Vaisingiausias kultūros paveldo pažinimas, gilesnis jo supratimas, įvyksta ne formaliai jį tyrinėjant enciklopedijose ar internete, bet „bendraujant“ su juo tiesiogiai. Akis į akį. Šio principo laikosi ir architektas Eduardas Arūnas Paslaitis, nuo architektūros likusį laiką skiriantis… kitai architektūrai. Keliaudamas lietuviškos kultūros pėdsakais, nepabūgdamas prastų kelių ar oro sąlygų, architektas jau 37 metus pieštuku ar akvarele popieriuje įamžina nykstančius dvarus, pilis, kitus senosios lietuviškos architektūros statinius.
Nemažai jų šiandien yra negrįžtamai sunykę, todėl 400 E.A.Paslaičio darbų kolekcija meno istorikų vadinama savotišku architektūrinio paveldo metraščiu. Su juo pirmą kartą galėjo susipažinti ir visuomenė. Metų pradžioje Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko architekto A.E.Paslaičio piešinių paroda, o kitais metais muziejus ketina išleisti jo piešinių albumą.
Apie savo, deja, gana retą pomėgį architektas sutiko papasakoti „Statybų pilotui“.
Kokie architektūriniai objektai Jus domina labiausiai? Kodėl?
Dar nuo studijų laikų, kai apie 1970-uosius prasidėjo mano metodiškos ekskursijos po Lietuvą, su kolegomis piešiame varpines, bažnyčias, kapinių koplyčias, kolumbariumus, pilis ir dvarus. Fiksuojame ir miestelių panoramas – urbanistinės struktūros kaitos atspindžius.
Geografinis kelionių diapazonas siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas: Karaliaučius, Baltarusija, Ukraina ir, žinoma, atkampiausios Lietuvos vietovės.
XIII–XIX amžiuje statytų pilių, dvarų, bažnyčių kompleksai kupini romantikos, o kartu turi ir lietuvių liaudies architektūros bruožų. Juk nors nemažai LDK dvarų buvo statomi pagal vakarietiškus pavyzdžius, architektūrinei išraiškai daug įtakos turėjo ir užsakovo dvarininko nuomonė. Galų gale patys statytojai būdavo lietuviai, taigi etninės architektūros prieskonis ryškus.
Kaip pasirenkate teptuko vertus objektus? Ką Jums svarbiausia pavaizduoti savo akvarelėse?
Su kolega entuziastu architektu A.Jankausku kelionės maršrutą planuojame nagrinėdami specialius dvarų sodybų ir bažnyčių žemėlapius. Jei keliaujame už Lietuvos ribų – naudojamės istorine literatūra.
Nors gali atrodyti kitaip, specialiai griuvėsių neieškau – piešiu tai, ką randu atvažiavęs į vietą. Be to, manęs neakina kolekcionieriaus aistra – piešiu kaip architektas. Man svarbu pavaizduoti ir detales, ir bendrą nuotaiką, ir architektūros santykį su gamta, su žmonėmis.
Beje, nemažai objektų būna nepieštini – apstatyti, sugadinti gamtos ar žmogaus. Pasitaiko, kad nuvažiuojame į dvarą, o ten jokio dvaro nebėra – keli akmenys ir krūmai. Net plytos vietinių žmonių išnešiotos.
Ar grįžtate į pieštas vietas? Kokius pasikeitimus randate?
Grįžtame, nes įdomu pasižiūrėti, ką laikas ar žmogus nuveikė… Deja, retai kada būnu maloniai nustebintas. Iš pozityvių išimčių galiu paminėti nebent sutvarkytą Šešuolėlio dvarą, atstatytą Sintautų bažnyčią.
Nors vis daugiau dvarų restauruojami, juos įsigijus privatiems asmenims, kol kas daug jų lieka griūti.
Kultūros paveldo tyrinėtojai Jūsų piešinius vadina ikonografiniu lobiu. Taip pat galima atpažinti ir tam tikrų nekilnojamojo kultūros paveldo problemų aktualizavimą. Kas verčia keliauti su molbertu?
Kasmetinių kelionių siekis, išlikęs iki šiol – savo krašto, paveldo pažinimas, taip pat – jo kaitos fiksavimas. Nesistengiu specialiai sužadinti valstybės sąžinės priekaištų nei moralizuoti. Piešiu daugiau sau. Tai, kad mano piešiniai gali būti panaudoti paveldo tyrimams, – dar viena priežastis nesustoti. Šį pavasarį ir vėl rengiamės į eilinę ekspediciją: dar daug Lietuvoje likę objektų, vertų pamatyti ir nupiešti.
Ačiū už pokalbį. Sėkmės kelyje!
