Prieš kelerius metus Kauno valdžia urbanistinę „Naujojo kranto“ viziją dešiniajame Nemuno ir Neries krante vežė į Kanų nekilnojamojo turto parodą ir ją vadino miesto centro plėtra. Tuomet teigta, esą sutvarkytos Vilijampolės pakrantės dykros atgaivinsiančios Kauno visuomeninį gyvenimą ir pagaliau atgręšiančios miestą į upes.Pakrantės urbanistiniai projektai nuo to laiko gerokai pasistūmėję į priekį, deja dabartinis jų vaizdas toli gražu neprimena miesto centro. Teritorija tiesiog byra atskirais „gabalais“, tarp kurių net sunku įžvelgti architektūrinį ryšį.X
PAKRANTĖ BYRA GABALAIS
Daugelį dešimtmečių apleistą Vilijampolės teritoriją ties Nemuno ir Neries santaka planingai vystyti precedentą davė „Naujojo kranto“ vizija, prieš kelerius metus pasiūlyta architektų Audrio Karaliaus, Rimo Palio ir Astos bei Gintaro Prikockių. Optimizmu dar tryško ir vėlesnis teritorijos išvystymo urbanistinių idėjų pleneras, nekilnojamojo turto vystymo bendrovės „Domus firma“ kartu su „Miesto planu“ surengtas prieš pusantrų metų. Tuomet manyta, jog išskirtinėje vietoje priešais Senamiestį iškils jos vertas naujas gyvenamasis rajonas, kuris bus architektūriškai ir funkciškai bus glaudžiai susietas su upe.
Kad pleneras buvo viso labo viešųjų ryšių akcija, paaiškėjo gana greitai – „Miesto plano“ įmonei pristačius Kauno archtarybai pirmuosius detaliojo plano pasiūlymus. Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba projektą „praleido“ tik iš trečio karto ir tai su išlygomis, kad vėlesnėse projektavimo stadijose jis bus patobulintas. Tačiau teritorija ir toliau planuojama chaotiškai. Tai matyti tiek iš atskirai projektuojamų pakrantės dalių, tiek ir iš kitoje Neries pusėje, Senamiesčio pakrantėje, planuojamo kvartalo konversijos pasiūlymų.
NEI MOKYKLOS, NEI KRANTINĖS
Apleistos Vilijampolės pakrantės teritorijos urbanistinio vystymo planai dar pernai vasarą nežadėjo nieko bloga. Architektų Evaldo Barzdžiuko ir Nerijaus Stanionio vadovaujamas „Miesto plano“ kolektyvas žadėjo parengti 20 hektarų teritorijos vystymo koncepciją, kurioje atsispindėtų Vilijampolės urbanistiniame plenere patikrintos idėjos. Tačiau teritorijos vystymo planavimo logiškos sekos vizija greitai išsisklaidė it dūmas, o tada išryškėjo tikrasis vystytojų bei projektuotojų tandemo veidas. Paaiškėjo, kad apie urbanistinį architektūrinį vystomos teritorijos vientisumą, jos glaudų ryšį su upe iš tikrųjų nė negalvojama. Ėmė aiškėti ir tai, jog itin perspektyvios Kauno teritorijos koordinuotai vystyti nė neketinama. Panašu, kad teritoriją sudalintą sklypais, bus bandoma dar kartą parduoti. Planuojamame didžiuliame gyvenamajame rajone, kuriame turėtų apsigyventi apie 10.000 naujakurių, projektuotojai nenumatė jokios visuomeninės infrastruktūros – mokyklos, vaikų darželio, o ką jau kalbėti apie kokį visuomeninį ar kultūros objektą (čia pat senamiestis!) ar viešą privažiavimą prie upės. Į daugelį Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų pastabų parengti projektiniai atsakymai buvo tik formalūs.
