Kai regioninė kultūros politika egzistuoja kone vien „ant popieriaus“, iniciatyvos imasi patys regionai ar net pavieniai entuziastai. Taip ką tik nutiko mėlynakiais ežerais pagarsėjusiuose Zarasuose, kur pradėjo veikti Šarūno ir Nomedos Saukų galerija. Visoje Lietuvoje bei užsienyje gerai žinomų autorių ekspozicija pribloškia savo meniniu gaivalu, kurio sutikti provincijoje paprastai nesitiki ir primygtinai kviečia bent vasaros savaitgaliui palikti troškias didžiųjų miestų gatves. Tuo labiau, jog Aukštaitija kupina gamtos siūlomų turtų bei mažiau žinomų kultūrinių siurprizų.
ĮSIKŪRĖ TARP ISTORINIO PASTATO MŪRŲ
Lyginant su didžiaisiais Lietuvos miestais, mūsų provincijoje akivaizdžiai trūksta aukšto lygio kultūros židinių, profesionalaus meno traukos objektų, kurie ne prikviestų lankytojus iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, bet ir būtų įdomūs ir užsienio kultūros bei meno mylėtojams. Svarbu, jog tai būtų nuolat funkcionuojančios kultūros citadelės, o ne vien festivaliams ar per pavienius renginius plačiau duris atveriančios įstaigos. Aukštaitijoje jau daugiau nei tris dešimtmečius kuriančių žinomų šalies dailininkų Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija ką tik atsidarė neseniai restauruotame Zarasų krašto muziejaus padalinyje, tiesiog priešais Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Žydų pirkliams kadaise priklausiusiame Zarasų istorinės dalies pastate ilgą laiką buvo įsikūręs policijos skyrius, o dabar veikia Zarasų krašto muziejaus padalinys. XIX a. statybos solidžių architektūrinių formų pastato 2-ojo aukšto patalpas iškilių menininkų galerijai pritaikė architektas Justinas Dūdėnas, o galerijos ekspozicijos kuratorė – pačių menininkų dukra ir jų kūrybos tyrinėtoja, menotyrininkė dr. Monika Saukaitė.
Pačioje gegužės pabaigoje lankytojams duris atvėrusi galerija praktikoje įgyvendino požiūrį, jog profesionalusis menas neturi likti vien didmiesčių privilegija. Jis privalo būti prieinamas ir provincijos meno mylėtojams ir net pritraukti lankytojus aplinkinių miestų ar toliau. Vakaruose gana paplitusi praktika žymiems menininkams dedikuotus muziejus įrengti jų gimtosiose vietose, provincijos miesteliuose. Taip ne tik atiduodama duoklė juos išauginusiam kraštui, bet ir provincijoje sukuriami kultūros ir meno židiniai. Iš Baltijos šalių galima paminėti prieš kelerius metus žinomam estų minimalistui Arvo Piartui pastatytąjį meno centrą (arch. F.Nieto ir E.Sobejano). Be abejo, Š.Saukos ir N.Saukienės galerijos projektas savo masteliu, įtaka ir ambicijomis su pastaruoju lygintis kol kas negali. Visgi Saukų galerija yra naujo tipo šiuolaikiškos regioninės kultūros pabūklas. Mat Lietuvoje veikiančios įprastos memorialinės iškilių kūrėjų sodybos paprastai stokoja visuomenės dėmesio, o jaunajai kartai – net ir visiškai neįdomios. Naujoji galerija Zarasuose priešingai – savo ryškiu ir nekompromisiniu meniniu turiniu net ir be jį reprezentuojančio šiuolaikiško išorinio kiauto gali sudominti, o ir domina daugelį besidominčių šiuolaikiniu menu. Už istorinio pastato mūrų slypinčiam šiam sodriam meno gaivalui provincijoje kol kas nerastume atitikmens, kažko panašaus reikėtų paieškoti ir didžiuosiuose mūsų šalies miestuose…
IŠKEITĖ SOSTINĖS GYVENIMĄ Į KAIMO KASDIENYBĘ
N. ir Š. Saukos savo jaunystę praleido Vilniuje, tačiau miestietiškąjį gyvenimą dar 1990-aisiais iškeitė į Zarasų rajono kaimo prie Dusetų miestelio. Čia jie gyvena bei kuria iki šiol. Tiek Š.Sauka, tiek N.Saukienė yra apdovanoti prestižiškiausia šalyje Nacionaline kultūros ir meno premija, o prieš beveik 10-metį – paskelbti ir Zarasų krašto garbės piliečiais. Nuo šių metų gegužės pabaigos jie tapo ir reprezentaciniu Zarasų krašto kultūros ir meno veidu. Zarasų name D.Bukonto g. 1 įsikūrusi jų vardo galerija suteikia nuolatinę galimybę pamatyti žinomus bei kitur nematytus menininkų paveikslus ir taip prisideda prie šios aplinkinių rajonų gyventojų (ne vien lietuvių, bet ir latvių, baltarusių) itin pamėgtos kurortinės vietovės įvaizdžio.
