PRANCŪZIŠKAS PROVERŽIS://SANTAKOJE ATIDARYTAS LIONO PERTVARKYMO SIMBOLIS

Lionas – ko gero, vienas nuosekliausiai besitvarkančių šiuolaikinių miestų visoje Europoje. Nepaisant, jog ambicinga urbanistinė plėtra nevyksta taip sklandžiai, kaip buvo suplanuota iš pradžių, jis demonstruoja didžiulį ryžtą ir nusiteikimą planus paversti realybe. Jog šio Alpių papėdės miesto ambicijos nėra tuščios patvirtino Sonės ir Ronės upių santakoje ką tik pastatytas įspūdingas dekonstruktyvizmo architektūros muziejus, suprojektuotas „Coop himmelb(l)au“.

UPIŲ SANTAKĄ PABRĖŽIA MUZIEJUS

Lionas tarptautiniu mastu garsėja kaip gastronomijos ar kultūros sostinė, tačiau šio miesto planai yra gerokai ambicingesni. Jis pačioje XXI amžiaus pradžioje nusitaikė į regiono lyderius. Matyt, nusižiūrėjęs nuo Guggenheimo muziejų (arch. F. Gehry) 1997 metais įsigijusio Ispanijos Bilbao miesto, pagrindiniu planuojamos miesto centro urbanistinės plėtros akcentu jis taip pat pasirinko muziejų. 2001 metais įvykęs Santakos muziejaus (Musée des Confluences) architektūros idėjų konkursas projektuoti Sonės ir Ronės upių santakos rage patikėjo žinomam dekonstruktyvistų kolektyvui „Coop himmelb(l)au“ (arch. Wolf D. Prix) iš Austrijos.

Po kiek užtrukusių statybų prieš pat Naujuosius metus pagaliau atidarytas pastarasis dekonstruktyvistinis kultūros ir mokslo objektas yra net 46.476 m² ploto. Mokslo centrui ir antropologijos muziejui skirtą pastarąjį statinį austrai projektavo ne tiesiog kaip muziejų, bet ir kaip aplinkoje išsiskiriantį šiuolaikinės architektūros vietoženklį, ypač gerai apžvelgiamą iš pietų pusės. Architektai jį įsivaizdavo ir kaip savotišką architektūrinį mediumą, stebėtojui perduodantį žinias. Tai taip pat miesto urbanistinio pertvarkymo simbolis.

Itin sudėtingos formos „dekonstruktyvistinės architektūros gyvūno“ autoriams bei konstruktoriams teko įveikti ir nemažai techninių problemų. Siekiat muziejaus stabilumo į žemę buvo sukasta daugybė polių, išspręsti itin sudėtingos jo metalo konstrukcijos mazgai ir pan.

Į EKSPOZICIJŲ SALES PATENKAMA PER „KRISTALĄ“

Lankytojai į Santakos muziejų patenka per įspūdingą kristalo formos stiklinį vestibiulį, kuris yra natūraliai ventiliuojamas bei atitinka kitas muziejaus bei viso miesto centrinės teritorijos regeneracijos projekto ekologiškas nuostatas. Muziejaus parodų erdvės iš pastarosios dramatiškų formų erdvės pasiekiamos net trimis būdais: eskalatoriais, spirališka rampa ar laiptais. Vestibiulio viduje įrengtas turbulencijos sukelto sūkurio formos pastato elementas yra ne tik įspūdingas, bet ir funkcionalus – projekto autoriams jis leido įėjimo dalies plieno konstrukcijos svorį sumažinti visu trečdaliu (!).

Dar viena svarbi muziejaus viešoji erdvė įrengta po jo parodų salėmis, pakibusiomis it savotiškas architektūrinis debesis. Projekto autoriai parodų sales „apvilko“ energetiškai efektyviu kiautu iš 3 mm storio matintų plieno lakštų. Specialus pastarųjų paviršiaus apdorojimas lemia itin subtilius šviesos atspindžius.

Architektūrinėmis priemonėmis ir taip jau įaudrintą aplinką dar labiau dekonstruoja čia įrengto vandens baseinėlio atspindžiai, žaidžiantys ant šios erdvės sienų bei kitų paviršių.

Santakos muziejaus 3.300 m² plotą užima nuolatinė paroda, o dar 3.000 m² ploto erdvės paskirtos šiuolaikinėms parodoms. Šio sudėtingos formos pastato parodų sales dėka naudojamo plieno konstruktyvo pavyko išsaugoti bekolonėmis. Muziejuje taip pat yra įrengtos 327 ir 122 vietų auditorijos bei švietimui skirtos patalpos, sandėliai, administracinės erdvės. Čia taip pat veikia dirbtuvės, eksperimentinės erdvės, savitarnos restoranas, dovanų parduotuvė, knygynas.

