Kas savaitę į saulėtosios Turkijos pajūrį patraukia šimtai, gal net tūkstančiai lietuvių. Nutūpę viešbučių baseinus bei nuo pašalinių apsaugotus paplūdimius jie po savaitę ar dvi mėgaujasi išsvajotaisiais „ol inklusiv“ privalumais. Tuo tarpu šių turistinių getų pašonėje kunkuliuojanti „tikroji“ Turkija daugeliui taip ir lieka nepaliesta, nepažinta, o neretai – ir bauginanti. Todėl paklausti apie „šiuolaikinę Turkiją“ vardina viešbučių patogumus, rafinuotą pramogų spektrą ar asmeninių atostogų asistentų vardus. Tačiau visa tai – tik masalas turistams nuo komforto ir aptarnavimo paslaugumo pasijusti pilnavertiškiau. Gal todėl Turkiją taip pamėgę nuo nepilnavertiškumo niekaip neišsigydantys Rytų europiečiai, o beje, labiausia – rusai. Kiek atokiau nuo gausiai turistinių maršrutų, netrunka išryškėti kitas – orios, neparsiduodančios ir į Vakarus orientuotos Turkijos – veidas. Ne veltui, dabar Lietuvoje pagal NATO programą viešintis eilinei kadencijai neseniai išrinktas šios šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas niekaip neatsisako stojimo į Europos sąjungą idėjos. Prie jos išsipildymo artėjančios šiuolaikinės Turkijos simboliais galėtų būti pagal Europos architektūros meistrų projektus ką tik pastatyti du įspūdingi didžiausiojo Turkijos miesto architektūros objektai ir bene svarbiausi jo šiuolaikinės architektūros vietoženkliai – Stambulo oro uostas bei Stambulo modernaus meno muziejus, kitaip tariant – Stambulo ŠMC.
ŠIUOLAIKINĖ TURKIJA PRASIDEDA NUO PAT MIESTO VARTŲ
Jei į Turkiją trauksi ne pro vasarą poilsiautojų taip mylimą Antaliją (būtent pro šio miesto oro uostą lietuviai paprastai įžengia į išsvajotąją „ol inklusiv“ karalystę), sunkiai išvengsi didžiausių tarptautinių Turkijos oro vartų – Stambulo oro uosto. Beje, į jį tiesiogiai skraido ir lėktuvai iš Vilniaus. Šis šiuolaikinės Turkijos simbolis atvykėlį iš karto pribloškia Osmanų imperijos įpėdinės ambicijas atitinkančiais urbanistiniais ir architektūriniais užmojais. Tai didžiausias oro uosto terminalas pasaulyje, galintis aptarnauti net 90 mln. keleivių per metus (!). Beje, Turkija savo gyventojų skaičiumi prilygsta Vokietijai net ir neskaičiuojant daugybės šios šalies emigrantų, kurie prakutę užsienyje nesikrato grįžti į savo gimtinę. Kultūrinis identitetas jiems labai svarbus.
Osmanų kultūrinio palikimo šiuolaikinių interpretacijų nesunku įžvelgti ir įspūdingo mastelio Stambulo oro uosto architektūroje. Vis dėlto tūlą keleivį iš Europos čia labiau stebina ne oro uosto komplekso užmojis ar atpažįstamos rytietiškos formos, bet jo… europietiškumas. Pastarąjį įkūnija sterili erdvinė struktūra, vakarietiškas architektūrinis ir „orouostinis“ meniu. Ir tai nenuostabu – Stambulo naujojo oro uosto koncepciją parengė garsus Londono architektūros biuras „Grimshaw Architects“. Nors vietos simbolikos čia tikrai netrūksta – pavyzdžiui, pagrindinis oro uosto terminalas savo kontūrais atkartoja Aziją nuo Europos skiriantį bei tuo pačiu ir jungiantį Bosforo sąsiaurį. Beje, savotiško kultūrinio tilto tarp Vakarų ir Rytų koncepcija – sena Turkijos vadovų politinė mintis, akivaizdžiai išryškėjanti ir dabartinėje šios šalies politikoje. Mums – europiečiams – dažnai sunku suprasti kuri pusė turkų yra labiau palaikoma, tačiau atmetus detales, šios šalies mentaliteto kontūrai tampa akivaizdūs. Galima pastebėti, jog turkai dažnai geriau nei kiti sugeba laisvai interpretuoti detales, tačiau nuo reikalo esmės nenukrypsta. Ir tikėjimo požiūriu, turkai yra vieni liberaliausių islamo tautų šeimoje – jie kitatikiams geranoriškai atveria visas savo mečetes, ko kitose islamo šalyse kone nepamatysi. „Tokia mūsų kultūra“, – viduryje milžiniškos Sofijos soboro mečetės (537 m.) sako jie. Net 1.000 metų šis statinys buvo didžiausia katedra pasaulyje. 1934 metais muziejumi paverstas statinys po teismo sprendimo prieš 3 metus buvo grąžintas tikintiesiems, tačiau į vidų ir toliau gali patekti visi.
