REIKIA ANTROJO „BALTIJOS KELIO“//NOMEDA IR GEDIMINAS URBONAI:”LIETUVOS” NETEKTIS BŪTŲ NACIONALINĖ KLAIDA

Pas­ta­ruo­ju me­tu vis mi­ni­mas tau­ti­nio iden­ti­te­to klau­si­mas. Ma­tyt, todėl, kad su­pra­ti­mui, kas esa­me, iški­lu­si ne­maža grėsmė. Teisė bū­ti ki­to­kiam jau tam­pa pra­ban­ga, sa­vo­tiška pri­vi­le­gi­ja. Ne­jučia pa­ste­bi­me, kad ją iš mūsų kai kas no­ri at­im­ti.

Lais­vie­ji me­ni­nin­kai No­me­da ir Ge­di­mi­nas Ur­bo­nai, ke­lian­tys opų ne­ap­gal­vo­tos pri­va­ti­za­ci­jos, kul­tū­rinės ni­ve­lia­ci­jos  ir nau­jo ti­po var­to­to­jiškos prie­var­tos klau­simą, prie „Lie­tu­vos“ ki­no te­at­ro įsteigė „Pro-tes­to” la­bo­ra­to­riją.

No­me­da: Dis­ku­tuo­ti apie pra­ra­di­mus su pažįsta­mais pradėjo­me dar per­nai. Va ba­sei­nas nu­griau­tas… Vi­siems ge­rai. Pas­ku­ti­nis ki­no te­at­ras par­duo­tas… Nie­kas ne­re­a­guo­ja. Lyg būtų vis­kas ge­rai. Su­si­dūrėme su ŠMC pa­ro­dos „Po­pu­liz­mas“ ku­ra­to­riu­mi. Nu­sprendėme, kad ki­no te­at­ras „Lie­tu­va“ yra pui­ki vie­ta at­lik­ti tam tik­rai ana­li­zei, kad žmonės galėtų čia at­ei­ti ir išreikšti sa­vo min­tis. Vis­kas su­ta­po. „Po­pu­liz­mo” pa­ro­da ati­da­ry­ta tuo pačiu me­tu kaip „Ki­no pa­va­sa­ris”…

Ge­di­mi­nas: Iš pradžių manėme, kad „Pro-tes­to” la­bo­ra­to­ri­ja kaip įvy­kis galės gy­vuo­ti „Lie­tu­vos“ ki­no te­at­re dvi sa­vai­tes, ir nie­kas ne­si­tikėjo, kad tai užtruks. Gal­būt net­gi ne­bu­vom tam pa­si­ruošę.

Pro­jek­tas su­laukė pa­lai­ky­mo re­ak­cijų, ypač fes­ti­va­lio me­tu. Žavėjo tam tik­ra ben­dra ge­ra dva­sia, neįtikėti­nas vie­nin­gu­mo jaus­mas, pui­ki at­mo­sfe­ra – daug žmo­nių ėjo, prašė in­for­ma­ci­jos, dėjo pa­rašus už „Lie­tuvą“.

Po to atėjo ki­ta fazė – su­vokėme, kad rei­kia dirb­ti nuo­lat…

No­me­da: Lyg kiek­vieną sa­vait­galį reiktų ei­ti į „Bal­ti­jos ke­lią”…

Ne­ap­si­ri­bo­jom „Lie­tu­va“. Tai ta­po sa­vo­tišku pro­tes­to dis­kur­su, ku­ria­me „Lie­tu­va“ įgi­jo sim­bo­linę prasmę.

Ge­di­mi­nas: Pa­sa­ky­ti „Mes už „Lie­tuvą“ yra ga­na po­pu­lis­tiška. Tačiau šis pro­tes­to pro­jek­tas nėra po­pu­lis­ti­nis – tai greičiau jau po­pu­liz­mo kri­ti­ka.