ĮKŪRĖ PATS JULIJUS CEZARIS

Prancūzijos rytuose ant Ronos ir Sonos upių krantų įsikūręs Liono miestas – Ronos-Alpių regiono sostinė. Vertėtų šiek kiek pristatyti šio miesto istoriją, kuri prasidėjo dar 44 m. pr. Kr., kai Romos imperatorius Julijus Cezaris įkūrė Lugdunum gyvenvietę, tapusią svarbiu Galijos centru. Tai taip pat viena pirmųjų vietų, kur paplito Krikščionybė.

Ankstyvaisiais viduramžiais Lioną valdė Šventoji Romos imperija, o 1312 metais jis buvo prijungtas prie Prancūzijos. XIV a. Lionas buvo svarbus regiono mugių ir šilko prekybos centras, o 1470-aisiais jame buvo išspausdinta pirmoji knyga prancūzų kalba, miestas tapo Europos knygų spausdinimo centru. Mieste gausu bažnyčių – V a. šv. Irenėjo bažnyčia, XII a. romaninė benediktinų bazilika, romaninė gotikinė šv. Jono katedra, pseudobizantinė XIX a. bazilika (Basilique Notre Dame de Fourvière) ir kt. Tai taip pat žinomas Renesenaso miestas. O nuo 1998 metų Liono senamiestis yra įtrauktas į garbingą UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Būtent Lione F.Rabelais parašė garsiąsias istorijas apie rajūnus milžinus Gargantiua ir Pantagriuelį.

SVARBUS MOKSLO, KULTŪROS IR GASTRONOMIJOS CENTRAS

Šiuo metu beveik pusę milijono gyventojų turintis miestas dabar yra trečias pagal dydį Prancūzijoje, kur šiuo požiūriu atsilieka nuo Paryžiaus ir Marselio. Tai mokslo ir kultūros centras su veikiančia Mokslų akademija, 5 universitetais, įvairiomis mokslo tyrimų institucijomis, keliais teatrais, daugybe muziejų. Mieste vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas. Beje, prieš kelerius metus vienam Liono teatrui plakatus piešė ir vienas žymiausių lietuvių dailininkų Stasys Eidrigevičius. 1895 metais Auguste’as ir Louisas Lumière‘ai čia išrado kino kinematografą. Dabar – veikia kino muziejus ir institutas (Institut Lumière).

1829 metais Lione buvo pastatyti Operos rūmai (Opera de Lyon), kurie 1993 metais atnaujinti pagal prancūzų šiuolaikinės architektūros meistro Jeano Nouvelio projektą. Čia taip pat galima rasti žinomo italų architekto Renzo Piano (Cité Internationale, 2006 m.) ir kitų šiuolaikinių architektūros kūrėjų opusų.

Lione nūnai vyksta daugybė meno festivalių, jis garsėja ir kaip Pasaulio gastronomijos sostinė. Sako, būtent čia geriausia susipažinti su prancūziškais sūriais, paragauti varlių šlaunelių, sraigių. Ar, pavyzdžiui, užsigeriant Božolė (Beaujolais) vynu, paskanauti veršelių kepenėlių (Foie de veau).

IŠSKIRTINIS MUZIEJUS – TIK PERTVARKYMO VIRŠŪNĖLĖ

Ką tik pastatytas dekonstruktyvistinis Santakos muziejus – tik miesto grandiozinio pertvarkymo ledkalnio viršūnė. Tai dalis miesto centrinės dalies regeneracijos plano Santaka (La Confluence), vykdomo pagal žymios šveicarų architektų firmos „Herzog & de Meuron“ bei „Michel Desvigne Landscaper“ urbanistinę koncepciją. Beje, plėtojant šiuolaikinius miestus, išskirtinis statinys į esamą urbanistinį įterpiamas netvarkant jo prieigų, aplinkos infrastruktūros ar net viso rajono tik itin retais atvejais. Vis dėlto Lionas užsimojo kiek smarkiau nei daugelis jų. Mat ambicingieji lioniečiai įsitikinę, kad jų mylimas miestas ateityje galės pakonkuruoti su pačiu Paryžiumi.

