PASIDALINTAS ŽINOJIMAS://JAUNOS ARCHITEKTĖS IR KNYGNEŠIO TANDEMAS

Kovo 16-tąją minima Knygnešio diena – gera proga prisiminti ne tik legendomis apipintą XIX a. šviesuolį Jurgį Bielinį, bet ir kitus geradarius, nešusius ir nešančius į Lietuvą žinojimo šviesą, kaip būtiną tobulėjimo sąlygą. Vieni žymiausių šiuolaikinių knygnešių – torontiškis Genius-Ginutis Procuta ir… jauna architektė iš Vilniaus Viktorija Rybakova.

Greta vieno žymiausio šių laikų knygnešio, knygų kolekcininko ir filantropo aštuoniasdešimtmečio Geniaus-Ginučio Procutos neseniai Vilniaus Dailės Akademijos duris užvėrusią Viktoriją Rybakovą rikiuojame todėl, kad jos sukurta autorinė kny­ga apie To­ron­te gy­ve­nan­čio lie­tu­vio do­va­no­tą kny­gų ko­lek­ci­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kai vasarį XVI tarptautinėje Talino Grafikos Trienalėje buvo įvertinta… Grand Prix.

SVAJOJO DERINTI ARCHITEKTŪRĄ IR MENĄ

Viktorija: "Kai bai­giau aka­de­mi­ją, ži­no­jau, kad la­bai no­riu de­rin­ti ar­chi­tek­tū­ri­nę pra­kti­ką ir me­ną. Ma­no dar­bas bu­vo su­si­jęs su par­odų di­zai­nu, nes tai at­ro­dė vie­nas bū­dų, kaip ga­li­ma su­sie­ti šiuos du da­ly­kus. Ta­da įsto­jau mo­ky­tis pa­gal "Ru­pert" edu­ka­ci­nę prog­ra­mą, ku­rios mi­si­ja kaip tik yra tarp­dis­cip­li­niš­ku­mas, kai gau­ni ži­nių iš la­bai skir­tin­gų sri­čių.

Čia vis­kas ir pra­si­dė­jo. Ma­ne pa­kvie­tė idė­jo­mis pri­si­dė­ti prie Ve­ne­ci­jos bie­na­lės Lie­tu­vos ir Kip­ro pa­vil­jo­no kū­ri­mo, ta­da pri­sta­čiau sa­vo vaiz­do kny­gą. Tuo pat me­tu dir­bau ir prie Gi­nu­čiui Pro­cu­tai skir­tos kny­gos "Pa­si­da­lin­tas ži­no­ji­mas"…

Da­ly­vau­ti Ta­li­no gra­fi­kos trie­na­lė­je Vik­to­ri­ją pa­kvie­tė šio ren­gi­nio ku­ra­to­rė, anks­čiau ma­čiu­si mer­gi­nos vaiz­do dar­bą Ve­ne­ci­jos bie­na­lės pa­vil­jo­nui. Nau­jas Vik­to­ri­jos kū­ri­nys – kny­ga apie G.Pro­cu­tos do­va­no­tą uni­ka­lių kny­gų ko­lek­ci­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kai – pui­kiai per­tei­kė Ta­li­no trie­na­lės te­mą "Raš­tin­gu­mas / Ne­raš­tin­gu­mas". Būtent dėl to Viktorijos dar­bas ir bu­vo įver­tin­tas di­džiuo­ju pri­zu.

INSPIRAVO DEDIKACIJOS KNYGOSE

Viktorija: "Min­tis su­kur­ti dar­bą "Pa­si­da­lin­tas ži­no­ji­mas" ki­lo at­si­tik­ti­nai. VU bib­lio­te­ko­je už­si­sa­kiau Jac­ko Ke­roua­co kny­gą "Ke­ly­je". Ji kaip tik bu­vo iš G.Pro­cu­tos do­va­no­tų kny­gų ko­lek­ci­jos. Ti­tu­li­nia­me pus­la­py­je ra­dau trum­pą de­di­ka­ci­ją, kur jis ra­šė: "Do­va­no­ju šią kny­gą Vil­niaus uni­ver­si­te­tui. Ka­dai­se tai bu­vo "bit­ni­kų" bib­li­ja".

