VILNIUS VĖL PASIILGO UPĖS://TRUMPA AKVAURBANISTINĖS MEILĖS IŠKLOTINĖ

Vilnius pasiilgo upės. Tiesiog ėmė ir vieną dieną visas šis ilgesys ištryško į eterį, užtvindė žiniasklaidą ir net iki LTV „Panoramos“ atvilnijo. Kadangi tai nėra „pirmas kartas“, tad galime imti ir padaryti trumpą šios meilės istorijos išklotinę.

Vilnius su Neries upe santykiauja jau senokai, tačiau Vilnelei įtekėti į miesto gyvenimą sekasi kur kas sklandžiau nei Neriai. Galbūt dėl to, jog ties Vilnele gyvena „dailioškininkai“, jos pakrantėje galima rasti vieną kitą barą bei visokių spalvingų gyventojų.

Nerį deja sovietai kažkada nukanalizavo ir įrėminę betoninėmis krantinėmis iš jos padarė utilitarų griovį. Beje, šitoks technokratiškas mąstymas ir visame pasaulyje buvo nesvetimas XX amžiaus antroje pusėje.

Marco Vermeulen man pasakojo, kad ir olandai kadaise vandenį bandė pakinkyti, o dabar mokosi ant jo nekinkyto joti. Gyvenimas juos pamokė, kad griežta aplinkos kontrolė visgi nėra tokia efektyvi kaip mokėjimas gyventi įsiklausant į pačios gamtos diktuojamas taisykles.

PRIE NERIES ĖJO JAU BROLIAI NASVYČIAI

Neries ir miesto atskirtį mažinti siūlyta dar tebestatant viešbutį "Lietuva" (apie 1970). Pievos ties Baltuoju tiltu vietoje broliai Nasvyčiai piešė įlanką apie kurią knygoje "Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai" yra užsiminęs A.Mačiulis. Dešiniojo kranto vertikalės atsispindėdamos vandenyje turėjo kurti miesto prie vandens įspūdį greičiausiai pasiskolintą iš kokio plačiosios tėvynės didmiesčio. Deja, iš šios vizijos beliko tik įlankos žiočių užuomazgos betono krantinėje priešais NDG.

Beje, vienu metu Nasvyčių eskizuose pasirodė ir "Kreivasis" transporto tiltas, kertantis Nerį į vakarus nuo Baltojo savo brolio.

NERIS, KAIP MIESTO AŠIS, PASKELBTA, BET NEPANAUDOTA

2004-aisiais įvyko idėjinis architektūrinis – urbanistinis konkursas "Upė, kaip miesto ašis", kurį paskelbė Vilniaus miesto plėtros departamentas, o organizavo Lietuvos Architektų sąjunga. Kas ten dalyvavo ir kuo viskas baigėsi nežinau, nes tuo metu dar net studijų nebuvau dorai pradėjęs.

Pamenu, tik R.Paleko pasiūlymą su jau minėtu "Kreivuoju tiltu“ ir Nasvyčių idėjas tęsiančia sala žalios pievos vietoje. Buvo ten ir plastiškas "landmarkas" patupdytas pakrantėje.

Tiek vieta, tiek jos ateitis atrodė visai kitaip nei šiandien, todėl ir konkurso idėjos per dešimtmetį moraliai paseno, o žmonės tą tuščią žalią lauką netikėtai ėmė ir pamėgo tokį koks jis yra (Tarkim, Jekaterina Lavrinec ten nevieną „Burbuliatorių“ yra surengusi). 

Beje, ir pats R.Palekas naujose Dešiniojo kranto vizijose po poros metų nebesiūlė nei "Kreivojo tilto“, nei salos, nei statinio pievos viduryje – tik žalią parterį susipynusį su miestietišku viršutinės terasos gyvenimu.

Tačiau 2008-aisiais savo "landmarką" toje vietoje nupiešė Zaha Hadid ir netruko užsitraukti vietos architektų nemalonę.

Jei atmintis nemeluoja, buvo ir dar vienos kūrybinės dirbtuvės, kuriose iškilūs architektai siūlė Neryje žaisti krepšinį, o varžybas stebėti nuo upės šlaitų. Ir žinoma – visokias rekreacijas su relaksacijom koncentruoti aplinkui. Manau, kad Andrė Baldišiūtė galėtų tiksliau apie tuos siūlymus papasakoti. 

PAKRANTĖMS REIKIA STRATEGIJOS, BET NE BLIZGUČIŲ

Verta pastebėti, jog impulsyvus dėmesys upei sugrįžta kas kelerius metus ir, man regis, yra susijęs tiek su gamtos virsmais, tiek ir politinio gyvenimo ciklais.