PILOTAS.LT duomenimis, N. ir Š. Saukos Zarasų krašto muziejui iš viso paskolino per 80 tapybos ir skulptūros darbų, kurių dalis ir yra išeksponuota galerijos 1-ojoje parodoje. Iškiliųjų krašto menininkų kūriniai išeksponuoti pastato 2-ojo aukšto trijose salėse. Greta žinomų senesniųjų jų kūrinių čia galima pamatyti ir naujesniu, kurių dalis nebuvo niekus kitur rodomi.
Galerijos ekspozicija išdėstyta ratu, todėl ją galima apžiūrėti dviem būdais. Su abiejų autorių charakteriais susipažįsti vos patekęs į antrąjį aukštą – dvi fotografijos vaizduoja ankštas bei asketiškas kūrybines erdves, kuriose kažkaip sutelpa visa kūrėjų kūrybinė virtuvė.
Parodos kuratorė visgi pasiūlo iš karto į meninę ekspoziciją sukti iš kairės. Tuomet pirmiausia papuoli į abiejų kūrėjų darbams skirtą salę, kuri yra tarsi savotiškas menininkų bendras prisistatymas žiūrovui. Lankytojus pasitinka ryškiaspalviai jų naujieji (2019 –2021 m) kūriniai, tvirtai, tačiau gana atsargiai juos panardinantys į fantasmagoriškųjų staigmenų kupiną menininkų pasaulį. Atsiveria pasaulis, kuriame yra ne vien gyvybingoji augalijos karalystė (N.Saukienės „Raudoni laukai“), vaikai (N.Saukienės „Smėlio grūdelių krantas“), bet ir slaptingieji ežero dugno vaizdai (N.Saukienės „Ežero dugnas I“, „Ežero dugnas II“), griaučiai (N.Saukienės „Ežero dugnas I“, „Ežero dugnas II“; Š.Saukos „Dovana“, „Kaip padaryti paveikslą“), kūnai (Š.Saukos „Kaip padaryti paveikslą“)… Iš karto paaiškėjo, jog nors abu eksponuojami menininkai yra skirtingi ir nesupainiojami, juos kažkas tvirtai jungia ir vienija. Surasti panašumai nestebina, o tik verčia pagalvoti, jog taip ir turėtų būti dešimtmečiais bendra kūrybos ir buities virtuve besidalinančioje menininkų šeimoje, net nepaisant jų meninės stilistikos ir požiūrių skirtumų.
