Niekada istorijoje žmonės nekeliavo tiek daug kaip šiandien. Tačiau gali būti, kad jie keliauja ne dėl to, kad ieško pasikeitimų, o dėl to, kad žino – jiems grįžus, viskas bus kaip buvę. Galbūt tai ir skiria keliautoją nuo turisto. Tikras keliautojas niekada nežino, kur ir kada jo kelionė pasibaigs. Keliautojas keliauja tam, kad keliauti. Kad patirtų judėjimą erdvėje.
Ciklo USA (Untitled Spaces of America arba Neįvardintos Amerikos erdvės) autorius – dizaineris, fotografas, keliautojas – Ignas Maldus.
Kelionėje po Jungtines Amerikos valstijas I.Maldus įveikė keliasdešimt tūkstančių kilometrų. Visą ciklą sudaro 60 juostiniu fotoaparatu atliktų fotografijų. Galerija Urbana šiuo metu eksponuoja 12 rinktinių I.Maldaus kadrų.
Kokia šio ciklo atsiradimo istorija?. Kodėl vengei rodyti JAV miestų knibždesį, žmones, kodėl norėjai užfiksuoti tas urbanistines dykvietes?
Kelionių fotografo karjerą pradėjau nuo labai įspūdingų kultūrų – Indija, Iranas, Pakistanas. Vėliau ėmiau norėti kažko naujo. Pagalvojau, kad yra šalys, apie kurias mes labai daug girdim iš žiniasklaidos, sakykime, vedančios šalys. Suvokiau, kad aš nieko nežinau apie tai, kaip ten – Kinijoje, JAV, Rusijoje, vyksta kasdienis gyvenimas. Už Kiniją jau „atsiskaičiau“, parodą padariau. Dabar Amerika. Ir tada Rusija. Šias parodas visgi kažkas sies. Greičiausiai fotografuotų vietų pobūdis – tai vietos, kur niekas nevažiuoja, kurios įprastai visiškai nesudomina žmogaus.
Kuo ypatinga Tau buvo ši kelionė po Ameriką?
Amerika ypatinga tuo, kad ten yra daug erdvės. Gali ilgai važiuoti ir aplink – visiškai nieko. Tai labai gražu. Gali sakyti, kad mūsų Kuršių Nerijos kopos irgi nueina kaip į begalybę. Bet kūnas vistiek jaučia, kad tai yra pasienis. O Amerikoje susiduri su tūkstančiais kilometrų, kurių smegenys net nesuvokia. Och koks jaumas geras atsiranda…
Bet apskritai nelabai mėgstu identifikuoti vietų. Dažnai būna svarbiau fotografavimo momentas, o ne vieta. Tiesiog kitoje šalyje paprasčiau pastebėti įdomius dalykus, nes gali pažiūrėti į viską iš kitos pusės.
Kalbant apie laiko reikšmę, būna ir tokie momentai, kai pats organizmas yra mažiau arba daugiau pasiruošęs pasiimti.
Ar vietos, kurias fiksavai šiame cikle, buvo atsitiktinės?
Taip, čia kaip koks likimo tampymas už ūsų. Kažkada gana stipriai pajutau, kad vistik nuo mūsų ne tiek jau daug priklauso. Todėl nusprendžiau atleisti tas vadeles, nebandyti visko sukontroliuoti, visko sužiūrėt. Tada pamatai, kad viskas savaime gaunasi.
O apskritai, miestas Tau – teigiamas ar neigiamas reiškinys?
Gyventi ir kurti man patinka tokiuose mažesniuose miestuose kaip Kaunas. Didmiesčiai traukia mažiau… Bet miestai man yra lygiai tiek pat gražūs kaip gamta. Visko reikia po truputį, turi būti balansas.
Visi XX amžiaus garsūs meno judėjimai, stiliai yra gimę miestuose. Ar sutiktum, kad menas ir miestas yra neatskiriami dalykai? Kad menui reikia daugiabalsiškumo, pliuralizmo, bendruomeniškumo, todėl tai iš esmės yra urbanistinis reiškinys?
