| Kauno metų architektė Gražina Janulytė-Bernotienė |
Atgaivindamas laikraščio „Statybų pilotas“ Metų architekto nominacijos tradiciją, PILOTAS.LT Kauno architektams už jų metų opusus paskyrė Architektų draugo, Auksinės rankelės, Gerosios naujienos, Metų kebabo ir kitus titulus. Vis dėlto svarbiausia išliko Kauno metų architekto nominacija. Architektų dienos renginių įspūdžiams dar neataušus, PILOTAS.LT pakalbino 2014 metų architekto titulo savininkę Gražiną Janulytę-Bernotienę, pagal kurios kolektyvo projektą neseniai Kaune išdygo du išraiškingi visuomeniniai architektūros objektai – Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centras ir Integruoto mokslo, studijų ir verslo slėnis „Santaka“.
Nuoširdžiai sveikiname su Metų architekto titulu! Ne paslaptis, kad Kauno metų architekte tampate jau antrą kartą. Apskritai, ar kūrėjams yra svarbu būti pastebėtiems, įvertintiems?
Į klausimus bandysiu atsakyti spontaniškai. Kūrėjas labiausiai vertina kolegų kritiką, nors dažnai nenori to pripažinti. Metų architekto titulas brangus, nes suprantam, kad architektūros kritikos flagmanas PILOTAS.LT jį skiria už darbus, o ne už grožį.
PILOTAS.LT skaitytojams visgi būtų įdomu sužinoti nuo ko viskas prasidėjo. Papasakokite trumpai savo kūrybinės biografijos pradžią. Kas pastūmėjo eiti nelengvu architektės keliu?
Kai buvau 7-oje klasėje, mokytojams pasakiau, kad būsiu architektė. Tai buvo neabejotina Tėvo – architekto Petro Janulio meilės pasekmė. Bet įstojau į architektūrą, nes neįstojau į tapybą. Vėliau pasisekė – pamėgau šį amatą dar studijuodama. Tėvo patarta, buvau įstojusi į aspirantūrą, bet supratau, kad tai ne man – tai ne menas…
Ar turite darbo metodą? Kas jus įkvepia ir kuo stimuliuojate idėjas?
Mūsų metodas – jokių metodų!, o idėjas stimuliuoja pasaulio grožis ir įvairovė.
Kas dabar dirba Jūsų kolektyve? Kaip pasiskirstote darbus?
Esame keturios architektės: Gražina Janulytė Bernotienė, Guoda Zykuvienė, Rimantė Lydytė, Agnė Andriukaitienė. Vakar sulaukėme architektūros mokslus Glasgo baigusio Algio Grigo.Darbai dažniausiai yra dirbami kolektyviai. Kartais yra antrasis kapitonas – prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto juo buvo Guoda Zykuvienė, prie Kauno technologijos universiteto juo buvo Rimantė Lydytė. Dirbdami kartu, darbus dalinamės visuose frontuose.
Architekto sėkmę kartais gali nulemti paprasčiausias atsitiktinumas – palankios aplinkybės, atsiradęs „auksinis užsakovas“, itin profesionalūs statybininkai, susiformavęs kūrybingas kolektyvas ar pan. Kaip yra Jūsų atveju?
„Auksinio užsakovo“ dar neturėjau. Jei žmonės geri, tai trūksta pinigų. Jei pinigų yra, tai charakteriai nesutampa… Čia kaip vedybos. Manau, kad labiausiai „auksinis užsakovas“ buvo Meilė Kretavičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bibliotekos ir infocentro direktorė – puiki profesionalė ir palaikanti architektą. Nors, žinoma, visus baigtus objektus prisimenam šiltai – ir iš tikrųjų juos pamirštame.Profesionalūs statybininkai – būtina statinio realizavimo sąlyga. Nors kai kuriuos savo projektų pastatus galiu apžiūrėti tik iš kitos gatvės pusės.
