Lietuva jau kelios savaitės uoliai šokdina Austriją, grąžinusią Rusijai sulaikytą sausio 13-osios žudynių dirigentą M.Golovatovą, dėl nepakankamo euro-solidarumo ir nepagarbos Lietuvos išsivadavimo aukoms. Užsienio reikalų ministerija ir kitos institucijos priekaištauja Europos sąjungos kaimynėms, kad jos nepakankamai žino garbingą Lietuvos istoriją ir itin komplikuotą Laisvės kelią, atvedusį prieš porą dešimtmečių į valstybės atkūrimą. Norime, kad Europa laikytų mus lygiaverčiais Bendrijos nariais, kad gerbtų mus ir mūsų Laisvę. Tačiau pagarbos nei išprašyti, nei nusipirkti neįmanoma. Orus, savigarba grįstas tautos elgesys ko gero yra vienintelis būdas pelnyti aplinkinių pagarbą. Ypač Europoje, patogiai gyvenančiai savo pragmatiškame stereotipų kosmose.
Europos krepšinio čempionatas, kurio visoje Lietuvoje laukiama tarsi visuotinio išsipildymo, suteiks ne tik galimybę trečiąkart užkopti į Europos olimpą, bet ir „visu gražumu“ pasirodyti Senąjam kontinentui, nuspalvinant plačiaformatę lietuvių tautos projekciją. Proga išskirtinė: tiek euro-kaimyninių akių ir objektyvų į Lietuvos kūną nesmigo nuo pat minėtųjų sausio 13-osios batalijų.
Lietuvos nesuvaidinsi. Mes transliuosime save Europai tokius, kokie esame. Ne tik krepšinio arenose, bet ir mieste, keliuose, buityje. Tauta, reikliai šokdinanti Europą dėl nepakankamos pagarbos ir meilės, ir pati turi būti pasiruošusi reikliam vertinimui. Patebėta bus viskas. Ir tai, kaip nelengva M.Kalniečiui vienam traukti Lietuvos himną šimtų video kamerų taikikliuose, nes šįkart jam negalės padėti J.Mačiulis ir L.Kleiza, kurie, berods vieninteliai rinktinėje, irgi mokėjo Tautiškos giesmės žodžius. Ir tai, kaip esame linkę į kaukes ir dekoracijas ir kiekviename mieste (išskyrus sostinės centrą, žinoma) žengus vos porą žingsnių nuo „pagrindinės“ gatvės, patenkama į beveik „pogrindinį“ gyvenimą, kuriame nebegalioja visokie euro-mandagumai, kasos aparatai ir anglų kalba.
Tačiau ir mūsų „pagrindinėse“ gatvėse iškalbingos egzotikos netrūksta. Argi neįdomu EuroBasket finalų laukiančiame Kaune pasivaikčioti vienintele šalyje Laisvės alėja nuo Apylinkės teismo alėjos pradžioje iki Apskrities vyriausiojo policijos komisariato daboklės alėjos pabaigoje ir stebėti, kaip būrelis kauniečių linksmai sau trypia gatvės šokius ant… Romo Kalantos paminklo. Tikiu, kad aštuoniolikmečio, 1972-aisiais paaukojusio savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės, paminklas šiandien tapo šokių aikštele bendraamžiams ne todėl, kad juos pripumpavo M.Golovatovo kolegos. Greičiausiai todėl, kad šiandien, lėkštam pragmatizmui iš daugelio lietuvių sąmonės išstūmus bet kokius dvasinius idealus, vietos tautiniei savimonei nebeliko ir tą vakuumą netruko užpildyti infantilus nihilizmas. Tai juntama ir viešame gyvenime, ir, žinoma, gatveje.
Beje, šokėjų R.Kalantos žūties vietoje atvejis įdomus ir tuo, kad vyko prieš pat Kauno savivaldybės langus bei daugybei restorano „Miesto sodas“ lankytojų stebint. Kai paklausiau, ką apie „performansą“ mano dvi jaunos raudonkepuraitės policininkių uniformomis, pagrindinėje Kauno gatvėje užtikrinančios viešąją tvarką, sužinojau, kad yra dar nevėlu (20.30) ir šokti galima kur patinka. Atvirai sakant, tą ir reikėjo įrodyti.
Taigi, mes ir darysim tai, kas mums patinka, ten, kur mums patinka. O mūsų euro-kaimynai vertins, kaip jiems patinka, kaip mes darome, tai, kas mums patinka.