Pavasarį visi užsimano susikibę už rankučių pasivaikščioti pakrante ir tada upę baisingai pamilsta. „Kultflux“ iniciatyva net keletą metų buvo susirūpinusi kultūros stygiumi paupyje ir tada šiuo rūpesčiu persismelkė Lietuvos dizaino forumas. 2009 metais jie drauge suorganizavo diskusiją "Gyvenimas ant vandens“ kurioje dalyvavo savivaldybės atstovai, keli arch-grandai ir visokie žali trečiakursiai kaip aš. Iš visų susirinkusių vos vienas kitas atskyrė pelus nuo grūdų, o kiti pasiplojo vieni kitiems, pasižiūrėjo į spalvotus paveiksliukus ir išsiskirstė.

Mano pranešimas buvo apie tai, kad sugalvoti virtinę pakrantės funkcijų galima greitai, tačiau žymiai svarbiau yra atrasti strategiją kaip jas visas sujungti į vientisą funkcionalų organizmą, kuris būtų tampriai sukibęs su miestu.

Kadangi mane aplanko noro išsikalbėti bangos, aš šį pristatymą vėliau pakartojau Kaune, o jo video ištrauka vis dar mėtosi internetuose. Nuo tada mano požiūris mažai tepasikeitė: pakrantės funkcijų yra daug ir įvairių, jas realizuoti galima skirtingais metodais, bet visa tai bus bergždžias darbas jei nebus galvojama apie visumą. Svarbu tiek kompozicinė visuma, tiek ir urbanistinė strategija, nes priešingu atveju turėsime tą pačia upę apibarstytą pavieniais blizgučiais nesuformuojančiais stiprių traukos taškų ir vieningai funkcionuojančio organizmo.

PO 2009 UPĖ DINGO IŠ STRATEGŲ AKIRAČIO

Ar Vilniuje buvo ieškota upės strategijos? Panašu, kad taip. 2009 metų pabaigoje savivaldybėje įvyko konferencija "Vanduo ir gyvenimas mieste" po kurios buvo pasirašinėjamos rezoliucijos ir žadama nesustoti. Tačiau viskas aprimo ir tik dizaineris Vytautas Puzeras retsykiais pralinksmindavo pakrantę viena kita ryškiaspalve kėdute. Dar paupyje atsirado trys neblogos skulptūros, o po tiltais pakibo virtinė prastesnių.

Bet šiaip jau, po 2009-ųjų susidomėjimas upės tema nuslūgo taip pat smarkiai kaip ir ekonomistų optimizmas. Pasak savivaldybės strategės Rūtos Matonienės, "detalieji planai pagyvinti Neries krantinę buvo pradėti rengti dar 2008 metais, bet nebuvo aišku, ką ten daryti, nebuvo idėjų, todėl planavimo darbai sustojo".

2012 UPĘ PRISIMINĖM GODŽIAI IR GAUSIAI

Ramybė baigėsi 2012-2013 metais, kuomet kaip iš gausybės rago pasipylė meilės upei apraiškos. Ryškiausiai žybtelėjo neformalūs V.Ozarinsko, S.Paukščio ir S.Pilinkaus siūlymai pakrantėje statyti terasas ir plūduriuojančius namus. Savivaldybėje pasakota, kad šių idėjų pagrindu pradėti rengti detalieji planai, o vėliau bus skelbiamas konkursas.

Konkurso nesulaukėme, bet įvyko kūrybinės dirbtuvės „Tegyvuoja upė!“. Dar vienas renginys ir dar viena šūsnis pasiūlymų panašių į tuos kurie buvo siūlyti prieš dvejus, trejus ar penketą metų.

Tuo pat metu Vilniaus meras Artūras Zuokas socialiniuose tinkluose pradėjo skelbti pakrantės gaivinimo "teazerius" su šokančiais fontanais ir žiuželinio pirmuonio formos scenomis.

Tiesa, dar buvo Paulius Zavišos iniciatyva kurti pėsčiųjų ir dviračių trasą nuo Žvėryno iki Lazdynų. Beje, Paulius šią iniciatyvą toliau tęsia jau su politiniu užnugariu. Pernai į upės gelbėtojų klubą stojo ir „a2sm“ architektai, kuriems pavyko realizuoti visai neblogą Barclays paupio terasėlę, o architektas Justinas Dūdėnas Valakampiuose, prie Ruperto Menų inkubatoriaus įtaisė originalų keltą.

