KAI NEMATYTI APSIMOKA//TARPUKARIO BOKŠTAS TRINAMAS IŠ MIESTOVAIZDŽIO

Sunkiai galėjau patikėti savo akimis, kai pamačiau, jog pramoniniame Kauno Aleksote barbariškai ardomas nuostabiausias „Maisto“ bokštas. Akcinės bendrovės „Maistas“ mūrinis vandentiekio bokštas statytas dar prieš karą. Pramoninį kompleksą sudarė vandentiekio bokštas, gražūs mūriniai kaminai, administracijos bei gamybiniai korpusai. Sovietmečiu, nacionalizuota bendrovė pervadinta Kauno mėsos kombinatu.

„Maisto“ bokštas yra puikios technoestetikos, griežtos pramoninės architektūros pavyzdys. Panašių Lietuvoje turim vos vieną-du. Apvalus plane, apie 8-9 m diametro, 6 didelių aukštų. Viršutinė (rezervuaro) dalis platesnė apie 9,5-10 m diametro. Kiekvieno aukšto aukštis apie 6 metrus. Šlaitinis apvalus lyg pilies bokšto stogas baigiasi ventiliacine „statine“. Bokšto konstrukciją sudaro monolitinis gelžbetoninis karkasas matomas ir išorėje bei raudonų plytų užpildas. Charakteringas įspūdingo statinio siluetas matomas iš toli, kaip svarbus pramoninio rajono orientyras.

Pikta, kad mūsų „paminklosaugininkai“ vertingos bokšto architektūros nepastebi ir jo nėra įtraukę į saugotinų objektų sąrašą. Galų gale, jeigu jie kada nors bokštą ir „pamatys“, tai kaip paprastai, greičiausiai jau neras jame „vertingųjų savybių“ (mėgiama„kvadininkų“ frazė).

„Maisto“ bokštas yra ne tik Aleksoto akcentas, Kauno savastis, geros pramoninės architektūros pavyzdys, bet ir prieškario Lietuvos ir Kauno pramoninio vystymosi bei valstybinio požiūrio į Lietuvos ateitį pavyzdys.

Apmaudu, tačiau dabar bokštas barbariškai ardomas: jau nugriautas stogas ir dalis viršutinio aukšto, dalinai nukapotos monolitinės laikančios gelžbetoninės kolonos viršutinėje dalyje. Kai kur iškirstos naujos angos langams…Viršuje mūrinamos kažkokios sienos.

Pasibaisėjęs tokiais veiksmais greit susiradau savininką,  (nes į kultūros „sargus“ net neverta kreiptis – tą supratau jau seniai) ir dvi valandas jį „auklėjau“, įrodinėdamas, kokį puikų daiktą jis įsigijo. Be to, norėjau įsitikinti, ar žymus miesto verslininkas turi bent kokį projektą ar viziją. Atsakymus gavau miglotus. Pasirodo, jokios vizijos nėra, nėra nei projektinių pasiūlymų, nei techninio projekto, nei griovimo projekto, nei… leidimo griovimo darbams.

Čia jau akmuo ne tik į kultūros sargų daržus, bet ir į savivaldybės urbanistikos skyriaus bei statybos inspekcijos lysves. Guodžia nebent tai, kad savininkas, atrodo, kai ką suprato. Sakė, kad jam bokštas irgi gražus. Pažadėjo darbus pristabdyti, nieko nebegriauti ir ruošti projektą.

Bet iš tikro, tai ima šiurpas – kokiose rankose yra mūsų miesto kultūros vertybių, jos savasties išsaugojimas. Juk tai nebe pirmas kartas, kai ardomieji darbai paveldo objektuose vyksta net kelias savaites, o nei Kauno KPD paveldininkai, nei savivaldybės Paminklotvarkos skyrius to vis „nepastebi“. Kaip suprasti tada jų valstybinę tarnybą ir „paveldosauginę pareigą“? O gal ji prisimenama tik tada, kai ateina algų diena arba, kai koks nors praeivis, pasibaisėjęs barbarišku istorinės architektūros niokojimu, ima skambinti pavojaus varpais…