Prieš porą savaičių atsisveikinome su didžiu žmogumi, akademiku Algimantu Miškiniu. Tai be galo didelė netektis mūsų architektūrai. Laidotuvės buvo itin kuklios, palydinčiųjų į Karmėlavos kapines buvo visai nedaug. Nors, atrodytų, turėjo būti minios: architektų, urbanistų, paminklosaugininkų, menotyrininkų, istorikų… Neretai atsitinka, kad žymūs žmonės laidojami kukliai, dalyvaujant tik artimiesiems. Ir būreliui bendražygių…
Kaltinu save, kad taip pat nebuvau kapinėse, kad nepadėkojau – liko nepasakyti atsisveikinimo žodžiai. Dėl to jaučiu pareigą tą padaryti dabar, per Vėlines.
Nežinau visų Algimanto Miškinio gyvenimo momentų, bet užtat žinau jo mąstymą, poziciją, indėlį į urbanistinės-paveldinės materijos istoriją, išsaugojimą, harmoningą vystymą į ateitį, jo nestandartinį, gilų aplinkos suvokimą.
Tą supratau iš karto, vos tiktai po studijų pradėjęs dirbti Žemprojekte, gyvenviečių planavimo skyriuje. Tuo metu, apie 1965-uosius visoj Lietuvoj buvo masiškai naikinamos istorinės miestų ir miestelių urbanistinės struktūros. Darkomos erdvės, statomi agresyvūs tūriai. Vyravo primityvus, sovietinis mąstymas, pompastika. Visiškai nesuvokiant istoriškai susiformavusios aplinkos buvo statomas „naujas tarybinis gyvenimas“. Šita primituvi buka buldozerio politika viena grandine jungė ištisas plejadas architektų bei urbanistų, pradedant projektavimo institutais ir baigiant atkampių rajonų vyriausiais architektais.
Įsivaizduoju kaip A.Miškiniui buvo nelengva pramušti šį storą luobą. Jau dirbdamas vyriausiu Žemprojekto architektu, o ir vėliau, A.Miškinis nuosekliai ir ryžtingai kovojo su šia negerove, skleidė pažangias idėjas, paremtas giliu ir plačiu aplinkos suvokimu ir harmoninga kūryba sintezėje su istorija.
Deja, ne visada galėjai apie tai pakalbėti su kolegomis, o su A.Miškiniu galėdavai. Su juo galėdavai padiskutuoti apie tokius dalykus, kurių nerastum jokiose knygose, jokiuose vadovėliuose. Deja, apie tai nekalbama ir aukštosiose mokyklose. Už tai Algimantą ypač vertinau. Šia prasme jis man buvo autoritetas.
Dažnai mes, kuriantys architektai, išdidūs, įsitikinę savo tiesomis. Kartais ir pasipūtę truputį darydami per daug „teisingą“ architektūrą. Vardan mūsų pačių sugalvoto „didžiojo tikslo“ (paprastai tai būdavo didelė lygi aikštė ir didelis baltas namas) dažnai nepastebėdavome, kad įvykdę šitą grandiozinį sumanymą sunaikindavome kitas vertybes, nebūtinai materialines. A.Miškinis aiškindavo šiuos mūsų paklydimus, kritiškai, principingai juos atskleisdamas, motyvuotai išdėstydamas situaciją viešuose projektų svarstymuose. Jo mintys buvo vertinamos kolegų, matyt, pelnytai buvo laikomas autoritetu.
A.Miškinis buvo nuolatinis architektūrinės-urbanistinės tarybos narys-ekspertas, jo pasisakymai buvo laukiami. Buvo vienas iš tuometinės visuomeninės kultūros paveldo globos tarybos iniciatorių ir narių.Vėliau ši taryba buvo reorganizuota į KVAD‘o ekspertų tarybą. Čia jo žodis taip pat buvo svarus.
A.Miškinis buvo renkamas į įvairius komitetus, tarybas, komisijas, kurių visų ir neišvardinsiu. Jo dalyvavimas kėlė tų sambūrių autoritetą. Noriu paminėti vieną svarbiausių Algimanto veiklos sričių – mokslinę veiklą Statybos ir Architektūros tyrimo institute. Moksliniai tyrimai, knygos, straipsniai, pranešimai – turtino mūsų architektūrinio gyvenimo ir minties lobyną. Ypač daug A.Miškinis prisidėjo prie mažųjų miestelių urbanistinės istorijos puoselėjimo – tyrinėjo urbanistines planines struktūras, užstatymo pobūdį, siluetus. Išryškindavo vertybes ir nustatydavo jų puoselėjimo ir vystymo gaires.
