DISLEKSIJA – REGRESO MOTINA://KAUNO ROTUŠĖS AIKŠTĖS KONKURSINĖ TAMSA

“Noriu pasidžiaugti unikaliomis architektūrinėmis idėjomis, kurių tiek daug pasiūlyta Rotušės aikštės konkursiniuose projektuose”,- sakė Kauno meras Andrius Kupčinskas konkurso rezultatų paskelbimo ceremonijoje. Be to, meras pažymėjo, kad Rotušės aikštė yra Kauno senamiesčio širdis ir kad čia ne vieta architektūriniams eksperimentams.

Kad būtų galutinai viskas supainiota, meras džiaugsmingai paskelbė, jog pirmoji vieta skiriama projektui “Baltas lapas”, kuris jaukią, žmogiško mastelio erdves jungiančią aikštę, užklojo “vieninga” juodo granito plokšte, iškirto beveik visus medžius ir nugriovė daugumą senosios pašto stoties pastatų, suformuodamas beveik dukart didesnę nei dabar “vieningą” aikštės erdvę…

ERDVĖ ISTORINĖ – ARCHITEKTŪRA KORPORATYVINĖ

Beje, “vieningas”, tarsi koks burtažodis, buvo uoliai kartojamas tiek konkurso recenzentų, tiek vertinimo komisijos narių, akivaizdžiai siekiant pabrėžti, jog Kauno senamiestis ir pagrindinė jo aikštė yra nepakankamai architektūriškai ir medžiagiškai vieningi – o tai laikytina esminiu trūkumu. Tarsi užmiršta, jog senamiestis nėra “vienos rankos” projektas, realizuotas vienu ypu ir visokie “vieningi” sprendiniai Kauno senamiesčiui ne tik atima prigimtinę faktūrą, mozaikiškumą ir mastelį, bet ir stumia jį į šiuolaikinės korporatyvinės architektūros funkcinį ir estetinį modelį.

Manyčiau, jog būtent korporatyvinės architektūros žiūros taškas bus pasmerkęs šį konkursą skaudžiai nesėkmei, nes daugelis konkurso dalyvių, neišsivadavo iš “modernistinio” mąstymo klišių ir jų sprendiniai dvelkė prekybcentriniais lankytojų erdvės formavimo metodais (toliausiai nuėjo projektas “Pokytis, kurį nori matyti”: žiūr. Tit.pav.). Recenzentai taip pat slydo, kritikuodami “nevieningus” sprendinius (trijų rūšių akmuo aikštės grindiniui) ir girdami “vieningus” (aikštę palieka tuščią, todėl čia galės vykti viskas, kas tik nori) – tuo visiškai paskandindami rūke specifinius viešosios senamiesčio erdvės prioritetus.

Toks architektūrinis nesusišnekėjimas su istoriniu kontekstu neturėtų labai stebinti, nes Lietuvoje tampa greičiau tradicija, nei išimtimi. Kita vertus, kai tokie disleksiniai receptai graso pagrindinei Kauno senamiesčio aikštei – nerimo apstu.

ŠIANDIENINĖS AIKŠTĖS TRŪKUMAI, PRIVALUMAI IR LŪKESČIAI

Kam gi apskritai prireikė architektūrinio konkurso Kauno rotušės aikštei?

Tuo suabejojo netgi vienas konkurso recenzentų, vilnietis architektas Gintaras Čaikauskas. Sprendžiant iš pasyvios komunikacijos apie konkursą ir dar pasyvesnės diskusijos apie jį, galima spėti, kad konkursas dar iš tiesų nėra “prinokęs”.  

Tuo tarpu senamiesčio verslininkai, susibūrę į Rotušės draugiją, jau kuris laikas tikino, kad aikštės dangos susidėvėję, kad apšvietimas prastas, kad automobiliai užima pernelyg daug vietos ir kad pati aikštė chaotiška ir neatitinka nūdienos poreikių. Iš esmės, reikia pripažinti, kad Rotušės draugija ir buvo tikrasis konkurso iniciatorius, o savivaldybė tik atliko formalias procedūras.