Ar rugsėjo gale Europa mus gerbs labiau, priklausys tik nuo mūsų pačių, lietuviai… Ir esu tikras, kad iškovotų medalių spalva šįkart nebus vienintelė priežastis.
m
( 2011-08-11 )
pasirode, kad i tema apie miesto erdves: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-08-rimtis-ar-dziaugsmas/66961
Nijolė Grinevičiūtė
( 2011-08-10 )
Nežinau, kiek metų Audriui Karaliui, pasipiktinusiam šokiais „ant“ Romo Kalantos paminklo. Ko gero, mažiau negu man – kai 1972-ųjų pavasarį Kaune susidegino jaunuolis, protestavęs prieš sovietų okupaciją, buvau Vilniaus universiteto pirmakursė.
Tada ir mes degėm – noru parodyti, kad pritariam, palaikom, žavimės. Milicija grandinėmis supo susibūrusius Miesto sode prie Muzikinio teatro ir vežė į Sporto halę – jokioje areštinėje nebūtų tilpę šimtai jaunų žmonių.
Mano vaikystės draugę Dalę Kajokaitę prilupo „bananais“, nes ji nenorėjo leistis vedama kaip avis. Mušė visus, buvo duotas nurodymas sulaikyti tuos, kurie kalbasi būreliais daugiau negu po tris…
Tai buvo mano kartos revoliucija, protų ir jausmų revoliucija, pirmajai sovietmečio kartai grąžinusi laisvės jausmą, drąsą, tikėjimą, kad kova nesibaigė kartu su partizanų karo nuslopinimu. Po šito pavasario mes buvome kitokie – bent Vilniuje – gal truputį nacionalistai, gal šiek tiek cinikai, bet drąsesni, veiklesni, angažuoti. Tikrąją Lietuvos laisvę mano karta pasitiko su džiaugsmu – išsipildė!
Nėra Kaune gražesnio paminklo jai, Laisvei, už tą, kurį Robertas Antinis jaunesnysis sukūrė R. Kalantai. Ugnyje išdegę akmenys, istorijos suguldyti jo žūties vietoje, per vasarą miegantys žalioje vejoje tarp sulaukėjusių saulučių – tik taip ir gali įsivaizduoti aukos prasmę: akmuo į Tėvynės pamatus, amžinas akmuo, žemės akmuo…
Buvo aistringų šito paminklo kritikų: čia turi stovėti obeliskas, skulptūra, monumentas. Kad galėtum padėti gėlių, atsistojęs prie postamento išrėžti kalbą, įsiamžinti fone.
Kartai, kurią pažadino R. Kalanta, obeliskų nebereikia. Mūsų toks likimas – akmenys Lietuvos statybai. Apdegę akmenys, laukų akmenys, gatvių grindinio akmenys. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, dar buvome pakankamai jauni ir tinkami statybai.
Gal tą, gal kitą vakarą, kaip ir A. Karalius, ėjau Laisvės alėja. Ant paminklo akmenų sėdėjo linksmi jauni žmonės, po veją lakstė vaikučiai. Skambėjo muzika, ir keturios-penkios poros pasikeisdamos ant Laisvės alėjos plytų gražiai šoko gatvės šokius. Šoko įsijautę, improvizuodami, švytinčiais Laisve veidais. Sustojau. Nenorėčiau prisipažinti, kad akis užtemdė ašaros. Nieko gražesnio čia nebuvo tekę matyti, nors kasmet Vėlinių vakarą Kauno jaunimas žvakutėmis išdėsto žodį „Laisvė“, pastovi tamsoje, padeda mažutę trispalvę…
Šitas šokis buvo daugiau nei minėjimas, vainikas, „Tautiška giesmė“…
Čia šoko mūsų Laisvė – jauna, laiminga, nevaržoma, kupina vilties ir svajonių. Viso to, už ką pasiaukojo R. Kalanta. Šoko jo bendraamžiai, nežinantys, kad prieš tris dešimtmečius ne tik nebuvo galima šokti Laisvės alėjoje: studentams prievarta nukirpdavo ilgus plaukus, svarstydavo posėdžiuose už džinsų ar platėjančių kelnių dėvėjimą, naktį galėjo paprašyti parodyti pasą…
Jei tą vakarą jis, mūsų ir jų, šokančiųjų, bendraamžis būtų pažvelgęs iš Aukštybių, jo širdis būtų šokusi kartu – laisvos Lietuvos Laisvės alėjoje.