Deja, bet Algimantas minėdavo, kad jo autoritetu dažnai dangstomasi siekiant negerų tikslų. Paminklosaugininkų ir architektūros valdininkų tarpe prasidėjo ilgai besitęsianti erozija, buvo nesilaikoma nutarimų, duoto žodžio, jautėsi dviveidiškumas. Dažnai buvo atstovaujami ne kultūros paveldo ir architektūros tikslai, bet pinigingų „gudručių“ interesai. Tas reiškinys ypač suaktyvėjo, aišku, matomas ir iki šiol, kai ėmė dominuoti nežabotas verslininkų godumas, besaikis noras bet kokia kaina greitai praturtėti, visiškai ignoruojant kultūros paveldo bei miesto interesus.
O ir mes, architektai, tarpusavy susibičiuliavę ir „susišvogeriavę“ ne visada rasdavome pilietinės drąsos pasakyti tiesą. Šitą situaciją A.Miškinis perprato senokai. Augo nusivylimas, nes deklaruojamos vertybės labai skyrėsi nuo konkrečių veiksmų. Kaip garbingas vyras A.Miškinis nenorėjo dalyvauti nešvariuose procesuose. Puikiai matė architektų cecho žmonių gudrybes bei nešvarius darbelius. Kadangi Algimantas buvo idealistas, vis dar tikėjo, kad galima padėtį pataisyti ar bent jau pristabdyti ydingus sprendinius. Tačiau šis tikėjimas pamažu blėso. A.Miškinis ne kartą yra sakęs, kad „vienaip kalbama, o kitaip daroma“.
Galų gale po vieno nedoro paminklosaugininkų-architektų sprendimo nebeiškentęs dviveidiškumo, ryžtingai tarė: “nebenoriu daugiau dalyvauti šiame blogyje.“ A.Miškinis atsisakė dalyvauti tiek plaminklosauginėje, tiek architektūrinėje Kauno taryboje. Tai buvo principingas žingsnis.
Deja, visą aktyvų gyvenimą pašventus Lietuvos paminklosaugai ir urbanistikai, teko pasitraukti matant, kad į šią sferą braunasi dviveidiškumo, paperkamumo ir nedorumo kirminas…
Kaip žinia, už įvairiapusę mokslinę ir pedagoginę veiklą A.Miškiniui buvo suteikti garbingi profesoriaus ir akademiko titulai. Kartais pamąstau ar pakankamai laiko ir dėmesio buvo skiriama tam, kad jo gilūs apmąstymai pasiektų būsimųjų architektų širdis ir sąmonę?
Kažin, nes kuo toliau tuo labiau pas mus įsigali sausas materialinis apskaičiavimas, o iškilių asmenybių ir jų potencialo reikšmė akademiniame gyvenime vis mažiau vertinami.
A.Miškinis giliai domėjosi menu – ypač Rytų bei Lietuvos tapyba. Kaip tikras Kauno patriotas norėjo savo kolekciją padovanoti Kaunui, bet dėl miesto valdžios abuojumo, kiek žinau, kolekcija buvo išskaidyta ir dalis nukeliavo į Vilniaus muziejus.
Sunku suvokti absurdišką situaciją: didis žmogus, žymus akademikas savo vertingą meno kolekciją siūlo dovanoti savo gimtajam miestui, o Kauno valdininkija kraiposi, maivosi ir visaip išsisukinėja. Tokių reiškinių niekad nesupratau ir nesuprasiu.
Beje, A.Miškinis, nor ir būdamas žymiu žmogumi, gyveno kukliai sovietinės statybos daugiabutyje priešais Ąžuolyną, Vydūno alėjoje. Kai jau man teko garbė pirmą kartą apsilankyti pas A.Miškinį namuose, suėmė jaudulys. Įsivaizdavau, kad atsidarys vos ne pilies vartai, o patekau į paprastą kuklų butuką. A.Miškinio namai spinduliavo intelektualia aura – supratau, kad šis žmogus yra didis savo vidumi.
Atsimenu vieną epizodą. KAUET‘o (Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba) posėdžius vesdavo rotacijos būdu paskiriami vis kiti architektai. Paprastai posėdžius jie vesdavo sėdėdami už stalo priešais auditoriją. Kai atėjo eilė A.Miškiniui vesti posėdį, jis atsistojo ir stovėdamas pagarbiai ir solidžiai išdėstė būsimo posėdžio klausimus. Pamaniau sau: štai kur tikras džentelmenas…
Akademikas Algimantas Miškinis – tai ištisa epocha. Jo įspaustas pėdsakas gilus ir prasmingas. Jis niekada nepraras reišmės.