KAIP (NE)KALBĖTI APIE ARCHITEKTŪRĄ: Venecijos architektūros bienalė (IV dalis)

Kas yra Venecijos architektūros bienalės turinys – architektūra ar menas, performansas? Šis nebenaujas klausimas ir kaltinimas, kad Venecijos architektūros bienalė savo kalba pernelyg supanašėjusi su kas antrus metus vykstančia Meno bienale, kad architektūros menas neužima centrinės vietos bienalės diskurse ir scenoje, gali kilti ir šiemet.

PASIILGUSIEMS GRYNOS ARCHITEKTŪROS
O čia ir pasitarnauja ta nežmoniška bienalės kuratoriaus Carlo Ratti (Italija) surežisuota gausa ir skirtingas atskirų paviljonų kuratorių požiūris. Pasiilgusiems grynos architektūros, akis tikrai atsigaus prasmingus projektus demonstruojančiuose Ispanijos (nagrinėjančios tvarios statybos pramonės temą) ar Prancūzijos (pristatančios projektus nuo įvairių krizių – karo, gamtos – nukentėjusiems pasaulio regionams) paviljonuose.
Gal net ir ekonominės sėkmės ambicijas rodančiuose Singapūro ar Makao paviljonuose.  Arba Uzbekistano paviljone, kurio didžiulėje erdvėje puikiai surežisuota ypatingo objekto – Saulės instituto komplekso – istorijos, iššūkių ir meninės architektūros pusės pristatymas. Pačioje Šaltojo karo pabaigoje Tianšanio kalnuose pastatytas institutas – gryniausia mokslo lenktynių tarp Rytų ir Vakarų iliustracija, kai vardan pirmumo tyrinėjimuose nebuvo žiūrima nei racionalumo, nei biudžeto. Vėlyvojo modernizmo kompleksas buvo skirtas tyrinėti medžiagų elgesiui itin aukštoje temperatūroje, kuri išgaunama sukoncentruojant Saulės spindulį. Koncentracijai surežisuoti pasitelkta grandiozinė veidrodžių, išdėstytų kalnų šlaituose, sistemos ir paties pastato architektūra. Tikriausiai nekyla abejonių, kad šiandien kompleksas nebenaudojamas pagal paskirtį, todėl paviljonas yra savotiška platforma užduoti klausimui – o kas toliau?

Prancūzijos nacionalinis paviljonas „Living with…/ Gyventi su…“, kuratoriai: D.Jakob, B.MacFarlane, E.Daniel-Lacambe, M.Duplantier. Foto: Rūta Leitanaitė.

Uzbekistano nacionalinis paviljonas „A matter of radiance / Spinduliavimo materija“, kuratoriai: Grace. Foto: Rūta Leitanaitė.

MOKSLAS MOKOSI RODYTIS
Natūralu, kad bienalėje, kuruojamoje mokslininko, mokslas griežia pirmuoju smuiku. Bene kiekvienas paviljonas ar instaliacija pateikia tyrimų grafikus, lenteles, duomenų analizę, kurie, ne paslaptis, iš reto lankytojo sulaukia daugiau nei poros sekundžių dėmesio. Šios krypties apoteoze bienalėje tapo Sidabrinį Liūtą (skiriamą daug žadančiam jaunimui) pelniusi K.Crawford ir V.Joler ekspozicija „Calculating empires: a genealogy of technology and power since 1500 / Skaičiuojant imperijas: techilogijos ir galios genealogija nuo 1500“. Dviejose lygiagrečiai pastatytose 24 metrų ilgio sienose vaizduojamas duomenų žemėlapių diptikas, vaizduojantis, kaip per šimtmečius vystėsi techninės ir socialinės struktūros. Darbas vaizduoja technologines kolonializmo, militarizacijos, automatizacijos ir užvaldymo tendencijas nuo 1500 metų, parodydamas, kaip šie įrankiai skirti užvaldyti ir kaip juos galima nugalėti.
Kad ir kaip vizualiai, koncentruotai ir konceptualiai pavaizduotas šis titaniškas mokslininkų tyrimas, abejoju, ar yra bent vienas žmogus, kuris sugebėjo išnagrinėti jį būdamas pačioje bienalėje. Tinkamas idėjos ir turinio pristatymas pasaulinėje architektūros parodoje dažnai būna sunkiai įkandamas riešutėlis ekspozicijų rengėjams, kurie, natūralu, nori parodyti kuo daugiau vertingo įdirbio. Tačiau turint omenyje, kad bienalės lankytojas per kelias dienas nori peržiūrėti daugiau nei 700 instaliacijų ir 65 nacionalinius paviljonus, tikėtis, kad prie tavo ekspozicijos jis ar ji sustos daugiau nei penkioms minutėms – naivus. Paklodės smulkaus teksto, kad ir estetiškai surašyto ant sienų (Brazilijos, Austrijos paviljonai) taip ir lieka kaip dekoratyvinis tapetas.
O kas suveikia?

Calculating empires: a genealogy of technology and power since 1500 / Skaičiuojant imperijas: techilogijos ir galios genealogija nuo 1500, aut. K.Crawford ir V.Joler. Foto: Rūta Leitanaitė.