Beje, šiame upių santakos rage dar visai neseniai buvo Liono uosto bei apleista pramonės teritorija. Parengtasis Santakos planas dėl savo milžiniškos apimties ar ekologinių užmojų iš pradžių galėjo atrodyti utopinis ar formalus. Tačiau jis jau kelioliką metų yra realizuojamas bei skirtingai nei kiti utopiniai projektai pamažu virsta šiuolaikiška tikrove. Tai žalio, ekologiško ir žmonėms draugiško miesto centro koncepcija, kurio realizacija turėtų baigtis po 10 metų – 2025-aisiais.

PROJEKTUOTI PAKVIESTI GARSŪS ARCHITEKTAI

Teigiama, kad įgyvendinus planą La Confluence Liono centrinės dalies įrengtas plotas išaugs net dvigubai. Jau dabar čia pastatytos bei dar statomos naujos parduotuvės, gyvenamieji kvartalai, pramogų centrai, kultūros įstaigos… Regeneruojama 150 ha ploto teritorija visam miestui turėtų suteikti ryškesnį šiuolaikinį atspalvį ir dar labiau padidinti jo prestižą ne vien pačioje šalyje, bet ir Europoje.

Projekte ypač daug dėmesio skiriama tvariosioms technologijoms. Žaliosioms erdvėms, įrengiamoms daugiausia išilgai Sonės upės, čia paskirta net šeštadalis visos regeneruojamos teritorijos. Žaliosios krantinės nusidrieks net 5 km ir jungsis su kitomis vietos viešosiomis erdvėmis – aikštėmis, skverais, parkeliais, uosteliais. Pagal sumanymą, santakoje bus sukurtas pilnavertis šiuolaikiškas miestas, kuriame pro pastatų langus atsivers erdvios ir žalios viešosios erdvės. Šį Liono rajoną taip pat ypač lengva pasiekti – čia įrengti ne vien metro ar miesto tramvajus, bet ir greitkelis, greitojo traukinio TGV linija.

Manoma, kad realizavus planą La Confluence, gyventojų skaičius regeneruojamoje teritorijoje išaugs nuo 7.000 iki 16.000, o dirbančiųjų – nuo 6.000 net iki 25.000. Čia žada įsikurti daugiau nei 100 komercinių bei laisvalaikio kompanijų. Iš viso į projektą planuojama investuoti 1,15 milijardo eurų, kurių diduma – privačių investuotojų. Beje, grandioziniam planui prireikė ir didelių architektūrinių pajėgų. Iš teritorijoje projektuojančių architektų galima paminėti MVRDV, Pierre Gautier, Manuelle Gautrand, ECDM, Erik van Egeraat, „West 8“, „Massimiliano and Doriana Fuksas“, Christian de Portzamparc ir kt.

TIKSLO SIEKIA NUOSEKIAI IR ATKAKLIAI

Nors planas La Confluence yra didžiausias Europos regeneracijos planas, jis toli gražu nėra vienintelis šiuo metu įgyvendinamas urbanistinės plėtros projektas Liono mieste. Ronės ir Sonės upių santakos regeneracija – svarbi dalis pastaraisiais metais įgyvendinamo bendrojo miesto plėtros bei „aktyvinimo“ projekto. Čia realizuojamas strateginis planas Grand Lyon numato padvigubinti miesto gyventojų skaičių, paversti jį Europos metropoliu.

Lione taip pat realizuojamas – antro pagal dydį šalies verslo rajono Part-Dieu projektas. Pagal jį plėtojama daugiausia komercija bei prekyba – statomi biurų pastatai, prekybos centrai, viešbučiai. Liono miestovaizdyje geriausiai pastebimas jo akcentas bus 200 m aukščio bokštas „Incity Tower“. Pagal planą „Lionas – Europos vartai“ (Lyon Porte d‘Europe) šis Prancūzijos miestas matomas kaip svarbus Europos inovacijų ir mokslinių tyrimų centras. Lione įgyvendinama ir daug kitų smulkesnių strateginių bei urbanistinės plėtros projektų.

Iš daugybės parengtų ir nuosekliai realizuojamų planų bei projektų matyti, kad Lionas antrojo šalies miesto vardo siekia kryptingai ir atkakliai. Jis praktikoje rodo veržlaus kūrybinio miesto pavyzdį ne vien Prancūzijos, bet visos Europos ar net pasaulio kontekste. Liono patirtis tikrai pravestų ir mūsų didiesiems miestams. Tačiau ne vien jo galimybių, bet ir kruopščiai parengtos ir strategijos, didesnių ambicijų mūsų miestams, deja, dar labai trūksta.