Galbūt logiška, jog pirmasis disleksijos implantas tūnojo jau paties “Rotušės aikštės Kaune pritaikymo visuomemės poreikiams (ir t.t.) konkurso” sąlygose. O ir pačiame pavadinime – juk niekas kitas, o būtent visuomenė šiandieną Rotušės aikšte ir naudojasi. Tai ką gi miestas konkursu siekia pakeisti ir įrodyti…?

Drįsčiau spėti, jog aikštei būtų pravartu atnaujinti susidėvėjusius grindinius, apšvietimą, bei sureguliuoti medžių ir laikinų paviljonų išdėstymą, o taip pat – sumažinti automobilių kiekį aikštės erdvėje. Bet svarbiausia – sudaryti palankesnes sąlygas kasdieninei socializacijai mažomis grupėmis ir miesto bendruomenės bei lokalesniems senamiesčio bendruomenių renginiams ir šventėms. Tik tiek. Esu tikras, jog požeminių inžinerinių komunikacijų keitimas, pusę senamiesčio apimančių transporto schemų, laikinų paviljonų “vieningos” stilistikos projektavimas ar juo labiau kalėdinės eglės bei kitų meninių objektų “įsklypinimas” – yra ne architektūrinio konkurso, bet kasdieninio “einamojo” erdvės formavimo, reguliavimo ir komunalinio ūkio atnaujinimo klausimai.

Taigi, jau konkurso sąlygose įsivelta į painias, smulkmeniškas, o lygia greta ir pernelyg abstrakčias formuluotes, kurios, greičiausiai, išblaškė prioritetus ir apdūmė protus ne tik konkursantams, bet ir vertinimo komisijai.

PSEUDOIMPERINĖS AMBICIJOS

Vienas Dievas žino, kaip buvo suprastas konkurso tikslas – sukurti “daugiafunkcinės bendravimo erdvės architektūrinį scenarijų,atitinkantį pakitusius visuomenės poreikius“ bei  konkursinių sąlygų padejavimai, jog “trys fontanai įrengti be specialiai tam numatyto plano” arba, kad Rotušės aikštė “nėra estetiškai patraukli, o joje vykstantys renginiai neretai atsitiktiniai”. Keisčiausia, žinoma, kad, anot konkurso sąlygų – “neaiški pačios aikštės funkcija” arba – jog “iki šiol nėra aiškaus renginių Rotušės aikštėje scenarijaus, puoselėjamų šventinių tradicijų ar traukos objektų…”

Aišku tik tiek, jog pirmoji vieta paskirta projektui “Baltas lapas”, kuris pasisiūlė nugriauti dalį XIX a. pašto stoties pastatų (dabar – Ryšių muziejus) ir likviduoti vidaus kiemą, kur būtent ir vyksta didžioji dalis senamiesčio koncertų, festivalių bei kitų seniai tradicija tapusių renginių.

Įvertinus laimėjusio projekto konkursinę sėkmę už padidintą Rotušės aikštės erdvę beveik du kartus, išgriautus istorinius pastatus, pašalintus beveik visus medžius ir išgrįstą milžinišką plotą “vieninga” juodo granito danga – neišvengiamai peršasi išvada, jog Kaunas suka kažkokiu pseudoimperiniu keliu, kurdamas pompastišką didybę ten, kur jos niekada nebuvo.

Šis jausmas dar tikresnis, regint tankią aukštų plieno stiebų rikiuotę rytinėje aikštės pusėje, skirtą laikinoms prekybininkų pavėsinėms tvirtinti. Atidesnis, žinoma, prisimins šią konstrukciją prieš 5 metus matęs Vienybės aikštės konkurse, tačiau šiuo atveju stebina senamiestietiškai tektonikai svetimos „sukarintos“ struktūros naudojimas, sukuriant aktyvią vizualinę taršą, teisėjų švilpukams įtartinai tylint.

