Architektės Zaha Hadid suprojektuotame Romos šiuolaikinio meno muziejuje MAXXI įvyko susitikimas, skirtas pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos menui pristatyti ir aptarti. Renginys vyko Kipro Dubausko solo parodos „Take As Much as You Can Carry“ galerijoje ExElletrofonica proga Romos šiuolaikinio meno muziejuje MAXXI remiant Lietuvos kultūros institutui.
Kaip atspirties taškas diskusijoms apie naują šiuolaikinio meno scenos persigrupavimą organizuotame susitikime dalyvavo Vilniaus šiuolaikinio meno centro kuratorė Ūla Tornau, menininkai Kipras Dubauskas ir Žilvinas Landzbergas, moderavo kuratorė ir meno kritikė Benedetta Carpi De Resmini. Dalyvius pasveikino Romos MAXXI meno direktorius Hou Hanru.
Lietuvos menininkų pažiūrose, pasak pokalbį inicijavusios kuratorės Benedettos Carpi de Resmini, atsispindi glaudus ryšys su jų pačių šaknimis, okupacijos patirties įtakos, iš to kylanti būtinybė įtvirtinti ir iš naujo apibrėžti savo tapatybę. Fragmentišką tapatybę, kaip pasakytų lietuvių kilmės rašytojas Romainas Gary: „Vieną kartą buvo chameleonas, jį padėjo ant žalio ir tapo žaliu, padėjo ant mėlyno ir tapo mėlynu, padėjo ant šokolado ir tapo šokolado spalvos, o paskui jį padėjo ant škotiškos antklodės ir chameleonas susprogo“.
Pristatymą pradėjus nuo Lietuvos istorinio ir kultūrinio konteksto pristatymo, per Deimanto Narkevičiaus, Mindaugo Navako, Eglės Budvytytės, Augusto Serapino, Ž.Landzbergo ir K.Dubausko darbus buvo nušviesta plati santykio su savo istorine, politine, asmenine tapatybe paieška šiuolaikiniame Lietuvos mene. Pasak Benedettos, atsispiriant nuo stiprių istorinių šaknų, atsiveria nauja perspektyva į daugiaformes ekspresijas, kurios dažnai siekia formuoti, išlaisvinti ir įgalinti individą keisti sociopolitinę realybę.
Kaip diskusijos metu teigė Šiuolaikinio meno centro kuratorė Ū.Tornau, iš esmės galima įžvelgti ankstesnės kartos menininkų įtakas jaunajai kartai, kartais netgi užčiuopti tiesiogines sąsajas, nors ir vieni, ir kiti galėtų tai paneigti. Bet kuriuo atveju naudojamos panašios raiškos priemonės dažniausiai yra pajungiamos skirtinghiems tikslams. Jei M.Navakas savo „Vilniaus sąsiuvinyje“ kritikavo modernistinę paradigmą kurdamas didingas vizijas, tai įvairūs radiniai ir industriniai elementai Ž.Landzbergo ir K.Dubausko darbuose jau tampa savo asmeninių arba bendruomenės tapatybių paieškos lauku.
Parengta pagal LR Kultūros atašė informaciją.