Man pa­si­ro­dė įdo­mu – lai­kau ran­ko­se de­di­kuo­tą kny­gą, ku­ri kaž­ko­kiu bū­du at­si­dū­rė bib­lio­te­ko­je. Juk tai tu­rė­tų bū­ti ko­lek­ci­nis eg­zemp­lio­rius, ei­li­niam skai­ty­to­jui ne­da­li­ja­mas. O aš ją už­si­sa­kiau pa­gal bend­rą­jį są­ra­šą. Užk­liu­vo ir var­das – Ge­nius. Paprašiau bib­lio­te­ki­nin­kių par­ody­ti sau­gyk­lo­je esan­čią G.Pro­cu­tos ko­lek­ci­ją.

Ta­da vie­na uni­ver­si­te­to dar­buo­to­jų pa­pa­sa­ko­jo, kad ko­ne vi­so­se G.Pro­cu­tos do­va­no­to­se kny­go­se yra de­di­ka­ci­jos. Jis ne šiaip jas ra­šo, daž­nai nu­ro­do, kad ku­ria­me nors kon­kre­čia­me pus­la­py­je yra, tar­ki­me, sa­ki­nys apie Lie­tu­vą, į jį re­ko­men­duo­ja skai­ty­to­jui at­kreip­ti dė­me­sį. Kai vė­liau su­si­pa­ži­nau su G.Pro­cu­ta, jis sa­kė, kad kny­gas siun­tė ne šiaip sau, o kon­kre­čiam skai­ty­to­jui".

Anot me­ni­nin­kės, jos dar­bas at­sklei­džia ir G.Pro­cu­tos gy­ve­ni­mo vin­gius: gi­męs Lie­tu­vo­je (1933),ka­ro me­tais su tėvais emig­ra­vo į Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją. Ten bai­gė fi­lo­so­fi­jos ir po­li­ti­kos moks­lus, vė­liau jų tęs­ti iš­vy­ko į Či­ka­gą. Da­bar gy­ve­na To­ron­te, bet jo kaip knyg­ne­šio mi­si­ja pra­si­dė­jo Či­ka­go­je, kur jis 1968me­tais su­si­ti­ko su tuo­me­ti­niu VU rek­to­riu­mi Jo­nu Ku­bi­liu­mi.

KETURI RANKŲ DARBO EGZEMPLIORIAI

Viktorija: "Į G.Procutos dovanoto rinkinio ka­ta­lo­gą su­dė­jau kai ku­rias iš­trau­kas iš kny­gų, de­di­ka­ci­jų, su­tei­ku­sių man nau­jų ži­nių, at­sklei­du­sių, kaip jos ga­li ke­liau­ti po pa­sau­lį. Ka­ta­lo­gas, ma­nau, šiek tiek at­sklei­džia pa­ties Gi­nu­čio as­me­ny­bę. Ti­tu­li­niam pus­la­piui pa­nau­do­jau že­mė­la­pį iš G.Pro­cu­tos ko­lek­ci­jos kny­gos vai­kams apie An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Že­mė­la­py­je ro­do­mas ke­lias, kaip žy­dų šei­ma iš Lie­tu­vos ke­lia­vo į Ame­ri­ką. Ši šei­ma Kau­ne iš Ja­po­ni­jos am­ba­sa­do­riaus ga­vo ja­po­niš­kus pa­sus. Vėliau, kaip ir dau­ge­liui bėg­lių, jiems pa­vy­ko per vi­są Ru­si­ją nu­si­gau­ti iki Jung­ti­nių Vals­ti­jų".

Architektė pri­si­pa­ži­no, kad rink­da­ma me­džia­gą kny­gai ir dirb­da­ma su G.Pro­cu­tos ko­lek­ci­ja pa­ju­to, jog ši veik­la jai – ta­ry­tum as­me­ni­nė me­di­ta­ci­ja. Sė­dė­da­ma bib­lio­te­ko­je, skai­ty­da­ma kny­gas ir de­di­ka­ci­jas jau­tė­si taip, lyg studijuotų universitete antrą kartą. Ža­vė­jo ko­ne he­ro­jiš­kas vieno žmogaus el­ge­sys – sa­vo ži­nias kny­go­mis jis per­da­vė tė­vy­nei ir pa­si­da­li­jo sa­vuo­ju ži­no­ji­mu.

