Kęstutis Lupeikis, žinomas Sikono kartos architektas, virkdęs ne vieno architektūrinio konkurso komisiją – bekompromisinis konceptualistas. Tarkim, jo suprojektuotas Prokuratūrų pastatas Vilniuje net ir praėjus beveik dešimtmečiui vienus aktyviai džiugina, kitus karingai siutina… Natūralu – K.Lupeikio tapyba panašaus užtaiso. Daugiau nei dešimtmetį tūnojęs tapybinėje abstinencijoje, K.Lupeikis pratrūko – jau šį penktadienį Vilniuje atidaro monumentalią parodą COME TOGETHER.
Angliškas parodos pavadinimas – nėra banalus pauglystės proveržis – parodoje eksponuojami aliejinės tapybos darbai, kuriuos būtent ir inspiravo nuo mokyklos pažįstami roko muzikos gabalai: „Come Together“ (The Beatles), „Whisky Drinking Woman“ (Nazareth), „The Dreamer“ (Ozzy Osbourne), Soundgarden „The Black Hole Sun“ (Soundgarden) ir pan…
Parodos garso takelyje – įvairia tvarka skambės gabalai, kurie nuolat skamba (nuo studijų laikų) dailininko dirbtuvėje ir neabejotinai inspiravo šią K.Lupeikio tapybą.
Anot autoriaus, tapybos darbuose nesiekta muzikinio kūrinio iliustravimo ar įvaizdinimo. Muzikinio kūrinio pavadinimas tai tarsi kodas arba raktas, leidžiantis užčiuopti mintį drobėje. Mintis, kaip ir pats autorius, dažniausiai ironiška, konceptualiai provokuojanti žiūrovą suvokti paveikslą virtualiai, netiesmukai. Tačiau, anot autoriaus, netrukdanti ir leidžianti susikurti savo nuosavą iliuziją.
Daugelis eksponuojamų darbų sukurti per pastaruosius du metus ir tarsi pratęsia K.Lupeikio kūrybinę platformą, plėtojamą bene tris dešimtmečius. Darbams būdingas laisvas dažo tekėjimas, saikingas koloritas, abstrakčios archetipinės konfigūracijos, tarsi plaukiančios iš pasąmonės, turinčios giluminių ženkliškumo požymių. Nesiekiama nieko formaliai dailinti, gražinti ar bjaurinti. Konceptualumas, greičiausiai, glūdi darbų turinyje, o ne formaliai revoliucingose išraiškos priemonėse.
Beje, „Come Together“ – ir vieno iš parodos darbų pavadinimas, atspindintis siekį neužsidaryti „stiklo bokšte“. Bendrauti, judėti, siekti kartu…
„Tapyba – tarsi kalba …ir kvapas… Noriu tapyti, tapyti, tapyti… nes tai yra beprotiškai smagu. Užveda, nepaleidžia. Nesvarbu, kad kažkam tapyba dabar atrodo atgyvena… Kai kas vis pranašauja ir pranašauja tapybos pabaigą, bet ji… vis nesibaigia ir nesibaigia…“- sako Kęstutis Lupeikis.
APIE AUTORIŲ: KĘSTUTIS LUPEIKIS
Gimė: 1962, Vilniuje. 1985 baigė architektūrą Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar VGTU). 2004 apgynė Humanitarinių mokslų daktaratą (menotyra; „Minimalistinės formos šiuolaikinėje architektūroje“). 2011 VGTU Architektūros katedros profesorius. Nuo 1995 dėsto architektūrinį projektavimą ir architektūrinę kompoziciją VGTU. Nuo 1991 projektų vadovas ir architektūrinio projektavimo įmonės KLAP savininkas. Nuo 1997 VŠĮ “Vizualinių menų projektai” direktorius. Nuo 1992 Lietuvos Dailininkų sąjungos narys. Nuo 1993 neformalios menininkų grupės “Angis” narys. Nuo 1994 Lietuvos Architektų sąjungos narys. Nuo 2000 LTMK asociacijos narys.
Parodos: 12 personalinių ir 51 grupinė paroda. 3 grupinių parodų kuratorius. Stipendijos: 1999-2000 Aukščiausio laipsnio valstybės stipendija už dailę. 2000-2001 Aukščiausio laipsnio valstybės stipendija už architektūrą.
Tapybos darbų yra įsigiję: Lietuvos Dailės muziejus, Lehmbruck muziejus (Duisburgas, Vokietija). Taip pat, privatūs kolekcininkai: Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Honkonge, JAV.
Kęstučio Lupeikio tapybos paroda COME TOGETHER: atidarymas spalio 30 (penktadienį), 18:00, LDS galerijoje Vokiečių g.2 (Vilnius). Veiks paroda iki lapkričio 13.
to mnmn
( 2015-10-30 )
Nežinojote,kad Lupeikis yra architektas? Ir jo projektuoto Prokuratūros pastato nesat matęs? Oho…
mnmn
( 2015-10-29 )
galinga tapyba. pagarba. nezinojau, kad architektas.
Užpelkis
( 2015-10-29 )
O „Angis“ kaip ir numirė. O buvo laikai – Kampas, Šalkauskas, Vaitkūnas… K. Lupeikio suprojektuotas Generalinės prokuratūros pastatas vienas geriausių statinių Vilniuje. Gaila, kad jų labai maža.
Jūratė
( 2015-10-29 )
Bravo, Kęstai. Būtinai ateisiu pažiūrėt parodos 🙂
JPN
( 2015-10-29 )
Soundgarden Black Hole Sun yra 1994 metų gabalas,tad su mokykline tapytojo jaunyste,manau,nieko bendro neturi. O šiaip,labai gražu,kad menininkas netveria savyje-jei neprasiveržia STR-ų,infostatybų,teritorijų ir paveldo „saugotojų“ užgniaužta architektūra,renkasi tapybą.