BETONO DŽIUNGLĖS ANT NIEKIENO KRANTO
Blogiausios prognozės dėl Vilijampolės pakrantės urbanizavimo ėmė pildytis šią vasarą, kai architekto A.Kančo kolektyvas pateikė projektinius pasiūlymus dėl vystyti numatytos teritorijos atokiausios nuo Senamiesčio 5 hektarų dalies (užsakovas – UAB „Alternus“). Kvartalą siūlyta užstatyti ilgais 5–9 aukštų daugiabučiais bei 54 metrų aukščio gyvenamuoju-komerciniu kompleksu ties Brastos ir Kėdainių gatvių sankryža. Autoriai tuomet net nepateikė jokio krantinės sprendinio – 50 metrų paupio paprasčiausiai paliko likimo valiai.
Jei panašiai būtų vystomos ir kitos šios teritorijos dalys, priešais Kauno senamiestį iškiltų eilinis mikrorajonas su pusantro kilometro ilgio kaimietišku Neries krantu. Beje, šio 3.000 gyventojų kvartalo architektai nebuvo numatę nė žaidimo aikštelių vaikams. Tiesa, gavę pylos iš Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos, autoriai savo projektą kiek patobulino. Tačiau pagal skandinaviškus jūros pakrančių pavyzdžius parengtas krantinės sprendinys atliktas menkai suvokiant Lietuvos upės pakrantės specifiką ir vargu ar bus įgyvendintas. Projekto autoriai nematė reikalo ir bent kiek suminkštinti sklypo užstatymą 180 metrų ilgio link Nemuno nutįsusiais daugiabučiais, įrėminančiais erdves į 18 metrų pločio „koridorius“. Projektiniuose pasiūlymuose neatsirado ir jokios viešosios funkcijos ant upės kranto. Deja, išskirtinėje Kauno vietoje kuriamo gyvenamojo rajono silpna urbanistika ir menkai išreikštas viešasis interesas nesutrukdė projektui sulaukti Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos santūraus pritarimo.
MIESTO CENTRE – DIRVONUOJANTI URBANISTIKA
Menkas pakrančių potencialo architektūrinis išnaudojimas, deja, Kaune tampa prasta tradicija. Ant panašios seklumos užstrigo ir architekto architektų Aido Kalinausko bei Evaldo Žurkaus (firma „Archispektras“) parengti naujo Vilijampolės komercinio komplekso prie P.Vileišio tilto projektiniai pasiūlymai.
„Archispektras“ Vilijampolės teritorijos 1,3 hektaro sklype projektuojantis 8.000 m² komercinį kompleksą (detalusis – to paties „Miesto plano“), stengėsi išspausti patrauklų pavidalą, kuris architektūriškai sietųsi su Senamiesčiu. Tačiau pramogų centrą, prekybos centrą ir 7 aukštų biurų pastatą sujungus į kompoziciją ilgu vientisu fasadu, buvo visiškai prašauta dėl mastelio ir istoriškai susiklosčiusios urbanistinės struktūros proporcijų. Autoriai neatsižvelgė į gretimą senojo Radvilų miestelio užstatymą, nė nepabandė paieškoti komplekso urbanistinio ryšio su Nerimi. Nuo gatvių atitraukus pastatą ir tas erdves paskyrus parkingams, padaryta ir urbanistinė klaida – buvo užmiršta, jog projektuojama priešais upę ir Senamiestį, o ne kur nors užmiestyje. Architektams nepavyko užčiuopti vietos dvasios, kurios, pasak urbanisto A.P. Steponavičiaus, čia tikrai esama. Galbūt suprasti „genius loci“ jiems galėjo padėti ir Vilijampolės plenero medžiaga, jo vertinimo komisijos išvados, tačiau „Archispektro“ architektai, matyt, labiau pasikliovė investuotojų nurodymais.