PASIRINKO DEMOKRATIŠKOS ARCHITEKTŪROS KELIĄ
Su Europa nuo seno flirtuojanti ir vakarietišką gyvenimo būdą itin lengvai perimanti Turkija dar vieno svarbaus šiuolaikinio miesto atributo – modernaus meno muziejaus – architektūrinį pavidalą patikėjo Europos architektui. Tiesiog pačioje į Bosforą užsukančių milžiniškųjų keleivinių lainerių prieplaukoje pastarąjį suprojektavo Pritzkerio architektūrinės premijos laureatas, žinomas architektūros meistras iš Italijos – Renzo Piano. Beje, šis italų šiuolaikinės architektūros autoritetas ne tik garsėja kaip projektavimo istorinėje aplinkoje meistras, bet ir turi muziejų projektavimo patirties kitose su islamo tikėjimu glaudžiai susijusiose valstybėse. Prieš kelerius metus jis yra suprojektavęs Sarajevo šiuolaikinio meno muziejų, deja, šis projektas Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje taip ir lieka neįgyvendinta.
10.500 m² ploto Stambulo modernaus meno muziejus (turk. İstanbul Modern Sanat Müzesi) šio pavasario pabaigoje pastatytas Galata uoste Stambulo Beyoğlu rajone, kur buvusiame Bosforo sąsiaurio uosto XIX a. sandėlyje 2004 metais ir pradėjo veikti pirmas modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus. Naujas pastatas čia atidarytas po 5 metus trukusios senojo rekonstrukcijos (projektuotojas „Renzo Piano Building Workshop“).
Stambulo visuomenės nekantriai laukti naujieji Stambulo šiuolaikinio meno namai nė kiek neprimena masyvių vietos istorinių statinių. Projekto architektai pasirinko kitą architektūrinį kelią – grakščių ir techniškų konstrukcijų, kurios atvirai demonstruoja „vakarietiškas“ skaidrumo ir atvirumo tendencijas. Būdamas šio muziejaus viduje, jautiesi tarsi būtum moderniame Vakarų Europos mieste – Londone, Paryžiuje ar Barselonoje.
Į pastatą žvelgiant iš toli, iš Bosforo vandenų – ypač, jo architektūrinis pavidalas panašėja į estetiškai „sudėliotą“ jūrinių konteinerių kompoziciją. Tai architekto duoklė vietos istorijai. Šiuolaikiškumo įspūdį čia taip pat kuria jo fasadų apdailai panaudotos erdvinės (3D) aliuminio plokštės. Jų formuojamos segmentais suskaidytos eksterjero plokštumos žaidžia saulės apšvietimu, atspindžiais ir šešėliais, panašiai kaip ir greta stovintys jūrų laineriai. Statinio tūrio vizualinį lengvumą stebėtojui ištransliuoja ir jo stiklo ar erdvių „inkliuzai“, pražvelgiamos techniškos detalės. Nepaisant visų 5 jo aukštų, greta besišvartuojančių masyvių kruizinių lainerių muziejaus tūris atrodo liaunas ir grakštus, galintis „dirbti“ ir, pavyzdžiui, šiuolaikiniu uosto keleivių terminalu. Ir tik aukščiausios prabos architektūrinė kokybė išduoda, jog šio statinio paskirtis gerokai tauresnė. Vakare pastatą apšvietus – estetinis įspūdis dar stipresnis.
Naujajame Stambulo modernaus meno muziejuje, kaip įprasta nuo pat Paryžiaus Georges Pompidou meno centro laikų, veikia ne vien parodų salės ar meno saugyklos, bet ir įvairios renginių bei edukacinės erdvės, suvenyrų parduotuvė, biblioteka, kavinė. Čia panoręs lengvai praleisi ne pusdienį, bet visą dieną.