Mūsų kūrybingas kolektyvas yra pavargęs nuo kasdienės rutinos, tikrintojų ir prižiūrėtojų. Atrodo, kad kova ir tarpusavio žlugdymas yra tapęs Statybos proceso nuolatiniu būviu. Todėl dažnai pritrūksta laiko… tiesiog projektuoti gerai.
Net ir šiais nelengvais architektui laikais Jums nuolat pavyksta gauti reikšmingų ir įdomių užsakymų… Kuriais savo pastarųjų metų architektūros projektais esate patenkinta labiausiai?
Įdomūs užsakymai prasidėjo dar dirbant MSPI (Miestų statybos projektavimo institutas – red. past.). Kai kuriuos iš jų – SODROS pastatą Kauno Mickevičiaus gatvėje, Marijampolės Kultūros centrą – baigiau po 15 metų. Ši sudėtingų pastatų projektavimo ir statybos Odisėja tęsiasi ir dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto farmacijos fakulteto projektą pradėjome projektuoti 2005 metais, Vytauto Didžiojo universiteto pastato Putvinskio gatvėje konkursą laimėjau dar 1991 metais…
Pakartočiau architekto Audriaus Ambraso mintį, kad labiausiai džiaugiuosi projektais, nenutolusiais nuo pradinės minties. Tokiu laikyčiau KTU mokslo, studijų ir verslo centrą – projektą, realizuotą pagal konkursinę idėją.
Statybų rinka, o tuo pačiu ir architektūra išgyveno ar tebeišgyvena ekonominę krizę. Kaip tai palietė Jūsų kolektyvą?
Statybų rinka, atrodo, praėjo pro šalį. Mūsų nėra pakvietęs (išskyrus du atvejus) joks privatus užsakovas. Tartum mūsų čia ir nebūtų.Sunkiais momentais man padėjo vyras Giedrius – palaikė morališkai ir finansiškai. Studijoje sunkiais momentais kiekvienas apsispręsdavo, ką jam geriausiai daryti. Dabartinis moterų kolektyvas susidarė prieš 6-7 metus. Išsilaikėme, nes esame kantrios, darbščios ir kuklių norų. Na, mes moterys…
Kas dabar yra ant Jūsų darbo stalo? Su kuriais architektūros opusais natūroje galėsime susipažinti greičiausiai?
Turime 3 nebaigtus darbus:Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos užbaigimą, Vytauto Didžiojo universiteto studijų ir mokslo centro užbaigimą, Juodkrantės uosto užbaigimą. Tų užbaigimų reikės laukti porą trejetą metų.
Architekto profesija Lietuvoje dabar neišvengiamai patiria kapitalistinio pasaulio iššūkius. Ar jus tenkina dabartinė architekto kaip kūrėjo padėtis visuomenėje?
Architekto profesija Lietuvoje sparčiai devalvuojama. Teisinė Valstybės bazė grįsta viešųjų pirkimų įstatymais su uoliomis vykdančiomis organizacijomis atneša stambių monopolijų su patarnaujančiais architektais erą. Architektas, kaip kūrėjas, yra netgi niekinamas, nes svarbiausia yra pastatyti pastatą – greitai ir už mažiausią kainą. Architektų sąjunga ir Architektų rūmai yra per silpni įtakoti Architektūros procesą ginančius įstatymus.
Pokalbį norėtųsi baigti kiek linksmesne gaida.Taigi, šioje srityje gal matote kokių nors teigiamų poslinkių?
Labiausiai džiugina jaunimas. Jis yra kūrybiškas, siekia pažinimo ir pripažinimo. Aktyvus dalyvavimas konkursuose, parodose, renginiuose parengs juos integracijai pasaulio architektūros rinkoje.
Vasara – atostogų metas. Ar surandate joms laiko savo įtemptoje dienotvarkėje? Gal jau spėjote atsipūsti po svarbių pastarųjų metų projektų?
Labiausiai mėgstu atostogas. Birželį,
Architektų dienos proga gal ko nors norėtumėte palinkėti kolegoms kitais metais? Turėti vilties ir padėti Architektūrai nemirti. Kalbėjosi Almantas Bružas.