KASDIENYBĖ REPRESUOJAMA

Akivaizdu, jog  ir pats „kasdieninio bendravimo architektūrinis scenarijus“ represuojamas pompastiškos reprezentacijos vardu, bet kiek jaukesnes aikštės vieteles sulydant „vieningos“ plokštumos katile. Užkulisiuose linksniuotas motyvas, neva nugriovus dalį carinės pašto stoties ir atvėrus Vyskupų rūmus būtų atkurti autentiški XVI a. aikštės parametrai, nelabai atsparus kritikai: aikštė tapo reprezentacine 1859, kai pašto stotis jau stovėjo, o Vyskupų rūmai pastatyti tik po 75 metų. Kita vertus, po tokios paranoiškos „restauracijos“ tektų užsiimti ir bernardinų bei jėzuitų vienuolynų, Siručių rūmų bei kitų aikštę supančių pastatų „apipjaustymu“…

Žinoma, dar didesnis kazusas slypi laureatų transporto schemoje. Kartu su nemaža dalimi konkurso dalyvių, pasiūlę atsisakyti eismo rytiniu ir šiauriniu aikštės pakraščiu (tai laikyčiau bene vieninteliu projekto pliusu), laureatai nukreipia automobilių srautus į Muziejaus gatvelę, kuri… realiai neveda niekur.

Kitų „Balto lapo“ komandos (architektai: Martynas Leščišinas, Tomas Kuleša, Aušra Lekauskaitė, Mėta Šalūgaitė, Kristijonas Mozūraitis, Mykolas Svirskis, Edita Bružikaitė) architektūrinių nuotykių su manieringai užriestais (iš neturėjimo ką veikti?) aikštės kampais, į rotušės duris įlindusia čiuožykla ar iš po grindinio švirkščiančiu fontanu nebesinori vardinti, nes tokios pačios „savaime vertingos“ atsitiktinės modernybės apstu ir kituose konkurso projektuose.

DIZAINO DAUG, GIRDĖJIMO MAŽAI

Antrąją vietą laimėjęs projektas „Viskas viename“ (architektai: Linas Tuleikis, Kęstutis Vaišnoras, Paulius Vaitiekūnas) mėgaujasi transformerių technologijomis ir visus aikštės architektūrinius scenarijus patiki milžiniškiems „kapotams“, kuriems atsidarius randasi visa, ko reikia kauniečiui: scena, ekranas, kioskeliai ir pan. Šmaikšti automobilinė architektonika be abejonės sulauktų Bernardo Khoury komplimentų, tačiau man projektas greičiau primena, kad ir estetišką, bet iššaukiančiai nekontekstualų architektūrinį transvestitą istorinėje terpėje.

Trečioji vieta, priešingai, kažkodėl paskirta itin nuosaikiam ir aiškesnės pozicijos stokojančiam projektui „Atkurta sena naujai“ (architektai: Lina Bareikytė, Marius Savickas, Povilas Dumčius). Vienintelis projekto pareiškimas – „kiliminė“ grindinio danga per visą aikštės sklypo plotą – nuo fasado iki fasado. Nors pats raštas ir vertas kritikos, bet sprendimas gana įdomus, vienijantis erdvę minkštai, įtraukiant medžius, mažąsias formas ir pastatus.

RACIONALŪS RECEPTAI NEPASTEBĖTI

Ketvirtas liko projektas „Balta“ (architektai: Vilius Adomavičius, Vida Vyšniauskienė, Lina Gronskytė, Aistė Tarutytė, Mantas Gipas, Povilas Kiškionis, Vytautas Lelys). Nors architektai pernelyg užsižaidė su stacionariais ilgastaliais, gatvinės bohemos paviljonais ir kuprota aikšte, tačiau vieninteliai iš konkursantų pasiūlė aiškią, kontekstualią ir logišką aikštės erdvės organizavimo koncepciją. Aikštės teritorijos skaidymas į penkias funkcines zonas ne tik išgrynina erdvinę aikštės kompoziciją, bet ir sukuria realų pagrindą penkiems paraleliniams scenarijams vykti ir laisvai rutuliotis. Beje, autoriai pasiūlė ir bene racionaliausią transporto schemą, naudojant aikštės liestinę (Muitinės ir Aleksoto g.) ir akligatvį (Jakšto g.).