V.Rybakovos kny­ga „Pasidalintas žinojimas“ – ran­kų dar­bo, jos yra tik ke­tu­ri eg­zemp­lio­riai. Vie­ną Vik­to­ri­ja pado­va­no­jo sa­vo įkvė­pė­jui G.Pro­cu­tai, ki­tas bus sau­go­mas Ta­li­no gra­fi­kos trie­na­lės fon­de, tre­čia­sis pa­do­va­no­tas Vilniaus universiteto bibliotekai, o ori­gi­na­lų pir­mi­nį va­rian­tą pa­si­li­ko sau.

DIALOGAS: VIKTORIJA RYBAKOVA IR GENIUS PROCUTA

Viktorija: Genius-Genutis-Ginutis Procuta – žmogus, kurį pažįstu iš knygų ir ilgų telefoninių pokalbių. Jis yra padovanojęs Vilniaus universitetui virš 5.000 leidinių: 2.000 vertingų knygų ir apie 3.000 periodinių leidinių.

Su G.Procutos knygų kolekcija susipažinau prieš metus, kai netyčia į rankas pakliuvo Jacko Kerouackoknyga „On the Road“ su jo dedikacija. Trumpoje dedikacijoje „Su meile Vilniaus universitetui…“ bandžiau iššifruoti mistinį vardą Genius (genijus). Tą vakarą internete radau Čiurlionio menų mokyklos blog‘ą, kuriame buvo trumpai aprašytas „knygų kelias“ ir jo iniciatorius. Pasirodo, knygas gauna ne tik VU biblioteka, Čiurlionio meno mokykla, bet ir Lietuvos karo akademija, Plungės Žemaičių dailės muziejus, Klaipėdos ir Šiaulių universitetai, Kauno, Utenos, Tauragės, Plungės (kur prieš II karą teko gyventi G.Procutos šeimai) viešosios bibliotekos. Taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Viktorija: Ar jūsų knygnešystė prasidėjo 1968-aisiais, kai susitikote su tuometiniu Vilniaus Universiteto rektoriumi Jonu Kubiliumi Čikagoje?

Genius: Taip, ši geniali idėja kilo, kai dr. Kubilius viename iš pirmųjų susitikimų (aš tuomet buvau Čikagos universiteto aspirantas) paklausė: „Kaip užsienio lietuviai galėtų padėti Lietuvai?“ Žinojau, kad 1979 m. Vilniaus universiteto biblioteka (VUB) švęs 400 metų jubiliejų. Jam atsakiau: „Pagerbdami šią progą mes galėtume atsiųsti bent simbolišką 400 tomų dovaną“, o jis kiek pagalvojęs atsakė: „Tai puiki idėja“, ir paaiškino kaip dovanotos knygos galėtų būti siunčiamos jo kaip rektoriaus vardu, bet dedikuotos VUB. Dailininkas Vytautas O.Virkau tuomet net sukūrė specialų ekslibrįsą toms knygoms.

INKRUSTACIJA I. Akademikas J.Kubilius (buvęs VU rektorius):

Apie pusę tonos knygų iš JAV turėjome mes patys parsigabenti. Tai nebuvo paprasta. Tam reikėjo užsienio valiutos, kurios universitetas neturėjo ir negalėjo iš niekur gauti. Tada kilo idėja išsirūpinti atitinkamų įstaigų leidimą gabenti knygas lėktuvu, apmokant paprastais rubliais. Maskvoje Lietuvos ministrų tarybos įgaliotiniu prie TSRS Ministrų tarybos dirbo supratingas lietuvis S. Jaruševičius (g. 1925 m.). Specialiai nuvykau į Maskvą ir su juo aptariau šį reikalą. Su atstovybės raštu nuvykome į „Aeroflot“ ministeriją, pas ministro pavaduotoją. Išklausęs mūsų argumentus, jis davė prašomą leidimą. Knygos buvo atgabentos.