KARTOJASI IDĖJOS, KARTOJASI IR TRŪKUMAI

Neseniai pasirodę "Vilniaus plano" akvaurbanistiniai projektai prifarširuoti tokių pačių funkcijų, kurios ore sklando jau gerą dešimtmetį (krantinės terasavimas, vandens transportas, scena ant vandens, amfiteatrai, komercinės ir visuomeninės patalpos krantinėje arba virš jos ir t.t.). Tačiau pristatymuose apie strategiją beveik nešnekama. Vienas toks pristatymas vyko lapkričio 26 d. "Gėlių paviljone". Susirinkusi publika pažėrė projekto autoriams nemažai nepatogių klausimų, bet tada ir dabar demonstruojamos pakrantės vizijos nepakito ir pastabų greičiausiai niekas neišgirdo.

KOL KAS EINAMA PAS UPĘ LENGVIAUSIU KELIU

Pakrantės yra opi tema, todėl natūralu, kad ji pirmiausiai išnaudojama politinei reklamai. Aš lyg ir turėčiau džiaugtis, kad upė ir vėl sulaukė dėmesio lavinos, bet, deja, taip nėra. Kodėl?

Niekam nėra ir nebuvo paslaptis, kad paupyje gali atsirasti daugybė funkcijų. Apie tai kalbama seniai. Tačiau kur ir kokios funkcijos atsiras, yra rimtas klausimas į kurį dar niekas deramai neatsakė. Taip pat liko neaišku, kas bus atsakingas už visos pakrantės estetiką ir apgins savo kūrinį visuomenės akyse? Taigi, problemas matau dvi.

1. Lengviausia ką galima padaryti – pasiūlyti pakrantės blizgučių: scenų ant vandens, upės tramvajų ar šokančių fontanų. Žinau, kad tai lengva, nes pats jų nesunkiai esu prigalvojęs. Žymiai sunkiau yra parengti išsamią strategiją kurioje atsispindėtų siūlomų funkcijų ryšiai su aplinkinėmis teritorijomis, erdvinis scenarijus, traukos taškų analizė ir t.t. Dabar visur minima tik tai, kad buvo išanalizuota esamų krantinės konstrukcijų būklė ir kokybiškų dviračių takų poreikiai.

2. Saldūs vaizdeliai kuriais bandoma papirkti miestiečius, sukuria apgaulingą iliuziją, kad įgyvendinus projektą, pakrantė atrodys būtent taip. Deja, tai, ką matome vizualizacijose yra beveidis, banalus dizainas kuris taip pat puikiai atrodytų ir kokiame nors Kinijos didmiestyje. Jei techninis projektas jau įsisiūbavo, tai kokiais kriterijais vadovaujantis buvo pasirinkta būtent tokia paupio išraiška ir kas jos autorius? 

LATVIŠKOS PAMOKOS IR LIETUVIŠKOS MISTIKOS

Beje, latviai jau turi patirties realizuodami krantinių tvarkymą Rygoje. Galbūt sunkumo akimirką vertėtų pasiklausti kaimynų, kokias klaidas darė ir kokias pamokas išmoko?

Latviai diskusijas apie pakrantes pradėjo prieš gerą dešimtmetį, o per paskutinius penkis metus surengė (pasak Artis Zvirgzdiņš) apie 10 kūrybinių dirbtuvių ir konkursų, kurių dalis buvo tarptautiniai. Įdomu ir tai, kad dauguma šių vizijų apėmė ne tik Dauguvos paupį, bet ir gretimo Spikeri kvartalo regeneraciją ir pastatų konversiją. 2013 dienos šviesą išvydęs Dauguvos krantinės ruožo pertvarkymo rezultatas gali daug ko išmokyti vilniečius.

Šį kartą plačiau neminėsiu Vilnelės pakrančių kūrybinių dirbtuvių, Lietuvos ir Japonijos studentų bendrų projektų bei urbanistinių projektų, skirtų ne tik pakrantėms, bet visam dešiniajam Neries krantui. Žinoma, šios temos taip pat laukia savo revizijos, o aktualiausia iš jų – kaip nesunaikinti žaliosios pievos prie Baltojo tilto? Spauda skelbė, kad privatus 7 arų sklypas pievoje jau suformuotas. Panašu, kad Zahos Hadid muziejaus ten neįtilps, bet ar neatsiras jo vietoje koks kitas „patogus“ objektas? Ir ar neuždusins pievos naujas tiltas per Nerį, kurį savo vizijose iki šiol piešia miesto planuotojai..?