konku liet 1012** TAUTOS VEIDAS KONKURSŲ VEIDRODYJE//KOSMETOLOGO PASTABOS

Šiuolaikinė Lietuva, atrodo, turi visai neblogas galimybes patekti į UNESCO globojamų kultūros reiškinių sąrašą, kaip pirmoji virtuali teritorija Senosios Europos erdvėje. Čia veikia dėsniai ir papročiai, kurie nepavaldūs fizikams ir sociologams. Čia viskas gali turėti kelis pavidalus ir kelias tiesas. Be to, esame tauta, kuri bet kokį metodą, bet kokią sistemą gali dekonstruoti ir paversti neveiksnia. Kol NATO strategai bergždžiai kuičiasi musulmoniškuose smėlynuose, mes be ypatingų pastangų, grakščiu stiliumi “išvedame iš rikiuotės” visą Europinę architektūrinio konkurso sistemą, taip sukurdami ne tik precedentą ir nepasitikėjimą pačiu kūrybinės konkurencijos metodu, bet ir demokratijos principais apskritai. Svarbiausia, tai atliekame rimtais kanceliariniais veidais, apsikaišę eurosąjunginėmis nuorodomis, paragrafais ir kitu protokoliniu kamufliažu. Kruopščiai laikantis teisinių ritualų ir retorikos.

Architektų sąjunga po be galo ilgos tylos pagaliau iššovė du viešus pareiškimus dėl iškreiptų viešųjų pirkimų konkursų Vilniuje ir Palangoje.

SUKILIMAS PRIEŠ ANTIARCHITEKTŪRINIUS INTERVENTUS

Žiniasklaidai išplatintame rašte dėl „Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro sukūrimo. Projektavimo ir statybos darbų pirkimo viešojo konkurso” teigiama, jog „neigiama projektuotojo pasirinkimo pagal kainą praktika išplėtota iki absurdo”, o suplakus generalinio statybininko ir architekto parinkimo procedūras ir kriterijus, užsakovas įgijo nevaržomą ir nekontroliuojamą manipuliavimo galimybę.

Panašūs argumentai skamba ir pareiškime „Dėl universalios sporto salės Sporto g.3, Palangoje viešojo projektavimo paslaugų pirkimo”, teigiant, kad „visuomenei svarbių objektų architektūrinio sprendimo ieškoti galima vieninteliu atviro architektūrinio konkurso būdu”. Be to tvirtinama, kad „tik turėdami kelis, ar keliolika sprendinių galėsime nesuklysti”.

PRIE KONKURSO KAPO

Teiginiai aiškūs, vadovėliniai, sunkiai paneigiami. Panašiai turbūt skambėjo pirmosios baltųjų misionierių instrukcijos zulusams apie rinkimus ir jų taikymą bendruomenės gyvenimo pagerinimui. Tiesos tarsi ir nenaujos, bet per pastaruosius  50metų nepelnė nei zulusų, nei lietuvių pasitikėjimo. Neprigijo. Senieji papročiai ima viršų ir bet kokią „naujos tvarkos” apraišką arba ignoruoja, arba taip iškraipo, jog net tos tvarkos sumanytojams tampa aišku, kad metodas „nulaužtas” ir naudojimui jau nebetinka.

Ar ne taip yra šiandieną su architektūros ir planavimo konkursais..?

Kalbant sąžiningai, Lietuvoje jų iš tikro – nebėra.

Tai, kas vyksta plazdant viešųjų pirkimų vėliavoms, tėra užsakymų pasidalinimo manevrai po dūmine konkursų priedanga. Konkursas – tapo viso labo ritualine procedūra, kuri legalizuoja išankstinį užsakovo pasirinkimą. Viešųjų pirkimų konkursas apskritai tapo zekų žargono vertu terminu.

IDĖJOS PIRKLIŲ PAPROČIAI IR NAVIGACIJA

Pirkti idėją ar bet kurį kūrybinį produktą už mažiausią kainą gali arba visiškas beraštis, arba pirkėjas, kuriam to pirkinio… iš esmės net nereikia. Su šia absurdiška nuostata Lietuva gyvena jau ne vienus metus ir rimtu veidu manipuliuoja idiotiškų viešųjų pirkimų taisyklių instrumentais, nutildžiusi ir sveiką protą, ir sąžinę, ir atsakomybę už pasekmes.