PROGA APŽVELGTI VISUMĄ IR PASIGILINTI Į DETALES
Iš Saukų galerijos 1-osios salės patenkama į didžiausią įstaigos erdvę, kuri dedikuota Šarūno kūrybai – žinomiems, jau spėtiems primiršti ar anksčiau nė nerodytiems paveikslams. Paveiksluose vaizduojamas pasaulis sodrus, provokuojantis, o dažnai – gluminantis ar net šokiruojantis. Vis dėlto autorius prie šito jau yra pripratinęs visus, kurie gali prie to priprasti. Labiau stebina jo naudojamų paveikių meninių priemonių, sprendimų ar net paveikslų formatų formų įvairovė. Rėkiančias spalvas čia pakeičia apokalipsinio pasaulio nuotaikų prieblanda, plakatiškąją vizualiką – autoriui būdingas ironiškas dekoratyvumas.
Ypač didelį įspūdį palieka bei galerijos lankytojų dėmesį ilgam prikausto eksponuojami didelio formato kūriniai („Biografija“, „Šventykla“, „Žiūrintys į šitą paveikslą“, „Valstybė“, „Ilgesys“ ir kt.). Prie jų norisi sustoti bent kiek ilgėliau, pamąstyti, įsižiūrėti atidžiau. Čia buriuojasi daugiausia lankytojų. Paveikslų detalės stebina ne mažiau nei konceptualūs ir emociškai paveikūs autoriaus nutapyti meniniai scenarijai, pašiepiantys ir išjuokiantys gyvenimo klišes, normas, tabu. Net valstybę, sociumą ar patį save. Personažams tai pritaikomos skirtingų gyvūnų galvos („Elena fermoje“), tai jie galvų netenka visai („Pametusi galvą“). žiūrovų dėmesį kutena ne vien kūriniuose vaizduojamų personažų hiperbolizuotos veido mimikos („Žiūrintys į šitą paveikslą“) ar „išeksponuoti“ itin realistiški jų vidurių ypatumai (daugelyje), bet ir, pavyzdžiui, iš toli it karoliukai atrodančios autoriaus kruopščiai išpieštos skruzdėlės („Valstybė“), fantasmagoriški šventyklos interjero dekoro elementai („Šventykla“) ir t.t. Visa tai gali pastebėti tik iš arti ar visai arti prikišęs nosį. Kartais pasitelkiamos ir dailėje mažiau įprastos meninio vaizdavimo priemonės – štai, paveiksle „Giminės susiėjimas“ kai kurie personažai pavaizduoti tarsi judesyje, it ilgo išlaikymo fotografijoje.
Apžvelgti paveikslų visumą, pasigilinti į filosofines gelmes ar tiesiog pasimėgauti juose kuriama atmosfera galima klestelėjus ant apdairiai tam pastatytų minkštasuolių. Jų, beje, gali prireikti ir netikėtai į galerija užklydusiems silpnesnės nervinės sistemos lankytojams, nes šios salės ekspozicija – aiškiai ne kiekvienam. Vis dėlto, tokių čia neturėtų būti daug – Š.Saukos meninio vaizdavimo ypatumai žinomi ir aptarinėjami plačiai. Savu laiku tam pasitarnavo ir Dalios Grybauskaitės valdyta prezidentūra.
NAUJA KULTŪRINĖ DIMENSIJA LIETUVOS PROVINCIJOJE
3-ioji Saukų galerijos salė paskirta jautriam, ekspresyviam ir nuotaikingam N.Saukienės meno pasauliui. Tai savotiška jausmingumo ir gyvybingumo oazė, kurioje vyrauja ryškiomis spalvomis sprogstanti ar besiraizganti augalija, išryškėja mielos vaikų figūros ar į kurią užklysta įvaizdžiu besirūpinančios lapės. Ekspresyvių potėpių sumirguliuota atmosfera lankytoją atpalaiduoja, užtaiso teigiama energija ar net nugramzdina į nuosavos vaikystės svajas su amžinai žydinčiais augalais, gamtinėje scenoje tai pasirodančiais, tai vėl paslaptingai pranykstančiais gyvūnais, pasaulį gyvenimui įkvepiančiais mažyliais. Vaizdus dar labiau sustiprina iliustratyvūs paveikslų pavadinimai: „Vaikystės upė“, „Žibučių žiema“, „Rūgštynių kalnai“, „Žaidžianti“, „Besišildanti“ ir kt.