Genius: Mano knygnešystės misijos sovietinių laikų Lietuvoje tikslas buvo atverti bent šiokias tokias galimybes universiteto visuomenei prieiti prie bendros pasaulio išminties, glūdinčios Vakarų pasaulio knygose. Tuo metu aš buvau vienintelis tų galimybių šaltinis ir mes kartu su bendraminčiais (daugiausiai Santaros-Šviesos žmonėmis) sulaužėmė sovietinį „tabu“ vakarietiškomis knygomis. Tai buvo labai svarbus precedentas, atvėręs duris „uždraustam vaisiui“ į VUB knygų saugyklas.

Atgavus nepriklausomybę,  laisvę, mano dovanojamų knygų atranka kiek pasikeitė. Žinoma ir toliau siunčiau kuo svarbesnius, originalesnius Vakarų pasaulio darbus, veikalus, bet kartu pradėjau specialiai rinkti dviejų kategorijų knygas.

Pirmoji parodo, kad eilės žinomų Lietuvos žydų teiginiai, jog Lietuvoje žydų gelbėtojų buvo labai mažai ar tik „saujelė“, neatitinka istorinės realybės. Apie tai rašoma brito Sero Martino Gilberto knygose The Righteous ir The Unsung Heroes of the Holocaust (2003) bei Normano Davieso Europe: a History (1997), kur apskritai paneigtas lietuviškų SS dalinių egzistavimas.

Antroji knygų kategorija rodo, kad Lietuva savo mažumų klausimu elgėsi daug geriau ir moraliau negu kai kurios didžiosios ir galingos demokratijos (kaip JAV ir Izraelio kolaboracija). Žiūrėkite, kad ir Edwino Blacko The Transfer Agreement arba Pact Between the Third Reich and Jewish Palestine, kuri atskleidžia, kaip sionistai sužlugdė pasaulinį ekonominį Hitlerio Vokietijos boikotą vardan savo interesų. Norisi paminėti ir dar neišsiųsta knygą Bryan Mark Riggo knygą Hitler's Jewish Soldiers, kuri detaliai atskleidžia, kad Hitlerio kariuomenėje tarnavo net 160.000(!)žydų kilmės karių ir nemaža jų dalis turėjo aukštus laipsnius (admirolo, generolo ir pan.), o šimtai Vokietijos žydų buvo apdovanoti riterio bei geležiniais kryžiais.

Taip pat norėtųsi akcentuoti Tony Judto knygą Reappraisals Reflection on the Forgotten 20th Century (2008), kurioje lyginama, kaip Lietuvoje buvo traktuojama žydų mažuma ir kaip Izraelis elgiasi su savo piliečiais arabais ir palestiniečiais Gazoje bei okupuotame Vakarų krante. Skirtumas – kaip diena ir naktis. Palestiniečiai yra labai prispausti, skriaudžiami ir pažeminti, dėl to iš dalies yra kalta Amerikos politika Izraelio atžvilgiu.

Kaip lietuvis ir krikščionis esu už pažemintus ir prispaustuosius, neturinčius laisvės, kaip ir Lietuva jos neturėjo 50 metų. Už tai esu palestiniečių pusėje ir labai domiuosi jų dalia. Dėl to paties domiuosi ir Holokaustu bei kitais genocidais.

Viktorija: Iš straipsnio žurnale „Tarp knygų“ supratau, kad kai kurios knygos buvo siunčiamos į „specialųjį fondą“ ir dedikacijos buvo paliekamos visų pirma dėl to, kad knyga nepasimestų, nepatektų į svetimas rankas. Tačiau mane pribloškia Jūsų subtilus, o kartais ir labai drąsus knygų pasirinkimas. Labai įdomu, kaip knyga pavadinimu „Anarchy Today“ 1978-aisias atsiųsta į VU, praėjo geležinę uždangą…

INKRUSTACIJA II. Prisiminiau apie gudriai, į komunistų okupuotą Lietuvą atsiųstas Miloszo knygas „Gimtoji Europa“ ir „Valdžios užgrobimas“. Pirmoji buvo persiuntinėjama laiškais po vieną puslapį, o kita išleista pseudokomunistiniu viršeliu su socialistinės Lenkijos gynybos ministro nuotrauka tituliniame lape ir raudonarmiečiu ant galinio viršelio, parengta „Lenkijos statybininkų draugijos“.