Pro­tes­tai tie­siog praplėtė dis­kur­sus nuo „Lie­tu­vos“ iki pamąsty­mo apie tai, kas yra  viešoji erdvė. Erdvė – ne tik kaip ar­chi­tek­tū­rinė erdvė, bet ir kaip ki­to­kios ma­dos, ki­to­kio ki­no, mais­to, mu­zi­kos erdvė. Vi­so to, kas ne­pa­si­duo­da ko­mer­cia­li­za­ci­jai. Tie­siog ki­to gy­ve­ni­mo bū­do erdvė, ku­rios ne­ga­li­ma pri­va­ti­zuo­ti…

Dau­ge­lis pro­testą su­pran­ta kon­ven­cio­na­liai – ei­nam pi­ke­tuot su pla­ka­tais. Mes pa­bandėme pro­tes­tuo­ti ki­taip. Pa­vyzdžiui, „VIP tur­gus” – te­at­ra­li­zuo­tas „Mo­no­po­lio” prin­ci­pais pa­rem­tas žai­di­mas, ku­ria­me ga­li įsi­gy­ti pas­ku­ti­nius „dar šven­tus” mies­to ob­jek­tus. Veiks­mo for­ma­tas – nei pi­lie­tinė, po­li­tinė, nei me­ninė ak­ci­ja. Tie­siog žai­di­mas. O jis tu­ri ne­mažai užve­dančios iro­ni­jos ir aš ma­nau, kad bū­tent to­kių įvai­rių for­matų peržai­di­mas mūsų la­bo­ra­to­ri­jo­je yra įdo­miau­sias.

Ga­li­me kalbėti, kad at­ei­na dau­giau ar mažiau žmo­nių, bet sėkmė ne tai, o įvai­rių for­matų kai­ta: po­kal­bių šou for­ma­tas, gatvės for­ma­tas, opo­nuo­jan­tis to­kiam rim­tam ir nuo­bodžiam so­lidžių „galvų” for­ma­tui. Taip pat spon­ta­niški kon­cer­tai, gro­ji­mai gatvėje. Bū­tent gatvės gy­ve­ni­mo ak­cen­ta­vi­mas, ma­nau, yra vie­na sėkmių, nes vi­sos rep­re­sinės struk­tū­ros ban­do iš tos gatvės išva­ly­ti „ap­našas”, kad jos ne­truk­dy­tu ra­miam ir so­lidžiam pro­ce­sui…

Spau­do­je pa­si­rodė bū­si­mo dau­gia­bučio vie­toj “Lie­tu­vos” ki­no te­at­ro nuo­trau­kos. Ar ne­nu­svy­ra ran­kos?

Ge­di­mi­nas: A.Nas­vyčio ir „VP Mar­ket’o” pro­jek­te “Lie­tu­vos” ki­no te­at­rui nu­ma­ty­ta gal 10–15 proc. Sa­vai­me aišku, kad šis kąsne­lis siū­lo­mas kaip kom­pro­mi­sas, sie­kiant imi­tuo­ti skly­po pa­skirtį vi­suo­me­ni­nei ir kul­tū­ri­nei veik­lai, mai­nais no­rint gau­ti pi­liečių, mies­to ir vals­tybės ins­ti­tu­cijų pri­ta­rimą sta­ty­boms. Visų pir­ma, ne­skaid­ri pa­ti „VP Mar­ket’o” ke­lia­ma sąly­ga: “Ki­no te­at­ras bus išsau­go­tas, jei at­si­ras fi­nan­sa­vi­mas iš sa­vi­val­dybės”. Ki­taip ta­riant, pri­vačio­je val­do­je pri­va­tus ki­no te­at­ras ten­kins si­ne­filų po­rei­kius, tik jei­gu už jį bus mo­ka­ma to­kia kai­na, ku­ri pa­ten­kintų ko­mer­ci­nio plo­to nuomą rin­kos kai­no­mis.

No­me­da: Reiktų grįžti prie erdvės iden­ti­te­to. Šis ki­no te­at­ras va­di­na­si “Lie­tu­va” ir tai reiškia dau­giau nei vien tik ki­nas. Tai tas pats, kas kalbėti apie Na­cio­na­linę fil­har­mo­niją, Na­cio­na­linį ope­ros ir ba­le­to te­atrą, Na­cio­na­linį dailės mu­ziejų, Na­cio­na­linį dra­mos te­atrą ar Šiuo­lai­ki­nio me­no centrą. “Lie­tu­vai” iš esmės bū­ti­nas Na­cio­na­li­nio ki­no cen­tro sta­tu­sas.

