Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“. Jos kuratoriai Goda Aksamitauskaitė ir Matas Šiupšinskas siūlo į sodų sklypelius pažvelgti kaip į alternatyvią prieštarų erdvę. Joje idilė pynėsi su juodu darbu, finansinėmis ir statybinėmis machinacijomis, tarpo pomidorai ir intrigos, skleidėsi ir dužo asmeninės utopijos, vystėsi kultūros elito ir disidentų pašnekesiai. Trumpam sugrįžti į prarastuosius kolektyvinius rojaus sodus bus galima iki pat rugsėjo pabaigos.
BANDĖ ATKURTI PRARASTĄ KAIMO GYVENIMĄ
Liepos 27 dieną (ketvirtadienį) 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) įvyks parodos „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“ atidarymas.
Kolektyviniai sodai Lietuvoje pirmiausia sprendė maisto ir gyvenamo būsto trūkumo problemą. Tačiau per 50 savo gyvavimo metų virto socialiniu reiškiniu. Jis domino ir tebedomina dailininkus, architektus, fotografus, rašytojus, televizijos laidų kūrėjus, kitus šiuolaikinio meno ir socialinių iniciatyvų autorius, kurių darbai parodoje ir pasakoja apie kolektyvinę sodininkystę. Eksponuojamiems kūriniams kontekstą suteikia senųjų sodininkų liudijimai ir reiškinį ironizavusių kritikų strėlės.
Sodai tapdavo ir nostalgijos erdvėmis, kuriose žmonės bandė atkurti prarastą kaimo gyvenimą. Pavyzdžiui, Marcelijaus ir Gražinos Marijos Martinaičių sode stovėjo iš Žemaitijos parsivežtas poeto tėvų namas su daiktais. Ir priešingai – sodai galėjo kankinti. Štai, literatūros kritikui Vytautui Kubiliui sodas buvo tapęs nesibaigiančia vergija, trukdžiusia… žvejoti.
Parodoje eksponuojami E.Barzdžiaus, J.Buračo, A.Ermino, E.Gineitytės, G.Grigėnaitės, L.Jusionio, S.Karanausko, J.Klimašausko, V.Kovalevskio, F.Lukausko, I.Maldaus, A.Mulvinsko, U.Pilitauskaitės, L.Pilkausko, tarptautinės urbanistų studijos „PUPA Life over space“, M.Skudučio, R.Spelskytės-Liberienės, V.Suncovo, A.Švėgždos, A.Vasilenko kūriniai.
IŠRADINGUMO, INDIVIDUALUMO IR PRIEŠTARŲ ERDVĖ
Vienas parodos kuratorių, architektūros tyrinėtojas M.Šiupšinskas į kolektyvinius sodus dėmesį atkreipė studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Pastebėjęs apleistą temą ir įkvėptas vaikystės prisiminimų apie senelių sode Vilniuje leistą laiką, tyrėjas apie kolektyvinius sodus parašė daktaro disertaciją. Ji ir tapo parodos „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“ pagrindu. M.Šiupšinskas prisipažįsta, kad tyrinėdamas susidomėjo sodininkų išradingumu.
Šiandien kolektyviniai sodai, su nedidelėmis išimtimis, virtę individualių namų kvartalais ir prisiminimais. „Mano pačios močiutė turi „tikrą“ – nuolatiniam gyvenimui nepritaikytą – sodą sodų bendrijoje. Vaikystėje, kuri ėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje, daug dalykų šiame sode mane stebino: nuolat pavagiamos senelio lentos, tik dukart per dieną įjungiamas vanduo, kone šventai saugomas putino medis ir niekaip neprisirpstančios vynuogės. Manau, kad daugeliui sodą turėjusių žmonių ši patirtis turi būti gerai pažįstama“, – juokauja parodos kuratorė G.Aksamitauskaitė.
„Žvelgdama į kolektyvinės sodininkystės reiškinį kaip kuratorė ir jau iš didesnio laiko atstumo, puikiai matau, kad jis buvo pilnas prieštarų, absurdo ir jame kirtosi skirtingos trajektorijos. Mus su Matu jis domina kaip socialinių, kultūrinių, architektūrinių konfliktų erdvė, kurioje galia ir kontrolė sugyveno su savirealizacijos lūkesčiais“, – parodos koncepciją aiškina G.Aksamitauskaitė.
Parodos architektė Gabrielė Černiavskaja. Dizainerė Laura Grigaliūnaitė. Prodiusuojantis architektas Mindaugas Reklaitis.
Paroda veiks iki rugsėjo 24 dienos. Organizatorė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Parengta pagal Nacionalinės dailės galerijos informaciją.
Titulinė nuotrauka: poetas Marcelijus Martinaitis pjauna žolę, apie 1985 m., Nežinomas autorius. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, poeto Marcelijaus Martinaičio fondas.
Sodo namelis (arch A.Umbrasas). Foto: G.Grigėnaitės.
„Mano darželis“, J.Klimašauskas, 1976 m. Ukmergės kraštotyros muziejus.