Viktorija: Laikui bėgant trumpos dedikacijos virto istorija, Jūsų stiliaus bruožu, tarsi Jūsų ir knygų gyvenimo istorijos būtų surašytos tarp puslapių. Visai kaip Miloszo knyga, išsiųsta po vieną puslapį. Tik čia, visas Jūsų gyvenimas išmėtytas po skirtingų knygų puslapius. Ar daug Lietuvos skaitytojų, aptikusių Jūsų žinutes knygose, bandydavo rasti siuntėją? Ar tokiu būdu susipažinote? (Kartais randu užsakymo lapelius su pavardėmis, labai įdomu įsivaizduoti knygų trajektorijas.)

Genius: Nors mano paskaičiavimais esu dovanojęs apie 10.000 knygų ir kitų leidinių 20-čiai Lietuvos bibliotekų ir į juos visus esu įrašęs įvairiausio ilgio dedikacijas, išskyrus tų bibliotekų ir kitų institucijų vadovus, kurie man buvo dėkingi ir palaikė nuolatinį ryšį (ypač VUB, kuri atsiųsdavo dovanų ir knygų), labai mažai skaitytojų užmezgė su manimi kontaktą, deja.

Skaitytojų noras su manimi susisiekti būtų buvęs pageidaujamas, būtų leidęs pamatyti, kaip ir kuo dovanota knyga padėjo konkrečiam žmogui. Juk visos knygos tik formaliai yra dovanotos bibliotekoms, bet iš tikrųjų jos yra skirtos konkrečioms savo norus ir tikslus turinčioms asmenybėms.

Todėl nenuostabu, kad pirmoji mane „atrado“ VUB skaitytoja, kuri parašė tris didelius tomus apie Nobelio premijos laureatus ir kitus žymius grožinės literatūros rašytojus, nemažai pasinaudojusi mano dovanotomis knygomis Vilniaus universitetui.

Tai buvo Elena Baliutavičiūtė, aišku, literatūrinį potraukį ir talentą turėjusi moteris, virš 40 metų paskyrusi jos tyrinėjimui, parašiusi pirmąją Nobelio literatūrinės premijos laureatų „enciklopediją“ lietuvių kalba. Tą knygą „Rašytojai Nobelio premijos laureatai“  išleido „Vaga“ 1994. Autorė ją man atsiuntė su asmeniška dedikacija. Vėliau knygą pastebėjo Švedijos atstovybė ir pakvietė E.Baliutavičiūtę į sekančios Nobelio literatūros premijos įteikimo iškilmes.

Veronika: Vienoje knygoje aptikau tokį įrašą: „Baldwin Books“ – iš mūsų antikvarinio knygyno 1986-1991“.

Genius:  Taip, 1986–1991 metais Toronte (netoli didžiojo universiteto Baldwin gatvėje) turėjome antikvarinį knygyną su maždaug 8.000 pavadinimų knygų: grožinės literatūros, istorijos, psichologijos, architektūros, meno, fotografijos, kinematografijos, kelionių, autografijų-biografijų skyriais. Beveik visos – anglų kalba. Išskyrus vieną skyrių – lietuvių literatūros (sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje leistų lietuviškų knygų). Turėjome ir nuo XVII amžiaus Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Olandijoje išleistų knygų.

Kartą, visai netikėtai, vieną ramią 1990-ųjų popietę, į knygyną užsuko Nobelio laureatas rašytojas Saul Bellow, kurį kažiek pažinojau nuo studijų Čikagos universitete laikų (jis buvo „reziduojantis rašytojas“ tarp 1965 ir 1970 m.). Kadangi nebuvo kitų klientų, išsikalbėjome akis į akį mažiausiai pusantros, o gal dvi valandas. Sužinojau, kad jis labai mėgsta XIX šimtmečio rusų bei prancūzų literatūrą ir klausė manęs, ar skaičiau Ščedriną. Gavęs neigiamą atsakymą jis tėviškai man pasakė: „You must read him.“, ką aš vėliau ir padariau.

