PRESTIŽINIS ITALŲ ARCHITEKTŪROS VARDAS: Renzo Piano – 85!

Bene garsiausias nūdienos italų architektas Renzo Piano šiandien švenčia garbingą 85 metų jubiliejų. Nepaisant solidaus amžiaus bei daugiau nei pusę amžiaus trunkančios sėkmingos profesinės karjeros, italų šiuolaikinės architektūros pasididžiavimas nepraranda kūrybinės formos bei toliau diktuoja gero tono architektūroje madas. Šiandien jo dirbtuvėse Genujoje bei Paryžiuje („Renzo Piano Building Workshop“) pluša 150 projektuotojų šeima iš kurių net 130 yra architektai, o vienas po kito joje gimstantys pastatai yra lyginami su į pasaulį paleidžiamais vaikais…

Į PASAULINĖS ARCHITEKTŪROS PADANGĘ IŠŠOVĖ PARYŽIUJE
Architektas Renzo Piano ( g. 1937) apdovanotas daugybe prestižinių architektūros premijų tarp kurių Pritzkerio, Karališkosios britų architektų sąjungos Aukso medalis, Japonijos imperatoriaus premija, Italijos aukso medalis už architektūrą, JAV architektų sąjungos aukso medalis ir kt. Tačiau, XX a. viduryje staiga išpopuliarėjęs, jis netapo pasauline architektūros žvaigžde, kaip Frankas Gehry ar Zaha Hadid, o labiau elitiniu architektu, kuris kviečiamas, kai reikia sudėtingoje vietoje prireikia ypatingo architektūros meistriškumo ir klausos.
R.Piano gimė ir užaugo Genujoje, statybininkų šeimoje. Atmetęs statybų verslininko kelią, jis studijavo architektūrą Florencijos universitete ir Milano politechnikos universitete, o 1964 metais apsigynė mokslinę disertaciją apie modulinį koordinavimą (it. coordinazione modulare). Vėliau Filadelfijoje (JAV) stažavosi pas žymų  architektūros modernistą Louisą Kahną, dėstė studentams. Tarptautinėje scenoje R.Piano debiutavo 1970 metais pasaulinėje parodoje „Expo 70“, suprojektavęs ryškų futuristinį Italijos paviljoną.
Vis dėlto į tarptautinę architektūros padangę R.Piano iššovė kiek vėliau – kai kartu su britų architektu Richardu Rogersu (1933-2021) nurungė net 680 konkurentus ir laimėjo prestižinį Paryžiaus Georges Pompidou centro architektūros idėjų konkursą.

ĮSILEIDŽIA GRIEŽČIAUSI ISTORINIAI MIESTAI
1978 metais atidarytas „High-tech‘inis“ naujasis Paryžiau meno centras tuometinę pasaulio architektūrą tiesiog apvertė aukštyn kojomis. Projekto autoriai architektūros bei meno objektu pavertė iki tol panašiuose architektūros objektuose slėptą konstruktyvą, technines pastato komunikacijas. Tai iki šiol vienas ryškiausių „High-tech“ stiliaus architektūros vietoženklių ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. XX amžiaus antroje pusėje Renzo vardą žinojo kone kiekvienas architektūros studentas.
Po 10 metų R.Piano dar kartą aplankė didelė sėkmė – jis laimėjo  Kansai oro uosto dirbtinėje Osakos įlankos saloje, Japonijoje projekto konkursą. Čia autoriui taip pat pavyko pasiekti išskirtinės technologijos ir architektūros vienovės.
Vėliau architektas sėkmės paukštės iš rankų nebepalaido. Iš vėlesnių ryškesnių architektūros projektų realizacijų reikėtų paminėti milžiniško laivo formos Mokslo ir technologijų muziejų Amsterdame NEMO (1997 m.), kanako kultūros statinius reflektuojantį Jean-Marie Tjibaou Kultūros centrą Naujojoje Kaledonijoje (1998), itin preciziškos architektūros šiuolaikišką muzikos salių kompleksą Romoje „Parco della Musica (2002 m).
Pastaraisiais dešimtmečiais R.Piano tapo elitiniu architektu, o jo architektūros dirbtuvėse gimusius pastatus mielai įsileido Niujorkas („New York Times“ dangoraižis (2007 m.), Morgan bibliotekos išplėtimas (2008 m.),  „Whitney“ muziejus (2015), Londonas (310 m aukščio dangoraižis „The Shard“, 2012 m.), Atėnai (Stavros Niarchos kultūros ir meno kompleksas, 2017 m.), Valeta (istorinių miesto vartų ir naujojo Maltos parlamento kompleksas, 2015 m.), Lionas (tarptautinis miestelis „Cité Internationale“, 2006 m.) ir kiti pasaulio miestai. Būtent jam italai patikėjo iš naujo suprojektuoti prieš kelerius metus tragiškai sugriuvusį Šv. Jurgio tiltą Genujoje. Beje, gimtosios Genujos pakrantėje yra bene didžiausia jo suprojektuotų architektūros objektų koncentracija.

