naujas būdas užmegzti dialogą. WEAK! filosofijos pagrindas – gerbti kiekvieną individą, mokytis iš gamtos ir garbinti visatos stebuklą.

TAIPĖJAUS MIESTAS PATIKĖJO AKUPUNKTŪRININKO DRĄSA

Šiuo metu neįprastos ir gana radikalios M.Casagrande's teorijos pritaikymą praktikoje stebi Taipėjaus miestas Taivane. Architektas, matydamas, jog miesto plėtra nesugrįžtamai didina žmonių atotrūkį nuo gamtos, parašė miesto valdžiai griežtą laišką, ir po metų buvo pakviestas į Taipėjų, kad pristatytų savo alternatyvią miesto vystymosi viziją. Valdininkai rodė architektui planus, vedžiojo po transformuojamas teritorijas, tame tarpe ir griauti pradedamą nelegalią gyvenvietę, vietoj kurios netrukus turėjo atsirasti parkas.

Būtent ties šiuo objektu M.Casagrande ir apsistojo, ir tą keistą, anarchistinę bei, valdžios manymu, miesto vaizdą teršiančią urbanistinę struktūrą pavertė savo eksperimentų aikštele. Jam nebuvo įdomūs miesto valdininkų projektai ir vizijos, kurie turėjo mažai sąsajų su realiu gyvenimu. Aptikęs galingą vietinių žmonių energiją, jis intensyviai masažavo šį atrastąjį tašką, kol galiausiai purvinas, griūvantis, miesto spaudžiamas ir baimėmis persmelktas lūšnynas pasikeitė taip, jog griovimo procesas buvo sustabdytas, o savivaldybė įtraukė jį į lankytinų vietų sąrašą.

Šiai urbanistinei transformacijai nereikėjo ypatingų investicijų, išskyrus laiką ir rankų darbą. Architektas pradėjo kasdien lankytis nelegalioje gyvenvietėje ir legaliai kuopti ją nuo šiukšlių. Jau po kelių dienų prie jo prisijungė vietiniai žmonės, o taip pat į pagalbą atėjo studentai.

URBANISTINIS KOMPOSTAVIMO EFEKTAS

Išvalius teritoriją, buvo įrengti nauji laiptai ir takeliai, pagerinantys šlaite esančios gyvenvietės susisiekimą su upės slėniu, kur nuo seno buvo žmonių daržai, savivaldybės sprendimu turėję pavirsti reprezentatyvia, tačiau jokios naudos neteikiančia veja. Po kelių savaičių intensyvaus darbo, maitinamas, gydomas ir palaikomas vietinių močiučių, M.Casagrande teigia, pasiekęs momentą, kai pasyvi energija išjudėjo ir pradėjo purenti žemę… Toliau viskas vyko savaime. Bendruomenė atgijo, o gyvenvietė tapo parodomuoju anarchistinės daržininkystės centru betoniniame mieste – gyvu akupunktūros pavyzdžiu.

M.Casagrande's manymu, ateities miestų vystymasis priklausys nuo sugebėjimo suderinti senovės išmintį ir naujas technologijas, o naujam gyvenimui prikeltas lūšnynas, vadinamas Lobių kalva (angl. Treasure Hill), papildytas saulės baterijomis bei organinių atliekų perdirbimo įrenginiais, galėtų tapti idealiu save išlaikančios struktūros pavyzdžiu. Juk „užkasę dirvoje kompostą, iš dvokiančios masės gauname geriausios kokybės kultūrinį dirvožemį“,- teigia M.Casagrande.

MIESTO DEKONSTRAVIMO AKADEMIJA

Anot M.Casagrande's, griuvėsiai – taip pat yra žmogaus kūrinys, vėl virtęs gamtos dalimi. Tačiau architektas nelaukia, kol jo kurti pastatai pavirs griuvėsiais – jis projektuoja juos pats. Pavyzdžiui, projektuojant Čen namą Taivane, kuris 2008-aisiais laimėjo Pasaulio architektūros apdovanojimą, buvo siekiama sukurti griuvėsiams analogišką struktūrą, kuri reaguoja į  vietos klimato sąlygas: vėją, potvynius, temperatūrą. Apgalvota pastato konstrukcija saugo jį nuo pažeidimų žemės drebėjimo metu, o poliai neleidžia apsemti grindų pakilus potvyniams. Nepaisant to, pastatas toli gražu nėra panašus į tvirtovę – būtent lengvumas ir lankstumas daro jį stipriu. Tai yra savybės, neišskiriančios statinio iš gamtinės aplinkos.

Tačiau to negana. M.Casagrande sako, jog griuvėsiai – tai ne produktas, o procesas, taigi ir miestas turi virsti savotišku kompostu. Šiam tikslui – miesto kompostavimo galimybių tyrinėjimams ir praktiniams užsiėmimams – 2010-aisiais Taipėjuje buvo įkurtas nepriklausomas tyrimų centras – Griuvėsių akademija.

Ši neįprasta akademija yra įsikūrusi apleistame penkiaaukštyje ir teikia prieglobstį ne tik architektams, bet ir menų, urbanistikos, socialinių mokslų bei kitų disciplinų studentams, panorusiems prisijungti prie įvairių ten organizuojamų dirbtuvių. Užsiėmimai prasidėjo nuo akademijos įrenginėjimo, kuomet rūsys buvo pripiltas derlingos žemės ir jame pasodinti penki alyvmedžiai, o sekančiuose aukštuose atitinkamai buvo įkurtas archyvas, studentų bendrabutis, profesorių kambarys, poilsio erdvė bei sauna.

Tokiam pastatui nereikalingi langai, jo balkonuose kūrenasi laužai ir auga bambukai, o perdangos specialiai prakiurdytos tam, kad lietus galėtų prasiskverbti pro betoną ir pasotinti gausiai viduje želiančią augaliją. Akademija barsto savo anarchistinės sodininkystės sėklas po miestą, palengva transformuodama jį iš betoninio į organišką „trečiosios kartos miestą“.

LABAI POSTINDUSTRINIS EPILOGAS

M.Casagrande savo sukurtoje „trečiosios kartos miesto“ teorijoje miestus ateityje įsivaizduoja kaip mašinas, suardytas žmogaus veiklos ir kitų natūralių procesų.

Architektai, anot jo, ateity bus lyg raganiai,  interpretuojantys ir materializuojantys signalus, siunčiamus kolektyvinio proto. Kad ši transformacija įvyktų, anot M.Casagrande's, architektams tiesiog būtinas rankų darbas paprastomis, natūraliomis sąlygomis. Tik taip, anot urbanistinio frygano, įmanomi natūralūs mistikos, raganavimo, chuliganizmo ir kūniškumo dramatiški išgyvenimai.

Marco Casagrande neslepia: „šiek tiek religinio pykčio niekada nepamaišys, norint sugriauti industrinį miestą.“

Parengta pagal: Griuvėsių akademija, Helsinkio akupunktūrininkas, Casagrande laboratorija, Archi-Ninja