Apskritai mes daugiausiai kalbėjomės apie eilę garsių Čikagos universiteto profesorių , kurie buvo jo asmeniniai draugai. Vienas iš jų – buvęs mano profesorius, pasaulinio masto tarptautinės politikos žinovas Hans Mortgentau, prieškario Berlyno žydas, o kitas, Vienos žydas, psichoanalitikas Bruno Betellheim (kurio vieną svarbią knygą apie Holokaustą esu dovanojęs VUB). Išeidamas S.Bellow norėjo nupirkti vieną rusų ar prancūzų literatūros knygą. Aš sakau: „Ne ne, prašom, čia dovana Jums.“

Veronika: Įdomu, ar Jūs namie turite savo bibliotekos kambarį, ar visos knygos atsiduria čia, Vilniaus universitete?

Genius: Mes turime gana didelę biblioteką (apie 2.000 knygų) savo namuose, išsidėsčiusią dviejuose sujungtuose kambariuose (valgomajame ir svetainėje). 12 metrų ilgumo sienoje telpa 12 knygų skyrių po penkias lentynas, laikančias po 30 knygų. Maždaug ketvirtadalis yra žmonos Dalios anglų literatūra, kinematografijos, kulinarijos ir fotografijos knygos. Likusios – mano: istorijos, politologijos, sociologijos knygos, žymių asmenų biografijos, enciklopedijos, meno istorijos knygos, meno reprodukcijų albumai ir kelionių bei kitos kultūrinės knygos. Vienok, pačios geriausios, vertingiausios knygos atsidūrė VU ir kitose bibliotekose.

Viktorija: Įdomu, kodėl Bernardo Berensono „Rumour and reflection yra itin svarbi Jūsų gyvenime?

Genius: Jaunystėje mane yra ypač paveikė kelios G.Greeno ir G.Orwello knygos. Taip pat Tolstojaus „Prisikėlimas“ ir švedo Pero Lagerkvisto „Barabas“, kur nagrinėjami moralės-tikėjimo klausimai (nuo pat jaunystės iki senatvės esu gana, o gal net labai pamaldus, nežiūrint mano liberalizmo).

Knygose „Barabas” ir “Rumour and Reflection” Kristus yra iškeliamas kaip pranašas, žmogus ir parodomas jo dieviškasis aspektas. B.Berensonas tiesiog gailisi ir priekaištauja žydams, kad jie ignoravo tokią svarbią asmenybę, tiesiog nusisuko nuo paties didžiausio ir žymiausio žydo.

Dar kitas mane sudominęs dalykas B.B. knygose, kad jis jaunystėje turėjo potraukį ir, atrodo, nemažą talentą grožinei literatūrai bei poezijai (panašiai kaip matematikas J. Kubilius) ir senatvėje beveik gailėjosi, kad savo gyvenimą skyrė vieno laikotarpio (nors ir svarbaus) italų tapybai tyrinėti. Tas faktas, kad jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Italijoje, o buvo gimęs Lietuvoje, kurios senatvėje be galo ilgėjosi, taip pat padarė B.Berensoną artimu man.

Veronika: Pastebėjau daugybę Jūsų dovanotų leidinių, skirtų feminizmo teorijoms.

Genius: Feminizmu domiuosi, kadangi jis yra svarbus (nors pavėluotas) žmogaus teisių „atsiteisimas“ – kokia didžiulė neteisybė! Pusei žmonijos buvo atimtos žmogaus teisės, kiek suluošintų gyvenimų! Net tame pačiame pasipūtusiame Vakarų pasaulyje, o ką jau kalbėti apie Afriką ir Aziją.

Feminizmas (tik jokiu būdu ne kraštutinis) yra svarbus ne tik kiekvienai moteriai, bet kartu ir organizuotai visuomenei, valstybei. Kuo daugiau moterų yra aukštuose valstybiniuose postuose, tuo yra geriau, teisingiau, racionaliau. Dėl to knygas šia tema ir dovanojau Vilniaus universiteto bibliotekai.

