Vasarą Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje vykusi pirmoji Adaukto Marcinkevičiaus paroda susilaukė didžiulio lankytojų dėmesio ir padėjo vilniečiams geriau pažinti šio kone užmiršto fotografo kūrybą. Kauno fotografijos galerijoje atidaroma jo personalinė paroda „Optimistai ir skeptikai“ suteiks galimybę su fotografu iš arti susipažinti ir kauniečiams. Parodos atidarymą lydės pokalbis apie neseniai leidyklos „Apostrofa“ išleistą retrospektyvos knygą, autoriaus kūrybą ir veiklą.
KŪRYBINIAI METAI SUTAPO SU POLITINIU ATŠILIMU
Spalio 27 dieną (trečiadienį) 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje įvyks A.Marcinkevičiaus (1936-1960) personalinės parodos „Optimistai ir skeptikai“ atidarymas. Nacionalinės dailės galerijos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuota paroda yra aktas, liudijantis istorinį kūrėjo sugrįžimą.Parodos kuratorė Margarita Matulytė.
Atidarymo proga rengiamame pokalbyje dalyvauja albumo sudarytoja Margarita Matulytė, fotografo žmona Rimantė Šerkšnytė, sūnus Saulius Marcinkevičius, leidėja Giedrė Kadžiulytė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis.
A.Marcinkevičiaus kūrybinio darbo metai sutapo su „atšilimo“ Sovietų Sąjungoje procesais, suteikusiais vilčių, kad pagaliau galima laisviau kvėpuoti ir plačiau svajoti. Iš mirties taško pajudėjo literatūra, dailė, teatras, o propagandinio žurnalizmo tinkluose įstrigusi fotografija dar vis trypinėjo vietoje. Pradėjęs fotožurnalisto darbą dvidešimtmetis jaunuolis įžengė į terpę, kurioje buvo svarstoma „kaip ji, toji meninė fotografija, privalėtų atrodyti“, čia jam atsidengė visiškai neįsisavinti kūrybos plėšiniai. Fotografo žvilgsnis buvo nukreiptas į aktualijas, tačiau vizualinė kalba pasireiškė ekspresyvumu, socialinių detalių gausa, jautrumu kasdienybei. Politinė situacija jam ir kitiems kūrėjams buvo palanki: galėjai kalbėti garsiau – ne pašnibždomis, galėjai rašyti atviriau, galėjai fotografuoti ne tik idėjinę „tiesą“, bet ir šį tą daugiau, tad negaišdamas ir neprarasdamas nė minutės šio ypatingo laiko, Marcinkevičius nukreipė objektyvą į epochos asmenybes. Sumanęs surinkti menininkų portretus, per dvejus metus jis užfiksavo apie 100 dailininkų, muzikų, rašytojų.
LABIAU TRAUKĖ MENINĖ RAIŠKA
Vis dėlto fotografą labiau traukė meninė raiška ir, toldamas nuo grynojo dokumentalizmo, jis pasinėrė į poetinius vaizdinius. Nuo anuomet vyravusio socrealizmo kūrėjas stengėsi pabėgti ne ieškodamas novatoriškų sprendimų, o grįždamas į saugią laiko patikrintą patirtį ir kėlė tuos pačius klausimus, kuriuos XX a. pradžioje kėlė fotografijos meno pionieriai: apie vaizdo prasmę, fotografijos meno estetiką ir statusą, fotografo pašaukimą. Labiausiai A.Marcinkevičiaus mėgta piktorialistinė raiška: impresija, subjektyvus įspūdis, asociatyvumas, minkšta ir blausi faktūra, tapybiški efektai. Kita pastebima fotografo stilistinė kryptis – konstruktyvizmas. Tokiose fotografijose autorius dėmesį koncentravo į fotografinės formos talpumą, ieškojo objektų geometriškumą, jų lakoniškumą pabrėžiančių rakursų. Darbuose pastebimas jaunatviškas polėkis, noras eksperimentuoti su nauja medžiaga, išbandyti gausybę kirbančių fixe idėjų.
Paroda „Optimistai ir skeptikai“ Kauno fotografijos galerijojeveiks iki lapkričio 20 dienos.
Parodos organizatoriai: Nacionalinė dailės galerija ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius. Rėmėjai: LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Parengta pagal Kauno fotografijos galerijos informaciją.