Kadangi vyraujantis inžinerinis mentalitetas valstybėje išpažįsta tik tai, kas materialu ir brangu, visa kūryba, įskaitant ir architektūrą, yra laikoma nebūtinu, vertės nekuriančiu balastu. Savitiksliu dekoru ir tiek. Natūralu, kad per įstatymus valstybė ir realizuoja tokią savo nuostatą, dvelkiančią XIX amžiaus ūkininko supratimu ir vertybėmis, o ne pažangios, į kūrybinę industriją orientuotos tautos gairėmis.

Čia, šių vertybių sandūroje, ir laukia didysis mūšis.

Arba sukursime konkurencingą terpę kūrybiniam tautos potencialui ir išmoksime maksimaliai jį realizuoti, arba išsivažinėsime po Ispanijos šiltnamius ir Londono skalbyklas. Metas atsikvošėti. Vienintelė iš tiesų naudingoji iškasena Lietuvoje yra gebėjimas kurti.

Mūryjimo, siuvimo, obliavimo ir plieno apdirbimo varžybose mes nebeturime, deja, jokių šansų ir esame pasmerkti paskęsti kiniškos produkcijos ešelonų dulkėse. Valstybė galų gale turi esmingai pakeisti savo mentalitetą ir neapsiriboti vien euforiškomis strategijos „Lietuva 2030” deklaracijomis. Nacionalinės navigacijos kursas turi keistis. Mąstymo ir veikimo kryptis.

SĖKMĖS FORMULĖ IR TRUPINIAI

Todėl pirmiausia, turi konkuruoti idėjos, kaip pažangą, aplinkos vertę ir funkcinį komfortą kuriantys veiksniai. Tik po to turėtų įsijungti realizavimo kaštų analizėsir formalūs projekto apiforminimo mechanizmai.

Apskritai, konkursas, kaip kūrybinės varžybos, lemiančios optimalų rezultatą, prasmę Lietuvoje įgaus tik tuomet, kai juo pasitikės visos trys šalys: užsakovas, dalyvis (architektas) ir visuomenė. Tam, kad tai įvyktų, būtina užtikrinti, kad objektyviai nepriekaištingai veiktų visa konkursinė formulė „konkurso užduotis – sąlygos – paskelbimas – projektų pateikimas – patikra – ekspozicija – aptarimas su visuomene – recenzavimas – vertinimas – rezultatų skleidimas – derybos – projekto parengimas – realizavimas – rezultato aptarimas ir įvertinimas”.

Nesiimu įvardinti nepriklausomos Lietuvos projekto, kurį būtų galima laikyti sėkmingu konkurso rezultatu. Nerandu tokio. Gal nebent Prokuratūrų pastatas Vilniuje (arch.K.Lupeikis), verslo centras „Viktorija” Vilniuje (arch.R.Paleko grupė), „Svedbanko” būstinė Vilniuje (arch.A.Ambraso grupė)  ir Viešoji Utenos biblioteka (arch.D.Trainausko grupė) galėtų iš dalies būti laikomi sėkmingais grandinės „konkursas-projektas-realizacija” egzemplioriais. Tai sudarytų, turbūt, mažiau nei 5nuošimčius visų su architektūra susijusių konkursų. Tik tiek, deja…

BLOGAS KONKURSAS MIRĖ, TEGYVUOJA GERAS KONKURSAS

Galbūt todėl didelės euforijos ir nejaučiu dėl to, kad po Lietuvos architektų sąjungos demaršo LTV, „Lietuvos ryto” ir „Delfi” puslapiais, Vilniaus universiteto viešųjų pirkimų direkcija sustabdė Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro projekto viešųjų pirkimų konkursąir žada jį skelbti iš naujo, derindama savo veiksmus su Architektų sąjunga.