GARBINGAI NEŠA REPREZENTACINIO ITALIJOS ARCHITEKTO NAŠTĄ
Visada siekęs inžinerinio tobulumo, pastaruoju metu architektas R.Piano daug dėmesio skiria žaliajai architektūrai bei energiškai efektyvioms pastatų technologijoms, idėjoms. 2008 metais JAV jo suprojektuotas Kalifornijos mokslo akademijos pastatas laikomas vienu žaliausių pasaulio muziejumi. Na, o 2020 metais pagal jo dirbtuvių projektą Ugandoje iškilo nulinės energijos ligoninė. Inžinerinis racionalumas išlieka ryškūs ir kitose jo projektuotose statiniuose, taip atsiliepiant į šiuolaikines architektūrines tendencijas ir energijos taupymo vajų.
Visi R.Piano dirbtuvių „vaikai“, ar tai būtų dangoraižiai, meno centrai, ar, pavyzdžiui, „Vitros“ muziejaus miestelio (Vokietija) Diogeno namukas, tiesiog spinduliuoja aukšta architektūros kokybe, precizika ir meistriškumu. Pažymėtina, jog įspūdis neblėsta ir prieš tai iliustracijose pamatytus pastatus aplankant natūroje. Nepaisant itin garbingo amžiaus, architektas R.Piano, atrodo, neiššvaistė ir savo anksti atsiskleidusio eksperimentatoriaus talento bei jau 6-ąjį dešimtmetį  koja kojon toliau žygiuoja su architektūros progresu. Jis taip pat kantriai ir garbingai neša reprezentacinio Italijos architekto naštą, dar 10-ajame dešimtmetyje perimtą iš žymaus italų postmodernizmo architekto Aldo Rossi (1931 –1997).
Titulinė nuotrauka: Renzo Piano (g. 1937). Foto: Stefano Goldberg („Renzo Piano Building Workshop“).

Audio pokalbis: LRT Ryto allegro su Urte Karalaite (nuo 58 min. 30 s.)

Renzo Piano tarptautinėje architektūros arenoje debiutavo 1970 metais pasaulinėje parodoje „Expo 70“, suprojektavęs futuristinį Italijos paviljoną.

Paryžiaus Georges Pompidou centro pastatas (arch. R.Piano, R.Rogers; 1978 m.) tuometinę architektūrą apvertė aukštyn kojomis Foto: ©PILOTAS.LT

Paryžiaus Georges Pompidou centro pastatas (arch. R.Piano, R.Rogers; 1978 m.) tuometinę architektūrą apvertė aukštyn kojomis Foto: ©PILOTAS.LT

Kansai tarptautinis oro uostas Japonijoje (arch. R.Piano, 1994 m.). Foto: RPBW.

Jean-Marie Tjibaou Kultūros centras Naujojoje Kaledonijoje (R.Piano, 1998) reflektuoja Kanako kultūros architektūrą. Foto: Wikipedia.

Genujos pakrantės regeneracija (arch. R.Piano, 1992 m.). Foto: ©PILOTAS.LT

Akvariumas Genujoje (arch. R.Piano, 1992 m). Foto: ©PILOTAS.LT

Biosfera Genujos pakrantėje (R.Piano, 1992 m.). Foto: ©PILOTAS.LT

Miestelis „Cité Internationale“ Lione (arch. R.Piano, 2006 m., Prancūzija). Foto: Foto: ©PILOTAS.LT

310 m aukščio dangoraižis „The Shard“ Londone (arch. R.Piano, 2012 m.), Foto: ©PILOTAS.LT

Maltos parlamentas (arch. R.Piano, 2015 m.). Foto: ©PILOTAS.LT

Architektūros precizika akivaizdi tiek didžiuosiuose R.Piano projektuose, tiek ir pačiuose kukliausiuose. Diogeno namukas „Vitros“ muziejaus miestelyje (arch. R.Piano, 2011 m.). Foto: ©PILOTAS.LT

Kalifornijos mokslo akademijos pastatas (arch. R.Piano, 2008 m.) laikomas žaliausiu pasaulio muziejumi. Foto: Wikipedia

Paryžiaus ir Genujos (Italija) dirbtuvėse „Renzo Piano Building Workshop“ pluša darni 150 žmonių architektūrinė šeima. Foto: RPBW.