Prie jaunimo sustodavo praeiviai, nulipdavo nuo dviračių važiuoti. Matyt, mes visi norėjome būti šito pavakarės „performanso“, kaip sako A. Karalius, dalyviai. Tik labai piktam žmogui gali atrodyti, jog paminklas yra stabas. Paminklas yra prasmė. Stabų sovietmečiu buvo pilnas Kaunas. Paminklų nebuvo…
Ir pabaigai – A. Karalius teisus, kad Lietuvos nesuvaidinsi. Neišvaikysi neblogas pensijas ir socialines pašalpas gaunančių „elgetų“ iš tarpuvarčių, neužklijuosi rusiškai besikeikiančių burnų, neišmėši aplink garsiąją Kauno areną prasmirdusios Nemuno senvagės, neuždengsi visų Laisvės alėją sudarkiusių stiklainių.
Ir nenugremši pykčio nuo amžinai viskuo nepatenkintų veidų.
Laimis
( 2011-08-08 )
Pasirodo tie sokiai yra Kauno savivaldybes kulturos skyriaus projektas „Einam 2011“.
marija
( 2011-08-07 )
kas ir kada yra pasakęs, kad prie paminklo negalima linksmintis, juk tai- ne kapinės, ne laidojimo namai, o tik mirusio žmogaus atminimo pagerbimo vieta. Jei tos vietos nesišalina net jaunimas, vadinas- šaunu.
Tamplijerai, andoros skrynią paslėpė Afrikoje, o būtent, Afrikoje, mirusįjį į anapilį palydi su šokiais ir dainomis, nes žmogaus siela išsilaisvina, būtent, nuo tokių prievolių kaip gedulas, liūdesys.
Straipsnio idėja- kaip mes save vertiname ir save pristatome pasauliui, autorius pats to nenorėdamas, parodė, kad mūsų ateitis- laisvamaniška, veržli ir be tabų.
Vilmantas Rutkauskas
( 2011-08-06 )
Audry Karaliau,
kalbi egzoti(s)kai-(s)vepluodamas.
Šiaip ar taip, sėsk – du.
A.Karalius
( 2011-08-06 )
Audrys Karalius
Galeciau patyleti, bet…per daug vertinu tu jaunu zmoniu iniciatyva ir pozityvuma, kad leisciausi su jais supriesinamas.
1.Manau, kad sokis gatveje yra jau savaime puosmena. Ypac – tokiam inertiskam miestui, kaip Kaunas.
2.Manau, kad sokis greta Kalantos paminklo yra labai stipri ir logiska paralele. Galetu ilgainiui tapti netgi savotiska jaunakaunietiskumo asimi. Nuolatine saviraiskos vieta.
3.Sokis ant paties paminklo (o treciadieni buvo buten taip) yra vulgarus ir dekonstruktyvus sakralios VIETOS atzvilgiu.
4.Straipsnis, beje, is esmes nera apie soki, bet…ta proga suzinojau apie save daug „egzotisko“. Tas irgi naudinga…
Laisve lietuviams!
( 2011-08-05 )
Oj ne p. Rimvydai taip lengvai manęs nesugėdinsite. 🙂 Gal pradėkime nuo to, kad savo lietuvių kalbos išmanymą galite susikišti sau į vieną vietą. Mokėti rašyti tobulai lietuviškai dar nereiškia būti išsilavinusiu ir šviesaus proto žmogumi.
Aš irgi anksčiau galvojau taip kaip jūs, bet paskui supratau, kad tokiems žmonėms ir jų straipsniams reikia duoti griežtą atkirtį. Autorius išreiškė savo kvailą požiūrį ir todėl jam ir kitiems, kad suprastų reikia tiesiai apie tai pasakyti. Nes tokiu būdu jo išsakyta nuomonė daro labai konkrečią žalą kitiems visuomenės nariams.
Todėl dar kartą sakau, kad autorius šiame straipsnyje kalba kaip davatka, kitais žodžiais tariant- trolina (klaidina skaitytojus), nešioja tikrovės neatitinkančius gandus, tendencingai pateikia informaciją, jaunus žmones išstato šiaudinės baidyklės vietoje. Tai yra negražu ir kas nors turi viešai apie tai pasakyti.