PRISTATO TURKIJOS MENĄ IR BOSFORO PANORAMĄ
Muziejaus vidų R.Piano projektavo erdvų ir universalų. Ypač atviras 1-asis pastato aukštas, kuris tarsi kviečia visus užeiti į vidų ir susipažinti su Turkijos šiuolaikinio meno scena. Dauguma techninių detalių neslepiamos ne tik išorėje, bet ir viduje. Pastarajame pastato auštus tarpusavyje sukabinanti plieno ir lieto betono pagrindinė laiptinė atrodo tarsi sklendžianti erdvėje – atvira, techniška, funkcionalu, paprasta. Ja kopdamas ar besileisdamas gali pasijusti tarsi būtum ne muziejuje, bet aukštųjų technologijų gamybiniame pastate
Specialiai šeimoms su vaikais greta muziejaus specialiai įrengtas parkelis. Pavėsis vasarą čia tikrai gyvybiškai svarbus. Galima prisėsti ir tiesiog muziejaus prieigose, kur pavėsį kuria viršutiniai pastato aukštai ar čia terasą turinčioje kavinėje. Dar vienas svarbus muziejaus pastato architektūrinis privalumas – iš jo plačių stogo terasų bei fasado angų atsiveriančios nepakartojamos Bosforo pakrančių bei Stambulo kalvų panoramos. Tai, ko gero, viena geriausių vietų Stambule stebėti turtingą ir niekada neužmiegantį Bosforo sąsiaurio gyvenimą. Pastarąjį pastebimai praturtina muziejaus stogo baseinų vandens atspindžiai bei nuolatiniai uosto gyvenimo bei laivų palydovai – kirai.
Muziejus atidarymo meninę programą sudaro 5 ekspozicijos iš kurių – 3 pagrindinės. Didžiausia iš jų – itin plati chronologinė Turkijos meno apžvalga nuo 1945 m. iki 2000 m. (eksponuojami F.Zeid, Sarkis, A.Erkmen, G.Karamustafa ir kt. darbai). Gerokai kuklesnė, tačiau atitinkanti šių dienų Vakarų meno pasaulio realijas – moterų menininkių fondo darbų kolekcijos paroda „Always Here“ (M.Baydu, H.Büyüktaşçıyan, İ.Eviner, S.Gürbüz). Didelį įspūdį palieka fotografijos galerijos salėje įvairių šalių paprastus žmonės jų gyvenamojoje aplinkoje vaizduojanti žinomo filmų kūrėjo ir režisieriaus Nuri Bilge Ceylan didelio formato nuotraukų paroda „Kitoje vietoje“. Dvi kuklesnės muziejaus ekspozicijos paskirtos pačiam muziejaus pastatui – architekto R.Piano parengtam muziejaus projektui nuo pirmųjų eskizų „Genius Loci“ bei chronologiškai pavaizduotoms muziejaus statyboms.
Stambulo modernaus meno muziejus (arch. R.Piano). Interjero vaizdas Foto: ©PILOTAS.LT
TAPO VAKARIETIŠKUMO KATALIZATORIUMI IR LAKMUSU
Taigi, Stambulo modernaus meno muziejuje veikia nuolatinės ir laikinosios parodų galerijos, fotografijos galerija, naujųjų medijų erdvė, biblioteka, kino teatras, edukacinės programos. Vos atsidaręs, šis vakarietiško tipo muziejus iš karto tapo svarbiu šiuolaikinės vakarietiškos kultūros katalizatoriumi bei savotišku lakmusu. Nenuostabu, jog jis yra populiarus tarp geriau šiuolaikinę Turkijos kultūrą norinčių pažinti užsienio turistų, tačiau jis taip pat smarkiai domina ir pačių turkų išsilavinusią jaunąją kartą. Vietos jaunimas ne vien „okupuoja“ statinio muziejaus prieigas, bet ir dominuoja jo ekspozicinėse salėse. Akivaizdu, jog tradicijomis garsėjusiame mieste panašaus muziejaus progresyviajai vietos visuomenės daliai labai reikėjo. Jo sėkmė vaizdžiai iliustruoja, jog ne vien Stambulas, bet ir Turkija yra pribrendusi dar smarkiau vakarietiškai raidos krypčiai, o jai jau dabar taikomas „europietiškiausios musulmonų šalies“ titulas yra tikrai ne dėl gražių rudų akių.
Titulinė nuotrauka: Almanto Bružo.