Penktuoju paskelbtas projektas „Aikštė ir sodas“ (architektai: Martynas Marozas, Vytautas Buinevičius) bando aikštės teritoriją organizuoti panašiais į projektą „Balta“ principais, tačiau įsivelia į gana padriką ir eklektišką kompoziciją. Maža to, apkausto medžius masyviais betoniniais vazonais, o aikštę įrėmina agresyviomis stacionarių suolų ir žirmūniško fontano barikadomis.

Už pagirtųjų linijos likę projektai – margi. Daugelis jų grūdo po Rotušės aikšte milžiniškus požeminius parkingus, pjaustė ją įstrižainėmis, kasė daubas ar virino apžvalgos bokštus. Negaišdami laiko, prie vertinimo komisijos nubaustųjų suolo, sugrįškime dar trumpam prie konkurso laimėtojų.

MERKEVIČIENĖS KONKURSŲ ANATOMIJA

Pagal kaunietišką tradiciją, visai konkurso virtuvei ir vėl dirigavo KAUET’o (Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos) direktorė Jūratė Merkevičienė. Konkurso sąlygos, recenzentai, vertinimo komisija ir pats vertinimo procesas (vertinimo komisijos pirmininkė – J.Merkevičienė) – viskas vienose rankose.

Ar toks autokratiškas architektūrinių konkursų organizavimas pasiteisina?

Kokybine prasme – ne. Komforto prasme – matyt, taip. Kauno savivaldybei, ko gero, yra patogu prasukti kasmet po tuščiavidurį konkursą, kurio anemiški rezultatai apsaugotų nuo realizavimo rūpesčių. Architektų bendruomenė, anot mero A.Kupčinsko, gauna progą apšilti, todėl yra sukalbamesnė, o dėl to, kad niekada šviesos nepamatysiančių konkursinių projektų pilni valdininkų stalčiai, viešai aiškintis Kaune nepriimta…

Kaip žinia, konkursinius projektus vertino oficiali komisija: Jūratė Merkevičienė (pirmininkė), Andrius Kupčinskas (Kauno meras), Nerijus Valatkevičius (Kauno vyr.architektas), Rymantė Gudienė (Kauno KPD) ir architektai – Audrius Ambrasas, Šarūnas Kiaunė, Gintautas Natkevičius, Dalia Paulauskienė.

Tuo tarpu Tomas Kuleša, laimėjęs su bendraautoriais konkursą projektu „Baltas lapas“, yra daugiametis G.Natkevičiaus kūrybinis partneris ir bendradarbis. Tą žino pusė Kauno.

PABAIGAI – ĮVARTIS RANKA

Komisijos pirmininkė J.Merkevičienė priklauso tai Kauno pusei, kuri šito nežino. Nei ji, nei pati komisija, niekaip nereaguoja į tokį atsitiktinį sutapimą.

Čia neiškenčia pats laureatas T.Kuleša ir paskelbia laišką,  kuriame paaiškina, jog partizaniškai slėpė nuo savo boso užklasinę – konkursinę veiklą ir šis, dirbdamas komisijoje, niekaip negalėjo atpažinti užsikamufliažinusio bendradarbio projekto. O kad būtų dar aiškiau, tai pademonstruota šiek tiek kombinatorikos: esą Laureatas ir ko finišo tiesiojoje buvo kitiems „ir taip“ nepavejami (1 balas prieš 2,75 „antrųjų“ balus)…

Ar šiuo atveju tikrai buvo išlaikytas konkurso dalyvių anonimiškumas ir ar vertinimo komisijos nario G.Natkevičiaus pasirašyta nešališkumo deklaracija yra tikrai galiojanti, paliksime spręsti amžinajai Kauno architektūrinių konkursų komisarei J.Merkevičienei.

Ar šis konkursas „pritaikant Rotušės aikštę pasikeitusiems visuomenės reikmėms“ apskritai duos kokios nors naudos Kaunui? Ar jis pateks į istoriją, kaip racionalus istorinio miesto centro pagerinimo manevras?

Vargu bau. Greičiausiai tiktai įvartis ranka primins šį konkursą, užbraukęs naują atžymą lietuviškų architektūrinių konkursų degradacijos liniuotėje…