Kai su miestu užsimezga tolerantiška draugystė, beveik pusmetį raibusios akys, pareiškia boikotą: nuobodžiaujame! Dirginantys Pekino dalykai ima nebeerzinti, o anksčiau už kiekvieno kampo tykoję netikėtumai ir siurprizai tampa mimikriškais, neišsiskiriančiais, miesto elementais. Kai susiklosčiusios aplinkybės nėra palankios ilgesnei, nei vienos dienos išvyka, traukinys Pekinas-Tianzinas ištiesia savo pagalbos vagoną.
Tianzinas, buvusi Hebei provincijos sostinė, dabar – autonomiškas, ekonomiškai sparčiai besivystantis urbanistinis vienetas, nuo Pekino nutolęs vos 120 km. Per pusvalandį šį atstumą įveikiantis minėtasis, nuo rutinos gelbstintis traukinys, neleidžia pasimėgauti keliavimo faktu: vos prasidėjusi kelionė baigiasi.
Kaip ir Šanchajus, Tianzinas yra paženklintas čia XIX-XX a. savo koncesijas įsteigusių prancūzų, britų, netgi belgų ir italų.
Tik išėjus iš stoties pradėjęs pleškėti fotoaparatas pačiai sau – šio pleškėjimo iniciatorei – sukelia ironišką šypseną. Įrodymas, jog tie penki mėnesiai mongoliško išplanavimo Pekine (didžiąją laiko dalį tenka praleisti būtent šioje, seniausioje miesto dalyje) giliai įsirėžė į sąmonę. Tianzine visokie eifeliai, erdvios ir švarios gatvės, į dvi dalis miestą skirianti upė (įprastas didžiųjų miestų atributas), europiečio akiai niekuo neypatingas, nuobodus vaizdas, man – atvirkščiai – dabar atrodo gana egzotiškas. Egzotiškesnis už rėkiančiame raudonyje skendinčią naujametinę mugę, aptiktą vienoje iš senųjų miesto gatvių.
Iš tiesų, kažkokia inversija: Pont Aleksandre III tilto kopija, Tiandzine atsiradusi 1970 m., man, po ilgo buvimo Azijoje, atrodo įspūdingesnė, nei mirgantys, siurrealistiniai, metalinio triušio talismanai. Įdomesnė, nei 1cm skersmens akvariumuose-raktų pakabukuose dūstančios šventinės (kiniškai naujametinės) auksinės žuvytės.
