ARCHITEKTŲ RŪMŲ PIRMININKAS: Zapyškio blizgesiai ir purvas

Šalia gotikinės Zapyškio šv.Jono Krikštytojo bažnyčios ant Nemuno kranto vykstantys darbai, kur vykdoma senojo Zapyškio miestelio teritorijos pritaikymas bendruomenės poreikiams sulaukė didelio ir karšto visuomenės dėmesio.
Kontraversišku projektu susidomėjo netgi pats Seimo kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, sušaukęs atsakingų asmenų ir suinteresuotų organizacijų pasitarimą. Savo įspūdžiais po posėdžio maloniai dalinasi laikinai einantis Lietuvos architektų rūmų pirmininko pareigas architektas Lukas Rekevičius.

Seimo Kultūros Komitetor posėdyje, mandagiai atsiprašius iš anksto, norėta sudoroti Zapyšio aplinkos tvarkymo autorių architektą Gintarą Prikockį.
Man davė pasisakyt ir aš pasisakiau maždaug taip:
1. Projektų gerumas ar blogumas neturi būti vertinamas feisbuke. Vertinimas turi būti tikrai ne politinis ir tikrai ne feisbuke, ir tikrai ne iš kelių nebaigtos statybos nuotraukų. Projektą gali ir turi vertinti EKSPERTAI.
2. Projektą dauguma mano apklaustų architektų ir aplinkosaugininkų arba labai vertina, arba labai peikia. Jis nepalieka abejingų. Tai – įdomaus, ne beveidžio projekto požymis. Su kuo visus ir sveikinu.
3. Projektas dabar blizga. Jis naujas. Blizgės ir bus ryškus artimiausius pusę metų, gal metus. Vėliau papilkės, apaugs samanom, apsineš laiko patina, ir nustos kontrastuoti. Taip atsitinka kiekviename senamiestyje su kiekvienu nauja perdengtu čerpių stogu – iš pradžių blizga kaip išvaškuotas, o po to susilieja su aplinka.
4. Sausai žiūrint, visos procedūros, kiek man žinoma, išlaikytos. Tai nėra skubos projektas ir tai nėra bukas siekis sutalpinti į arą kuo daugiau kvadratinių metrų, tai kitos dimensijos projektas. Man regis, jis atitinka visą virtinę tarptautinių konvencijų ir chartjų, kuriose aiškiai nurodoma neklaidinti stebėtojo ir neimituoti senovės – kas nauja, turi būti nauja, kas sena – turi būti aiškiai akcentuojama. Man regis, būtent tai projektas ir daro.
5. Triukšmas nemaža dalimi kyla todėl, kad paveldo tvarkybos projektų nereikia viešinti ir aptarinėti su visuomene. Visus statybos ar rekonstrukcijos projektus viešiname, darome viešus susirinkimus, jie marga portaluose ir spaudoje – visi žino kur kas kaip daroma. Su paveldo tvarkybos projektais to nedarome, įstatymai to nenumato. Ir kaip matome, tai tampa problema. Todėl rekomenduoju plėsti viešinamų objektų sąrašą, ir tvarkybos darbai, kuriuos kalbama ne apie sausą konservavimą ar restauravimą, o apie architektūriškesnius sprendinius – būtų taip pat viešinami.
6. Ir galų gale – valstybė ir visuomenė turėtų stiprinti kelias organizacijas. Visų pirma, KPD, stovinčius mūsų tapatumo sargyboje. Čia tikrai turėtų dirbti daugiau architektų, galbūt turinčių platesnį požiūrį į kompleksinius kraštovaizdžio ar urbanistikos klausimus. Turime geriau atlyginti ten dirbančius atsakingą darbą specialistus ir turime nuolatos jiems kelti kvalifikaciją. Tuomet KPD taps ne sausais derintojais, o kolegomis, su kuriais galima ir reikia diskutuoti, svarstyti, balansuoti ir kartu rasti geriausią sprendimą.
Ir – nepamirškime Architektų Rūmų. Turime RAT’us ir visus klausimus, kurie kelia neaiškumų, nebijokime čia parodyti. Jei tai darysime pakankamai ankstyvose projektų stadijose – susikalbejimo ir SAVALAIKĖS konstruktyvios kritikos bus tik daugiau.
O apskritai – neturime bijoti naujų architektūrinių sprendimų ir naujų medžiagų, nes ne jos lemia paveldo išsaugojimą. Išsaugojimą lemia bendruomenių RŪPESTIS ir galimybė objektą NAUDOTI.
Titulinė nuotrauka:  Lukas Rekevičius. Foto: D.Dagiene

L.Rekevičiaus parinkta nuotrauka, iliustruojanti šiuolaikinį požiūrį į paveldą. (iš L.Rekevičiaus archyvo)

Senojo Zapyškio miestelio teritorijos pritaikymo bendruomenės poreikiams darbai. Architekto Gintaro Prikockio projektas (PV J.Rakauskaitė). Foto: Vaidas Pilkauskas.