Vilmantas Rutkauskas
( 2011-08-05 )
Š A U N U O L I A I …
Pavydžiu, tiems šokėjams …
Gal kada atsiras savanorių ir gyvai pagroti…
Prieš atsibeldžiant Lietuvon žydkrikščionybei , lietuviai net kapinėse linksmindavosi, vaišindavosi…
Taip taryt vėl grįžtama prigimtybėn – į tradicijas.
Rimvydas Žiliukas
( 2011-08-05 )
Atsakymas pasivadinusiam „Laisvę lietuviams“
Rašote Ne, kad pasidžaugti vaikais, …tai viešai lieja savo tulžį (gausybės gramatinių klaidų netaisau). Matau nepatiko Jums tos pastabos. Bet žmogus vis tik išsakė tas Jums nepatinkančias mintis kultūringai. Man rodos išvadinot straipsnio autorių pagiežingai nusiteikusiu be pagrindo.
O pasižiūrėkit, ką rašote Jūs pats? Jei tik žmogus mano kitaip negu Jūs, tai išvadinot jį biurokratu, davatka, pseudopatriotu. O pabaigoj drėbėt, kad „visai kuoktelėjo senis“ Ir dar reikalaujat Laisvės.
Bet laisvi gali būti tik tie, kurie turi stabdžius ir supranta, kas galima daryti, o kas ne, kurie nedaro kitam to, ko nenorėtų , kad būtų daroma jam. Argi Jūs galite būti laisvas, jeigu nepripažįstate kito laisvės. Laisvė Jums tai teisė įžeidinėti kitaip galvojantį. Tai visiškai nėra laisvė. Tai anarchija, liberalizmas, kai darau ką noriu, o ant kitų man nusispjauti.
Jums matau sukelia neapykantą vyresnis žmogus ir drebiat „Kuoktelėjo senis“. Bet lygiai taip nekultūringai galima drėbti ir Jums atgal: Jaunas, piemuo, tai ir durnas“. Bet argi laisvi žmonės šitaip kalba?
O man amžius visiškai nesvarbu. Man svarbu žmogaus pažiūros, kultūra. Gali būti žmogus gimęs net ir tą pačią dieną, kaip ir aš, bet jei jis plūstasi, įžeidinėja oponentus, nėra protingas, tai jis man vis vien nepatiks. Manau, kad visi išmintingi žmonės mano taip pat.
O dabar dėl šokėjų. Kad žmonės šoka linksminasi, tai galima tik džiaugtis. Čia Jums pritariu. Aš irgi sakau, kad žmonės pernelyg susiraukę, paniurę, verkšlenantys, kad reikėtų labiau džiaugtis gyvenimu.
Bet ant kapo ar ten, kur Romas susidegino, ant jo paminklo šokti nepadoru, tai nepagarba Romui. Juk vietos Laisvėje kiek tik nori. Paėjėk kelis metrus į šoną ir šok. Manau, kad čia teisus autorius.
Gal būt kaltas ir paminklo autorius, kuris suprojektavo tokį, atsiprašant, „paminklą“, kad po jį gali vaikščioti, net jo nepastebėdamas.
Aš manau, kad tai apskritai nėra joks paminklas, o tik postamentas paminklui, kurį, tikėsimės, dar kažkada pastatys.
Būkit pakantesnis, nebūkit toks piktas ir pamatysit, kad ir žmonės Lietuvoj geri ir Lietuva graži šalis, kuri išmokino Vakarų Europą pakantumo, demokratijos ir dabar jau jie jau nebe tokie sužvėrėję, kokie buvo du tūkstančius metų. Dabar vakariečiai jau tokie taikingi, kaip ir mes. Jie jau neorganizuoja masinių skerdynių todėl, kad kiti ne taip žegnojasi ar ne ta kalba kalba.
Self-Made Man
( 2011-08-05 )
Fainei parašei.. 🙂 Aš netikiu, kad A.Karalius yra piktas ir napakantus žmogus. Tiesiog šį kart prapylė pro šoną, būna, kam ne pasitaiko…
..Nepagarbi..šokėja
( 2011-08-05 )
Norėčiau papasakoti vieną istoriją, kuri vyko vieną trečiadienį, kai šokom.