Aš pats augau gamtoje, panemunėje. O iš ten – tiesiai į dailės gimnaziją, į dešimtą klasę. Man tai buvo labai didelis sprogimas. Tu sukaupi kažkokią savo energiją ir tada išsprūsti ten, kur žmonės mąsto panašiai, kaip tu. Tai man buvo labai didelis stebuklas. Jis tęsiasi iki dabar.
Tačiau manau, kad didžiausi meninnikai yra ten, kur mes nesame net buvę ir užuodę. Čia pat Lietuvoje, Žemaitijoje, esu sutikęs tokių žmonių! Sakyčiau, kad jie yra tikrieji menininkai, nes man žodis menininkas reiškia žmogų, kuris turi kažkokią savastį, kad jis kitoks nei kiti. O jo savasties išraiškų gali būti milijardai…
Man žiūrint į Tavo kelionių vaizdus, peršasi tokia prieštara: be miestų negalime, bet per atostogas veržiamės kuo toliau nuo jų. Kaip manai, kas yra ta priežastis, kuri laiko mus miestuose?
Aš manau, kad miestai yra sukurti visiems patogiai gyventi ir tam, kad padėti mums benedrauti. Dėl to ir vyksta koncertai, vakarėliai, parodos. Miestai turbūt irgi yra stebuklas. Žmonijos sukurtas stebuklas. Fotografijomis tikrai nenoriu pasakyti, kad miestas yra labai blogai. Man žiauriai patinka miestai! Ir netgi didieji, kur jau tikrai jautiesi mažas! Buvimas mažu man labai šypseną kelia.
O apleistų miestų peizažai man sukelia žmogaus ir viso to, ką jis sukuria, laikinumo emociją. Man atrodo, kad mes gyvename ant dar vieno kultūrinio slenksčio. Ir aš žiauriai tikiuosi kad meilė, žmonių meilė vienas kitam nugalės! Kitu atveju, galvoju, kad įvyks visiška savinaika.
Pasaulyje yra daug žmonių, kurie palieka namus ir paskiria savo gyvenimus keliavimui. Kas verčia keliautojus judėti pirmyn? Kas tie žmonės, kurie nuolat keliauja?
Labai dažnai tokių keliautojų šeima būna įvairių tautybių: mama – tailandietė, tėvas – vokietis ir t.t. Jų namai būna išsimėtę po pasaulį ir neturi konkrečios vietos. Tokie žmonės daug lengviau priima keliavimą ir jie keliaudami gali laisviau jaustis.
Turbūt būna ir tokių, kurie tiesiog turėjo nelamingą, liūdną vaikytsę, nuo kurios jie nori pabėgt. Tiesiog praeityje jiems kas nors nepavyko.
Dažniausiai, jeigu sutinki keliautojus, jie vistik turi išsaugoję savo tautinį identiteo pagrindą. Bet dažnai jie būna taip ilgai atitrūkę nuo savo šalies, kad jie turbūt net bijo grįžti. Nes suvokia, kad jie turbūt užsimiršo tai, ką buvo ten sukaupę.
O kaip sau įsivardini namus? Ar tai sienos, kalba, šeima, kultūra, kas tai yra?
Kiekvienas žmogus turi formavimosi etapus. Pradžia, nuo gimimo iki mokyklos baigimo, yra pats instensyviausias etapas, kai susemi turbūt 90 procentų savo pasaulio. Vėliau gyvenime, ko gero, tik virškini tą pačią informaciją arba darai išvadas. Man atrodo, kad visa tai, ką užgyvenai per štai tą laikotarpį ir yra namai. Žmonės, maistas, oras, gamta, atsiminimai. Bet žmonės – visų pirma.
Kalbėjosi Ana Čižauskienė.
FOTOPARODĄ USA (Untitled Spaces of America arba Neįvardintos Amerikos erdvės) Ignas Maldus atidaro birželio 15-tą 19:00. Galeria Urbana, Vilniaus g.22, Kaunas.
Foto: Ignas Maldus, iš ciklo “USA” (Untitled Spaces of America)