Visų pirma liūdina pats faktas, kad Vilniaus universiteto intelektualai galėjo taip pažeminti architektūrą. Nekalbant jau apie suveltus vertinimo kriterijus, juk jau pats vos kelių savaičių terminas, skirtas milžiniško 25.000m² komplekso konkursiniams pasiūlymams – yra niekingas. Sunku patikėti, kad universiteto žmonės būtų tokie architektūriniai beraščiai ir nesuvoktų elementarių kūrybinio proceso parametrų. Greičiausiai, neįveikiama „termino kliūtis” buvo sukurta, kad atsijotų „atsitiktinius” konkurso dalyvius…

Antra – yra gerokai keista, kad kitas, ką tik pasibaigęs konkursas karikatūrišku dviejų savaičių terminu visai neužkliuvo Architektų sąjungai. Pats LAS pirmininkas Gintautas Blažiūnas uoliai dalyvavo Ukmergės piliakalnio teritorijos konkurso graudžiai studentiškų projektų vertinimo komisijos darbe ir tuokart kažkodėl visai neragino „grįžti prie normalios Europinės praktikos skelbiant architektūrinius konkursus”. Kad konkurso sąlygas parengė ir patį procesą organizavo LAS Vilniaus skyrius, tėra, greičiausiai…. atsitiktinis sutapimas. Kažkodėl neprotestavo Architektų sąjunga ir prieš akivaizdžiai „režisūrinius konkursus”, iš kurių bene liūdniausias – „Merkurijaus” „rekonstrukcija” Kaune.

TAKTIKA PATEISINA PRIEMONES

Trečia, pati „kovos už architektūrinę teisybę” taktika šįkart verta išskirtinio dėmesio. Ne tik dėl to, kad piarinės atakos smaigalyje iškyla porą dešimtmečių viešo architektūrinio intereso batalijose nematyta Algirdo Kaušpėdo stovyla. Gal tiesiog sutapo, kad žmogus koncertiniu „antino” kostiumu (tikiuosi, kad bent jau ne iš „Zuikio Pleibojaus”), rūščiai žvelgiantis iš publikacijų, tiesiog vienu metu nusprendė „padaryti teisingumą” projektavimo paslaugų rinkoje ir balotiruotis į Kauno miesto tarybą savivaldybių rinkimuose. Gal tuomet nekeista, kad ir pati blogį demaskuojanti publikacija vadinasi „Šimto milijonų vertės kąsnis kelia skandalą” (Lietuvos rytas).

Numanu, kad ir naujai organizuosimo „Gerojo konkurso” tikslas nebūtinai bus sukurti geresnę architektūrinę kokybę ir optimaliai realizuoti viešąjį interesą. Greičiausiai pakaks tiesiog „teisingiau” parinkti projektuotoją pagal „teisingesnes” užsakymų paskirstymo taisykles.

SKENDIMAS NEBĖRA MADINGAS

Susidaro įspūdis, kad Architektų sąjunga apskritai atgyja telkti savo narius sukilimui tik tuomet, kai jos interesų lauke atsiranda „svetimas”. Stambaus objekto investuotojas, bandantis apsieiti be architektų (arba su „savo architektu”), architektas iš kitos šalies ar net kito miesto dažniausiai tampa naikintinu kitatikiu, nes ignoruoja vietos papročius. Tuomet mojuojama prieš nosį Europinėmis deklaracijomis, vienintelio teisingo Konkursinio Kelio šventraščiu ir apeliuojama įžeistu visuomenės interesu.

Tačiau kai pati sąjunga imasi valdyti „Gerąjį konkursą”, visa kritika, visa proceso analizė, visas entuziazmas tartis ir diskutuoti su visuomene dingsta. Dar labiau dingsta noras įvertinti „savo” konkursų sėkmę ir tikrąjį rezultatą, skelbti apie pasiektą realizacijos metu architektūrinę kokybę ir viešojo intereso „pasitenkinimą”.

Gali būti, kad tiesiog atėjo metas konstatuoti, kad, baigiantis dvidešimtiesiems Trečiosios Lietuvos metams, stovime prie erdvinio valstybės kūno sistemos griuvėsių. Ji nebetinkama naudoti. Jos produkcija nebetenkina. Ja nebepasitikima. Kosmetinis gydymas beprasmis. Būtina esminė kaita, kuri žymėtų valstybės posūkį nuo agrarinio-industrinio mentaliteto link kūrybinės industrijos, link kompetencijų ir talentų konkurencijos, link raiškos ir tapatumo prioritetų.