Mums bešokant atėjo miela moteriškė su keliais užsieničiais. Kelias minutes mus stebėjus : mūsų šokius, gerą nuotaiką, jaunatvišką dvasią, ji priėjo ir ėmė dalintis savo begaliniu džiaugsmu. Moteriškė verkė. Verkė iš džiaugsmo, o gal ir dėl liūdnų minčių, prisiminus R.Kalantos susideginimą, tačiau ji tarė: “ Aš negaliu atsidžiaugti, kad jūs, jaunimas čia šokate. Čia susidegino R.Kalanta, jis tai padarė norėdamas, kad Lietuva būtų laisva. Jūs dar jauni, negyvenot tais laikais. Jis susidegino dėl jūsų ir jūs šokate laisvoje Lietuvoje. Romas susidegino ne veltui.“ Dar papasakojus tos reikšmingos gegužės 14 d. įvykius ji nuėjo vis atsisukdama ir su šypsena stebėdama, kaip mes šokame.
Dabar spręskite, mielas Autoriau, ar mes tikrai tokie pavojingi ir nepagarbūs jaunuoliai, sukeliantys praeiviams neigiamas emocijas?
Kamilė
( 2011-08-05 )
Manau, visi šokantys puikiai žino apie Kalantos pasiaukojimą. Net patys nesuprasdami, esame jam dėkingi už tai į ką jo poelgis pastūmėjo – plačiai apdainuotą laisvę. Galimybę susirinkti, netgi šokti viešoje vietoje.
Kalantos dvasia turėtų būt jaučiama visur, visam Kaune, visoje Lietuvoje. Sakote, nejauku būt ten, kur jis susidegino? Pastebėjau lentelių ant gyvenamųjų namų, skelbiančių kažką panašaus į tai: „šiame name sušaudytas …“ Vadinasi, jokiu būdu neisit į tą namą? O ką daryti jame gyvenantiems? Minėti amžiną gedulą?
Rodos, praeivių reakcija palanki. Mus, šokėjus, fotografuoja ir lietuviai, ir turistai iš užsienio šalių. Juk šioms taip norima palikti gerą įspūdį, o gyvybė mieste ne savaitgalio vakarą, manau, maloniai nustebina.
Na, jei visi užsimanytų nuvaryti jaunimą nuo tos ypatingos vietos, pasiūlykit kitą viešają erdvę. Su galimybe prisijungti aparatūrą, nes, deja, gyvam orkestrui išteklių nepakaks. O gal suprojektuokit mums tokią, ponas Karaliau, kurioje šokantys žmonės neatrodytų tolima egzotika?
Laisvę Lietuviams!
( 2011-08-05 )
Kalanta mirė už laisvę su šūkių „Laisvę Lietuvai!“. Dabar reikia šaukti „Laisvę lietuviams Lietuvoj!“. Laisvę nuo biurokratų, davatkų ir tokių pagiežingai nusiteikusių straipsnių autorių. Ne, kad pasidžiaugti vaikais.., tai viešai lieja savo tulžį. Ką, ką blogo šokėjai daro? Per tokius pseudopatriotus/davatkas ir nėra gyvenimo Lietuvoj. Prirašo, primeluoja, gėda. Turėtų atsiprašyti šokėjų, policiją mat ant jų siundo. Visai kuoktelėjo senis..
Jurga
( 2011-08-05 )
Gal tie jauni zmones is tikruju nelabai ka ir zino? Gal tiesiog jiems reiketu apie tai kalbeti istorijos pamokose? be to… na, man butu nejauku sokti ir deti savo uzpakali ant tos vietos, kurioje zmogus susidegino del Tevynes…
Lindyhop Kaunas
( 2011-08-05 )
Pridarė mums rūpesčių garbusis architektas kavingu veidu. 🙂
Pradžiai keli patikslinimai. Nuotraukoje jaunimas ne šoka, o stovi pievelėje ir bendrauja, o šokama yra plote apačioje.
Prieš pradedant šokti tarėmės su Kauno miesto savivaldybės darbuotojais, restorano „Miesto Sodas“ direktoriumi, o pasirodžius šiam straipsneliui kalbėjomės ir su gerb. Antiniu. Nei vienas jų neįžvelgė tame nieko bloga, o gerb. Antinis pabrėžė, kad ši erdvė ir buvo sumanyta tam, kad šioje pievelėje rinktųsi jaunimas, sėdėtų, grotų gitara, skaitytų eiles, šoktų, nes šiuolaikinis menas yra interaktyvus. Juolab, kad tai nėra Romo Kalantos kapas, o jo atminimui ir laisvės siekiams įamžinti skirta gyva vieta.
