PAVELDO REFORMA: Architektų Rūmai ragina Kultūros ministeriją grįžti į pradžią

Lietuvos architektų rūmų taryba oficialiu raštu kreipėsi į Kultūros ministeriją ragindama neaprobuoti jos parengto „Kultūros paveldo apsaugos institucinės pertvarkos metmenų“ projekto.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson balandį prabilusi apie Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelį, kurį ketino parengti iki metų pabaigos, tryško optimizmu. Tačiau birželio mėnesį Kultūros ministerijos tarnautojų, rengusių Paveldo Metmenų Projektą, surengtos sesijos su „suinteresuotomis institucijomis“ nenudžiugino nei vienų nei kitų.

REFORMOS RENGĖJAI Į ESMINIUS KLAUSIMUS NEATSAKĖ

Sutarimo nerasta. Argumentų stigo. Paveldo reformos priežastis, metodologija ir tikslai – sukritikuoti iš esmės.
Paveldo Metmenų Projekto rengėjams diskusijose ne kartą teko pripažinti, kad projektas parengtas neatlikus esamų kultūros paveldo apsaugos problemų analizės, neįvardinus konkrečių esamos sistemos trūkumų, neapsibrėžus siekiamų tikslų bei uždavinių, nesuformulavus kriterijų, kuriais remiantis yra siūlomi institucijų sistemos, paveldo apsaugos principų bei priemonių pakeitimai, ir kurių pagrindu bus vertinami pertvarkos rezultatai.
Reformos autoriams teko pripažinti ir tai, jog nebuvo analizuoti anksčiau paveldo apsaugos srityje priimti teisės aktų pakeitimai, jų efektas ir įvairių institucijų formuotų darbo grupių siūlymai. Net nepanagrinėta kitų Europos šalių praktika paveldosaugoje.
Architektų rūmai daro prielaidą, jog Paveldo Metmenų Projektas greičiausiai buvo rengiamas politiniu, bet ne ekspertiniu-metodologiniu pagrindu.

SKUBOTA PAVELDO REFORMA IŠKREIPIA TEISĖKŪROS ESMĘ

Suinteresuotos visuomenės atstovai įtraukti į reformos procesą tik pabaigoje – į jau parengto projekto svarstymą, kas sukėlė aštrias reakcijas tiek pakviestose institucijose, tiek viešoje erdvėje.
Architektų rūmų taryba teigia, kad „tokia visuomenei itin svarbios pertvarkos projekto rengimo eiga neatitinka pagrindinių teisėkūros proceso principų. Visų pirma – atvirumo ir skaidrumo. O taip pat – efektyvumo bei tikslingumo, proporcingumo, aiškumo, sistemiškumo principų, įtvirtintų ir plačiai atskleistų Teisėkūros pagrindų įstatyme“.
Rūmų taryba pakvietė ekspertiniu pagrindu kurti darbo grupę, įtraukiant platų specialistus deleguojančių institucijų ratą, kiekvieną atskirą projekto rengimo etapą (tiriamąjį, tikslus ir uždavinius formuluojantį, priemones siūlantį ir kt.) viešai apsvarstant tiek su šių institucijų atstovais, tiek su visuomene, užtikrinant maksimalų paveldo apsaugos sistemos tobulinimo proceso nuoseklumą ir skaidrumą.
Savo ruožtu, Rūmai, į kurių įstatymais įtvirtintą kompetenciją patenka ir architektūrinio bei urbanistinio paveldo apsauga, tvirtina, jog „yra pasirengę deleguoti atstovus į tokią darbo grupę bei teikti visą turimą ekspertinę ir teisinę informaciją, siekiant, kad esminę visuomenei reikšmę turintis kultūros paveldas būtų išsaugotas ir sudarytos galimybės darniam pilietinės visuomenės vystymuisi“.

KULTŪROS MINISTRĖ ŽADĖJO VISKĄ SUPAPRASTINTI

Simptomatiška, tačiau Kultūros ministrė, kuri tarsi inicijavo Paveldo reformą, koncentravosi tik į verslą ir savivaldybes. Liana Ruokytė-Jonsson: „Lietuvai reikia tokios kultūros paveldo apsaugos sistemos, kuri užtikrintų valstybės istorijai svarbių objektų tinkamą priežiūrą ir kontrolę. Į šį procesą turi būti įtrauktos savivaldybės ir verslas, kurie prisiimtų atsakomybę už jiems patikėtą naudoti ir išsaugoti mūsų paveldą“.
Anot ministrės, Kultūros paveldo departamento pagrindu būtų steigiama Valstybinė kultūros paveldo inspekcija – (priežiūros institucija) kuri nedalyvautų nei kultūros vertybių apskaitos, nei projektinės dokumentacijos derinimo procese. Inspekcija būtų atsakinga už „arbitražo“ funkcijas, centralizuotą kultūros vertybių būklės ir procesų monitoringą.
Kultūros paveldo centro pagrindu, anot L.Ruokytės-Jonsson, būtų suformuotas paveldosaugos kompetencijų centras, kuris kontroliuotų vertybių apskaitą bei teiktų savivaldybėms ekspertų išvadas, kai ūkinė veikla planuojama valstybinės reikšmės objektuose, jų teritorijose ar apsaugos zonose.
Vietoj valstybės įmonės „Lietuvos paminklai“ planuota įsteigti biudžetinę įstaigą „Kultūros infrastuktūros centras“, kuris atliktų kultūros vertybių tvarkybos darbų užsakovo funkcijas ir koordinuotų kitų kultūros įstaigų – teatrų, bibliotekų, muziejų ir kt. statybos darbus.
Taip, anot kultūros ministrės, vienoje institucijoje būtų konsoliduotos kultūros infrastruktūros kompetencijos.

80 NUOŠIMČIŲ PAVELDO SVERTŲ – MERAMS IR JŲ RĖMĖJAMS?

Tačiau bene svarbiausias tikslas, anot kultūros ministrės L.Ruokytės-Jonsson: „Įgyvendinus kultūros paveldo apsaugos pertvarką, beveik 80 % kasdienių paveldo problemų (…) būtų sprendžiama savivaldybėse“.
Turint omeny beveik nulinį savivaldybių vyriausiųjų architektų svorį, minimalią savivaldybinių paminklotvarkininkų kompetenciją ir autonomiją, nesunku suvokti – iš tiesų tuos 80 % paveldo svertų kultūros ministrė abejingu veidu ketina perduoti savivaldybių merams ir jų rėmėjams.
Kuo tai kvepia strateginei Lietuvos vertybei – istoriniams pastatams ir urbanistinėms struktūroms – prognozuoti nesunku. Prieš tai, žinoma, pasivaikščiojus po rinkimų išvakarėse „atsigaunantį“ Kauną, Palangą, Druskininkus ar Ukmergę…

Šaltiniai: Lietuvos Architektų rūmai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Titulinė foto: © Džiugas Karalius

Kultūros ministerijos noras perduoti 80% paveldosaugos svertų savivaldybėms galėtų nesunkiai būti patikrintas kad ir Palangos savivaldybės teritorijoje. Foto: © PILOTAS.LT