Galiausiai galerijos ekspozicinį ratą užbaigia Š.Saukos paveikslų tematiką į erdvinę raišką perkeliantys skulptūriniai objektai, parodos katalogai, bent pavartyti kviečianti solidi Š.Saukos kūrybos knyga.
Neseniai atsidariusi Saukų galerija neabejotinai suteikė Zarasams iki tol nematytą – aukštos prabos šiuolaikinio meno – kultūrinę dimensiją, kurios šis miestas, kaip ir absoliuti dauguma mūsų provincijos vietų, neturėjo. Tai tas unikalus prieskonis be kurio pilnavertė kultūrinė gastronomija šiais laikais yra sunkai įmanoma net ir regione. Kad daugiausia savo gamta garsėjančiam Aukštaitijos ežerų kraštui jos labai trūko vaizdžiai iliustruoja aktyvus savaitgalinis galerijos lankomumas, beje, akivaizdžiai padedantis pritraukti lankytojus iš Vilniaus, Kauno bei kitų miestų ir į kitas tame pačiame muziejaus skyriuje veikiančias parodas. Vis dėlto labiausiai menui neabejingus žmones džiugina galimybė bet kuriuo metu ar oru susipažinti su uždarai ar net atsiskyrėliškai gyvenančios menininkų šeimos išskirtine kūryba, kuri kitu atveju jiems būtų prieinama nebent pripuolamai. Autoriai parodas rengia retai.
Naujoji Zarasų galerija tampa dar viena priežastimi bent trumpam stabtelėti pro Zarasus pravažiuojant Latgalos kryptimi, susiorganizuoti kultūrinę ekskursiją iš nuosavo vasarnamio ar poilsiavietės Aukštaitijoje. Galerija savo ruoštu garantuoja, jog į ją užsukus nuobodu nebus, o emocijų ar meninių impulsų gali užtekti kelioms dienoms, savaitėms ar net mėnesiams. O ir į ją sugrįžus po metų ar kitų žadamas naujas emocijų pliūpsnis, nes ekspozicijos darbai, PILOTAS.LT žiniomis, bus rotuojami.
KITAS KULTŪROS ŽIDINYS GIMSTA ANTAZAVĖJE
Beje, Saukų galerijoje nepamatysime dar vieno šios unikalios menininkų šeimos atstovo – Šarūno ir Nomedos sūnaus skulptoriaus Mykolo Saukos – kūrinių. Garsių Lietuvos menininkų atžala, nors naujojoje Zarasų galerijoje nefigūruoja, visgi nelieka šio krašto meninio gyvenimo nuošalėje ir ženkliai prisideda prie dar vieno šiuolaikinės kultūros siurprizo gimimo Aukštaitijoje. Jis kartu su netoliese reziduojančiu jau spėjusiu pagarsėti jaunosios kartos kultūros entuziastu Mariumi Lucka (aka Prakopimas) Antazavės dvaro pašonėje neseniai pradėjo kurti Šviesių žmonių parkelį. Pastarojoje lauko erdvėje jau galima pamatyti šiuolaikiškas skulptūras JAV avangardinio kino krikštatėviui Jonui Mekui, roko muzikantui Šarukui Joneikiui iš grupės „Garbanotas“, Antazavėje gimusiam rašytojui ir poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Originalaus parkelio ant aukšto Zalvio ežero kranto šlaito aura jau ir dabar traukia įvairaus plauko kultūros piligrimus, menui neabejingą jaunimą, o ateityje jis neabejotinai taps dar vienu mūsų ežerų krašto kultūriniu pasididžiavimu.
Titulinė nuotrauka: Almanto Bružo.
Jūratė
( 2023-06-26 )
A. Nyka-Niliūnas gimęs Nemeikščiuose, ne Antazavėje.