Veronika: Minėjote, kad buvote pažįstamas su Kaziu Varneliu (vyresniuoju). O iš straipsnio žurnale „Tarp knygų“ sužinojau, kad esate suorganizavęs ir porą lietuvių menininkų parodų.

Genius: Lietuvių meno ir fotografijos parodų esu suorganizavęs penkias. Dvi Naujoje Zelandijoje ir tris Kanadoje. Visos jos vyko meno galerijose, universitetuose ir rotušėse. Jos buvo gerai recenzuotos tų miestų didžiojoje spaudoje, o po paskutinės parodos (1986) „Vilnius the Capital of Lithuania and Its People“ (šią Lietuvos meninių fotografijų parodą Ottawos miesto rotušėje atidarė Kanados nacionalinės meno galerijos fotografijos skyriaus direktorius) gavau asmenišką Kanados užsienio reikalų ministerijos skyriaus šefo padėkos laišką už parodos iš Rytų Europos surengimą.

Su dailininku Kaziu Varneliu susipažinau, kai VU rektorius J.Kubilius lankėsi Čikagos universitete 1967-aisiais. K.Varnelis buvo atvykęs pas mane į namus ir prašė, kad aš rektoriui perduočiau kažkurią Jurgio Baltrušaičio knygą. Su rektoriumi mažiausiai du kartus per savaitę susitikdavau ilgiems pokalbiams. Su K.Varneliu vėl susitikome Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jo garsiajame muziejuje prie Vilniaus rotušės (tikriausiai 1994) ir tuomet pamačiau jo didžiulę meno istorijos biblioteką, jo darbus bei kitų menininkų objektus.

Veronika: Pirmosios brolių Mekų pasakos, kurias radau Jūsų kolekcijoje, pokariu išleistos Vokietijoje ir nemažai pakeliavo per lentynas. Kažkada jas gavo dovanų Vladas Šaltmiras, o po jo mirties pasakos atsidūrė pas Jus?

Genius: Jono ir Adolfo Mekų pirmųjų knygelių turėjau trejetą. Viena iš jų atiteko Vilniaus universiteto bibliotekai, kita – Toronto universiteto retų knygų bibliotekai, o trečią atidaviau Jonui Mekui (kuris ją su džiaugsmu ir nuostaba priėmė po 60 metų), kai skaitė paskaitą ir rodė savo filmą Toronto Ryersono universitete, kuriame mano žmona Dalia dirbo knygų užpirkėja.

Kaip Vladui Šaltmirui skirtos knygos atsidūrė pas mane? Vladas buvo mano artimas draugas. Pokariu, 1946-48 m., jis su Mekais ir literatu Pranu Visvydu studijavo vokiečių ir rusų literatūrą Mainco universitete. Visi keturi artimai draugavo. Tuomet Mekai dovanojo savo pasakas Šaltmirams. Vėliau broliai persikėlė gyventi į Niujorką, Visvydas – į Kaliforniją, o Šaltmiras – į Torontą.

Neatmenu, kur mes su Vladu susipažinome, ar lietuviško parengimo programoje, ar mūsų knygyne. Draugystė tęsėsi 30 metų. Jam mirus dukra Gailė manęs klausė, ką daryti su tėvo kelių tūkstančių knygų biblioteka. Patariau, kad atsirinktų sau mėgstamiausias knygas, o likusias, ypač vertingesnes lituanistines knygas, kurių Toronto universitetas neturi, padovanotų jo bibliotekai.

Šaltmiro dukra, žinodama apie mūsų artimą draugystę, pasiūlė man atsirinkti porą tuzinų tėvo knygų. Taip tos brolių Mekų knygos ir atsirado pas mane.

Viktorija: Man labai patiko viena C.Miloszo bičiulio frazė, kuri nuskambėjo jo biografiniame filme. Jis pasakė, kad Miloszas jam buvo Jean‘o Paulo Sartre‘o ir Madonnos mišinys. Man atrodo šis derinys gerai apibūdina, kas gi yra Jūsų knygų kolekcija – antropologų ir etnologų džiaugsmas…!

Parengta pagal LZINIOS.LT ir PILOTAS.LT informaciją