Lindyhopą čia renkasi šokti gimnazistai. Tarp kitko, tikrai žinau, kad yra ir jaunimo, kurių tėvai taip pat priklauso Kauno architektų bendruomenei. Nė vienas jų ten negeria, nerūko, nešiukšlina, nekenkia.
Kol kas mes ten tikrai šoksime. Kviečiam ateiti pasižiūrėti , padiskutuoti, kviečiame ir gerb. architektą puodeliui kavos, jo nuomonė mums svarbi.
Na, o jei visuomenės nuomonė bus neigiama ir mums bus grasinama policija, mes tyliai iš ten pasitrauksime. Tegul jau bus taip.
Pagarbiai,
Kauno Lindyhoperių bendruomenė
Ventus
( 2011-08-05 )
O ar ten kapas? Ne! Ir ar tikrai ‘sakrali’ vieta? Kad kazkas sumaste pastatyti paminkla belekur, tai nereiskia, kad is karto ta vieta tampa sakrali.
Tad ko cia verkiama ir bumbama.
Kristina
( 2011-08-05 )
Aš pritariu autoriui. Liūdna, bet taip ir yra. Šokti ant paminklo kaip ir negirdėtas dalykas. Manau, kad tie jaunuoliai apie Kalantą nežino. Gaila, kad savaime suprantamų elgesio normų mažai liko. Man kartais atrodo, kad mūsų jaunimas iš kitos planetos atkeliavo. Norint, aišku, galima pateisinti bet kokį poelgį.
nims
( 2011-08-05 )
Pats sokis mieste yra gerai ir miesta tas savotiskai puosia. Esme cia turbut tame, kad paminklas susideginusiam Kalantai sumastytas, kaip savotiskas sakralus laukas, erdve, kuri Antinio gana subtiliai ireminta. Visa esme toje pieveleje ir slypi. Todel as manau, kad ja ir reikia traktuoti, kaip sventa vieta, savotiska terra sancta.
Zinoma, cia jau sokti, degintis ir sunis vedzioti yra absoliutus nonsensas.
Svedijoje maciau tokias labai dvasingas pieveles. Tuscias visiskai, bet kazkokios ypatingos auros. Dede sako, cia svedai kremuotu artimuju pelenus barsto. Ta pieva, vadinasi, ir tampa sventa. Kitokia, negu kitos pievos. Cia grynai kulturos dalykas. Amzius cia niekuo detas.
manau
( 2011-08-05 )
Kalantai jau tas pats soka jie ant to akmens luito ar ne, svarbu kad mes zinome kas jis, kuo buvo ir del ko mes ji gerbiame 😀 sokit brangieji ir dziaukites jaunyste,visada smagu i jus paziureti…sekmes 😀
Daiva
( 2011-08-05 )
Is tiesu mus vertins daugelis Europos pilieciu.Ir pirmiausia matys ne tai, ka parengeme, o tai ko nenorime, kad matytu.Is tiesu, nematau nieko blogo, kad jauni zmones su graziom idejom renkasi prie paminklom kad soka, vaidina.Gera ideja butu netgi Romo Kalantos laiku muzikos megeju susirinkimus cia rengti.Tikrai nemanau, kad sis jaunas zmogus del to pyktu.O vertinti tai mes neuzdrausime, nes vistiek jie matys girtus veidus, nemandagius zmones, griuvesius, ir visas viesas vietas.Turime stengtis visi, kad zmones atvyke trumpam neissivestu apie mus blogu minciu.
V
( 2011-08-05 )
as irgi nemanau, kad reiktu kabinetis prie sokancio jaunimo. gi grazu ir saunu, kad jaunimas tuom uzsiima, gi negirtuokliauja ir t.t.
heh
( 2011-08-05 )
Sutinku su Linu manau, verta pasidžiaugti, kad jaunimas šoka, o ne kaip prieš gerą 10metį sėmkes gliaudo kiemuose ar skveruose. O dėl to, kad tai daroma šalia Kalantos susideginimo vietos, tai lyg tai dėl ko tuo metu kovojo Lietuva. Kuo daugiau tokių šokėjų mieste ir bumbančių personų tuo geriau 🙂
Vladimiras
( 2011-08-05 )
Mačiau aš tuos šokėjus – šokti jie nemoka, tačiau ar verta prie jų dėl to kabintis – nemanau. O kad prie paminklo šoka – tai čia kas per problema ? Ar prie paminklų verkti reikia ?
