Kęstutis Grigaliūnas studijavo grafiką, tačiau niekuomet neišsiteko vienos srities, žanro ar medijos ribose. Savo kūryboje jis taikė įvairias grafikos, tapybos, skulptūros technikas, plėtojo objekto, instaliacijos strategijas, tęsė Fluxus tradicijas. Lapkričio 4 dieną Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Pamėnkalnio galerijoje atidaroma jo instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“, skirta visų represuotų šeimų atminimui.
K.Grigaliūnas pastaruoju metu kuria instaliacijų ciklą, kuris tiria traumines sovietinio genocido pasekmes žmogaus sielai. Jį sudaro parodos „Apie MEILĘ: 130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai“ (skirtas 1944 m. Tuskulėnų masinėms žudynėms, nagrinėja meilės tėvynei temą); „Mirties dienoraščiai“ (1940–1941 m. suimtų ir sušaudytų, nukankintų, mirusių lageriuose politinių kalinių portretinės nuotraukos padarytos sovietiniuose kalėjimuose) ir knyga „Mirties dienoraščiai“ (2010 m.); instaliacija „1941“ (per 1941 m. pirmuosius masinius trėmimus nukentėjusių žmonių asmeninių albumų nuotraukos, kurios buvo „represuotos“ drauge su jų savininkais).
BAIGIAMASIS MONUMENTALAUS CIKLO PROJEKTAS
Lapkričio 4 dieną 18 val. Vilniuje, LDS Pamėnkalnio galerijojeatidaroma K.Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ – monumentalios apimties ir konceptualaus formato instaliacijų ciklo, įvaizdinančio istorinę atmintį, baigiamasis projektas. Jis kalba apie patį sunkiausią kankinimo būdą – kankinimą ilgalaike nežinomybe. Kūrinys kilo apmąstant Lietuvos karininkų šeimų likimus, sulaužytus po Rusijos kariuomenės įsiveržimo 1940 metais. Išblaškyti ir atskirti artimieji nugyveno ištisus gyvenimus negalėdami vieni su kitais pasimatyti ar net susižinoti.
Mįslingi dingimai, nepatikimos nuogirdos, suėmimai, klaidinimas, mirtys, trėmimai, nuolatinis bėgimas, slapstymasis, spąstai, jauku paversti vaikai, negalėjimas pasitikėti absoliučiai niekuo, tylos kapas, gyvenimas esant taikiniu, metų metus trukusi visuotinė nežinia – tai visos kartos kasdienė realybė, į kurią siūlo įsigilinti menininkas.
LIETUVOS KARININKŲ ŠEIMŲ NUOTRAUKOS IR REPRESIJŲ FAKTAI
Instaliacijoje pristatomas iš archyvų surinktų Lietuvos karininkų (leitenantų, kapitonų, majorų, pulkininkų ir generolų) šeimyninių nuotraukų prieš nelaimes rinkinys. Po kiekviena jų surašyti patirtų represijų faktai. Ant priešingose pusėse esančių sienų eksponuojamos nesusisiekiančios moterų ir vaikų portretų grupės. Kaip ir gyvenime, artimieji pristatomi atskirti.
Kaip ir ankstesniuose paskutinių trejų metų kūriniuose, K.Grigaliūnas nesirengia būti kaltintoju, o siekia peržiūrėti užslopintas skausmingas patirtis, pabandyti suprasti sunkiai suvokiamus likimus, rasti atleidimo galimybę ir taip atkurti prasmę. Menininko užmojis verčia remiantis kertiniais jausmais, o ne ideologija permąstyti politinių žaidimų iškamšomis tapusias sąvokas: šeima (ryšys), laisvė (galimybė), tėvynė (brangi vieta ir idėja), emigracija (teisė išlikti).
Parengta pagal parodos autoriaus informaciją.