Ge­di­mi­nas: “Lie­tu­vo­je” ren­gia­mi tarp­tau­ti­niai ki­no fes­ti­va­liai ne­abe­jo­ti­nai yra na­cio­na­linės, tarp­tau­tinės svar­bos ren­gi­niai, ku­rie, su­nai­ki­nus “Lie­tuvą” ar iš esmės pa­kei­tus jos pa­ra­met­rus, tie­siog išnyktų. Juk to­kie ren­gi­niai yra  da­lis kul­tū­ri­nio pa­vel­do, ku­ris su­ku­ria­mas dir­bant metų me­tus ir į kurį jau in­ves­tuo­ta be­galės re­sursų. Todėl “Lie­tu­vos” su­nai­ki­ni­mas būtų milžiniškas Na­cio­na­li­nis Nuos­to­lis.

Iš tikrųjų bū­ti­na rei­ka­lau­ti iš sa­vi­val­dybės išlai­ky­ti Vil­niu­je TO­KIĄ salę, nes mažesnė tie­siog ne­tiks fes­ti­va­li­nio po­būdžio ren­gi­niams. To­kia salė, be­je, pra­verčia ren­giant ir di­des­nius pro­fe­sio­na­lių at­likėjų me­no pro­jek­tus, ji ne­kartą bu­vo pa­nau­do­ta ben­driems Fil­har­mo­ni­jos ar Ope­ros ir ba­le­to te­at­ro pro­jek­tams.

Be­je, juk mes kal­ba­me apie Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­tinę ir, sa­vai­me aišku, tu­ri­me jau da­bar gal­vo­ti apie 2009-ai­siais vyk­siančius ki­no ir me­dijų kul­tū­ros ren­gi­nius. Da­bar ben­dra­me kul­tū­ros pei­zaže šalia mu­zi­kos, te­at­ro ir našlaitės dailės vi­sai ne­li­ko vie­tos nei ki­nui, nei me­dijų kul­tū­rai. Tai ro­do mūsų siau­bingą at­si­li­kimą – net ir to­je pačio­je po­stso­vie­tinėje erdvėje. Ką jau ten kalbėti apie Šiaurės šalis ar Va­karų Eu­ropą…

No­me­da, Ge­di­mi­nas: Mūsų ma­ny­mu, “Lie­tu­vo­je” galėtų sėkmin­gai ko­eg­zis­tuo­ti ir plėto­tis tra­di­ci­nio ki­no ir naujų ki­no formų, naujų me­dijų, elek­tro­ni­nio me­no ir naujųjų tech­no­lo­gijų kul­tū­ros ope­ra­to­riai. “Lie­tu­va” jau da­bar ben­druo­me­nei reiškia žymiai dau­giau nei tik ki­no filmų ro­dy­mo vietą. Vi­su pir­ma, tai pi­lie­ti­nis, vi­suo­me­ni­nis cen­tras, ku­ria­me ver­da dis­ku­si­jos, ku­ria­me pa­si­reiškia žmo­nių kū­ry­binė vi­zi­ja.

Žodžiu, ki­no te­at­ras jau tapęs reiški­niu ir vi­suo­me­ni­ne erd­ve, ku­rio­je žmonės ak­ty­viai da­ly­vau­ja kur­da­mi… „Pro-tes­to” la­bo­ra­to­ri­jos ir ki­no te­at­ro “Lie­tu­va” ben­dra­dar­bia­vi­mas pas­ta­rai­siais mėne­si­ais tai aki­vaizdžiai pa­rodė.

Be­je, šio­je is­to­ri­jo­je – svar­bus ak­cen­tas. Rug­pjūčio 23 dieną (nuo 20 val.) įvyks TV til­tas Os­las–Vil­nius, į kurį ur­ba­nis­ti­kos ir ar­chi­tek­tū­ros eks­per­tai pa­kvies­ti ap­tar­ti viešosios erdvės mo­de­lių ir pa­si­ginčyti.

Be­je, tą pačią rug­pjūčio 23 dieną su­kaks ly­giai 16 metų „Bal­ti­jos ke­liui”. Bus ge­ra pro­ga pri­si­min­ti tą so­li­da­rumą už laisvę. Įdo­mu, kiek at­eis žmo­nių…

Dėko­ju už po­kalbį.

Kalbėjo­si Ju­li­ja Kšivic­kaitė

STATYBŲ PILOTAS 10(124) 2005 08 18