gras
( 2011-08-05 )
yra toks prakeiksmas keliose tautose – kad vaikai soktu ant tavo kapo
Vilmantas Rutkauskas
( 2011-08-04 )
Nieko čia blogo – normaliai įamžinta vieta, kurioje adekvačiai (normaliai) ir elgiamasi. Čia gi ne kokios sužydkrikščionintos kapinės ar rūsti Pirčiupo „motina“.
jojo
( 2011-08-04 )
jojo, visus apkaltinkim. vyresnius, mokykla, televizija, radija, tik nelieskim jaunimo. jaunimo reikia neerzinti ir jam pataikauti. makdonaldas ta daro jau penkiasdesimt metu ir jam del to sekasi.
sokejas nekaltas, aplinka kalta.
marija
( 2011-08-04 )
Pritariu “ lino“ nuomonei dėl paminklo.
Manau, kad tie šokantys jaunuoliai, tikrai, nenorėjo sumenkinti Kalantos aukos atminimo ( noriu tuo tikėti) .
Gal mes, vyresni, kalti, kad jaunimui dorai neišaiškinome tos vietos prasmės, be to, ir paties paminklo idėja nėra tradicinė – postamentinė, tai- lyg to skvėrelio landšaftinė detalė.
Straipsnis labai pesimistiškai nuteikia, manau, kad Kaunas vienintėlis iš Lietuvos miestų, kur taip atkakliai siekiama savo nesustabdomu sunykimu ir griūtimi tapti korumpuotos visuomenės padarinių muziejumi po atviru dangumi, tai- ne pavyzdys arba blogas pavyzdys ir kiekvienas iš mūsų dėl to liūdi.
linas
( 2011-08-04 )
Straipsnis pilnas gražių metaforų ir palyginimų nuteikia pilietiškai. Ypač patiko autoriaus palyginti reikalavimai, kuriuos mes keliame kitiems ir kokius keliame sau.
Tačiau dėl šokių neskubėčiau būti toks kategoriškas. Aišku, aš „gyvai“ to nemačiau ir gal pamatęs sutikčiau su autoriaus vertinimu, bet per atstumą žvelgiant užčiuopiu tam tikrą Kalantos dvasios tęstinumą tuose šokiuose. Antinis šį paminklą sugebėjo sukurti nesukurdamas ikonos ar garbinimo elemento – todėl jis leidžia tiesiog ant jo gyventi ir ypač DŽIAUGTIS GYVENIMU – tai, man atrodo, ir yra didžioji paminklo sėkmė. Bent aš taip ir suprantu pagarbą tiems Kalantos idealams, dėl kurių jis taip dramatiškai išėjo – laisvei.
tomas
( 2011-08-04 )
Laikas pats savaime nieko negydo.
Tikejimas, kad pasikeitus kartai, pasikeis ir Lietuva, yra naivus. Niekas siame pasaulyje savaime nesidaro. Jau seniai pasauli kuria kryptingos sistemos, o tos zmoniu grupes, kurios kryptingose sistemose nedalyvauja, is zaidimo iskrenta. Ir tampa recycle bin klientura.
Mindaugas
( 2011-08-04 )
Niekas neišsigimė. Ne kompiuterio kaltė, kad juo ruošiamas teroro akto planas. Taip ir ne liberalizmas kaltas, kad dar vis yra nepakankamai išsivysčiusių evoliucijos grandinės elementų, kurie nesuvokia liberalizmo esmės. Tokiems yra skiriami pavadėliai ir antsnukiai — kaip ir šeimininkų neklausantiems šuniukams. Kai matysim, kad pavadėlių nebereikia, nuimsim. Tuomet ir jie galės mėgautis liberalizmo gardumais. Visa bėda — santykis. T.y. tų, kuriems reikia pavadėlių, ir tų, kurie geba jais rūpintis, vedžioti ir prižiūrėti. Deja, tapšnotojų ir suvirintojų elektorato gausa rodo, kad šis santykis dar vis ne mūsų naudai. Tik laikas ir pastangos gydo panašias visuomenės negandas.
Virgis
( 2011-08-04 )
Faktas – liberalizmas išsigimė. Teisingiau būtų pasakyt – jis visada buvo neįgalus, nes niekada
nebuvo suprastas tų, kurie jo vėliavom mojuodami
ragino išlaisvint asmens laisves pamiršdami apie pareigas.