BETONINIS PARKINGAS SENAMIESČIO PEIZAŽE
Ketvirčio kilometro ilgio daugiaaukštis „Akropolio“ parkingas ant Karaliaus Mindaugo prospekto – savotiškas Kauno valdžios ir plėšraus verslo bendradarbiavimo simbolis – neabejotinai viena didžiausių Lietuvoje pastarųjų metų urbanistinių žaizdų. Atrodytų, vieno brutalaus urbanistinio nusikaltimo Kaunui turėtų pakakti. Tačiau neseniai parengtas dar vienas panašus krantinės uzurpavimo planas – Senamiestyje, netoli pilies, suprojektuotas 2 aukštų parkingas. Batų fabrikui „Lituanica“ priklausiusio sklypo (Jonavos g. 3) ant Neries kranto konversijos detaliojo plano autoriai (vėlgi to paties „Miesto plano“ architektai) Kauno architektūros ir urbanistikos tarybos ekspertus bandė nuraminti, esą šis betoninis statinys – idealus, sprendžiant parkavimo problemas Senamiestyje. Nors architektas E.Barzdžiukas teigė, kad parkingo projektas esąs jau seniai suderintas, ekspertai šį sprendinį sukritikavo ir atmetė. Pasak ekspertų, krantinę užgulęs parkingas subjaurotų Senamiesčio peizažą su istorine pilimi, kliudytų pertvarkomo kvartalo ryšiui su upe. Projektuotojams bei investuotojams (UAB „Baltisches Haus“) pasiūlyta parkingą įkomponuoti į perstatomojo kvartalo struktūrą. Beje, „Miesto plano“ perplanuojamam pastarajam Senamiesčio kvartalui būdingos tos pačios bėdos, kaip Vilijampolėje – per tankus užstatymas, menkas architektūrinis ryšys su kaimyninėmis teritorijomis ir jokio ryšio… su greta tekančia Nerimi.
BUHALTERINIŲ VERTYBIŲ METAS
Šansą sukurti šiuolaikišką urbanistinį branduolį greta Senamiesčio Kaunas kol kas dar turi. Tačiau perspektyvi pakrantės teritorija greta santakos greičiausia bus sudorota primityviausiu būdu – nesant jungiančios urbanistinės minties, ignoruojant upes ir projektuojant vien savo sklypų ribose. Kvartalai, vienas su kitu menkai susieti funkciškai, o architektūriškai beveik „nesikalba“. Visuomeninėms reikmėms apskritai numatytos tik teorinės nuograužos.
Prie Neries vystomų teritorijų projektai silpni ir skuboti, nė iš tolo neatitinkantys vietos svarbos. Tai liūdina mat projektuotojų profesionalumą suvokiant tik kaip sugebėjimą užsakovų norus įvilkti į urbanistines skaičiuotes, architektūrinė kalba dažniausia pavirsta savotišku buhalteriniu slengu.
Planuojant Vilijampolės pakrantę ar projektuojant kitose urbanistiškai jautriose teritorijose, dažnai išryškėja pavojingos tendencijos. Nūdienos architektai, atrodo, žymiai geriau žino įvairius reglamentus ar įstatymus nei pažangias pasaulinės architektūros tiesas. Tiek investuotojai, tiek miestų valdžia dažnai baidosi architektūrinių idėjų konkursų, kurie kiekvienoje normalioje valstybėje laikomi geriausia priemone gauti tinkamiausiems architektūriniams bei urbanistiniams sprendiniams ir didinti miestų patrauklumui. Be to, urbanistinę teritorijos vertę yra lengviau pakelti dirbant ranka rankon su kaimynais, gretimų sklypų savininkais. Šios visuotinės urbanistinės formulės negalioja nebent laukinio urbanizmo šalyse, kurioms, deja, bent iš dalies turėtume būti priskirti ir mes.
Ką gali žinoti, gal trečiojo pasaulio šalių įpročius Lietuvoje pakeis ekonominė krizė, kuri turėtų tapti rimtu išbandymu tiek šiuolaikinėms urbanistinėms idėjoms, tiek patiems investuotojams. Gal statybų pauzė taps proga dar kartą pamąstyti ir pasitikrinti idėjas?..