MAŽIAU, BET TIKSLIAU
Suveikia vienos temos pasirinkimas ir minimalus eksponatų ar informacijos kiekis. Lenkijos paviljono „Lares and Penates“ kuratorė A. Kendziorek neperkrautai ir jaukiai gretina saugumo pojūčio architektūroje kūrimo tradicijas ir šiandieną. Visa, kas saugo mūsų namus, galioja – ir akmenėlių „altorėliuose“ pakabinti gesintuvai, ir žvakė nuo audros lange, ir po pamatais sėkmei pakasti kiaušinio lukštai, ir videokameros, ir pasaga virš durų ar vainikas virš naujų gegnių. Visiems suprantama, ir, ypač mūsų regiono lankytojams, net sava.
Taip kaip, deja, sava ir gynybos kraštovaizdyje tema, nagrinėjama Latvijos nacionaliniame paviljone (tarp kitko, keista, kad vieninteliame, kuris ėmėsi tokios aktualios temos). Kuratorės L.Jakobsene ir I.Ruby atskleidžia, kaip, stiprinant šalies sienas, kraštovaizdis keičiamas fiziškai (kai jis pripildomas iki tol nematytų elementų, tokių kaip tvoros, tranšėjos, anti-tankinės sistemos) ir mentaliai, kai pasienio gyventojai pajaučia pokyčius ir savo gyvenamosios erdvės aplinkoje.
Suveikia ir provokacija – Estijos nacionalinio paviljono „Let me warm you / Leisk man tave sušildyti“ kuratorės E.Liiva, H.Manna ir K.Lige parodai išnuomavo itin kuklaus dydžio butą seno namo palei įlanką pirmame aukšte, bet pagrindinį akordą sugrojo namo fasade. Pasirinkusios kalbėti apie daugiabučių renovacijos iššūkius Estijoje ir kritikuodamos dabartines renovacijos praktikas, architektės istorinio mūrinio venecijietiško namo kampą „aprengė“ pačiomis įprasčiausiomis mūsų regione apšiltinimo panelėmis. Raudono mūro ir subtilių detalių fone akį rėžiantis baltas stačiakampis lopas priverčia sustoti, nusistebėti, pasipiktinti ir…užeiti vidun ne tik į pagrindines bienalės zonas einančius lankytojus, bet ir šiaip pasivaikščiojimu pakrante besimėgaujančius, Veneciją kankinančius (bet ir maitinančius) turistus.

Lenkijos nacionalinis paviljonas „Lares and Penates: on building a sense of security in architecture / Lares ir Penates: apie saugumo jausmo kūrimą architektūroje“, kuratorė: A.Kendziorek. Foto: Rūta Leitanaitė.

Latvijos nacionalinis paviljonas „Landscape of defense / Gynybos kraštovaizdis“ kuratorės L.Jakobsene ir I.Ruby. Foto: Rūta Leitanaitė.

Estijos nacionalinis paviljonas „Let me warm you / Leisk man tave sušildyti“, kuratorės E.Liiva, H.Manna ir K.Lige. Foto: Rūta Leitanaitė.

BIENALĖ NE ARCHITEKTAMS
O jie, kartu su Venecijos gyventojais, galėtų ir turėtų būti labai svarbi bienalės lankytojų dalis. Kad bienalė, dabar tapusi labai maloniu prestižiniu burbulu architektams, atsivertų visiems ir taptų platforma kalbėti apie architektūrą, aplinką su tais, kurie yra galutiniai jos vartotojai. Dialogą su nebūtinai profesionaliais lankytojais išradingai ir smagiai bando megzti Olandijos žurnalo „Volume“ redakcija, pievoje pastačiusi atrakcionuose naudojamą prizų graibymo aparatą ir kviečianti „Sprogdinti burbulus“ („Bursting bubbles“). Aparate patalpinti Olandijos architektų perkurti banaliausi Venecijos suvenyrai, po transformacijos įgavę ne tik naują estetiką, bet ir nešantys po žinutę – apie klimato kaitą, turizmo poveikį miestui, ar antrinį medžiagų panaudojimą. Antroji ekspozicijos dalis – pokalbiai apie architektūrą su ne architektais, o trečioji – nauja mobili programėlė, sukurianti maršrutą po bienalę pagal lankytojo profilį ir pageidavimus. Taip, pavyzdžiui, santechnikas iš Padujos galėtų neklaidžiodamas aplankyti paviljonus, kuriuose nagrinėjama vandens miestuose tema.
Galbūt ir kitas „nearchitektūrinis“ turinys bei forma bienalėje prisideda prie atsivėrimo nearchitektūrinio išsilavinimo publikai? Ar du kartus per dieną tarp sudaužyto automobilio ir betono struktūrų vykstantis performansas „Industry muscles / Industrijos raumenys“ Šiaurės šalių paviljone lankytojams tikrai perduoda žinutę apie…žmogaus kūno ir modernistinės architektūros santykį? Ar Serbijos paviljone nuo lubų pakabintos baltais siūlais nertos paklodės, iš lėto ardomos sienose įtaisytų staklių, ne per miglotai kalba apie architektūros (ir mūsų visų pastangų) laikinumą?

Šiaurės šalių (Suomijos, Norvegijos, Švedijos) paviljonas „Industry muscles / Pramonės raumenys“, kuratorė K.Karvinen. Foto: Rūta Leitanaitė.

Serbijos nacionalinis paviljonas „Unraveling: new spaces / Ardyti: naujos erdvės“, kuratorius: S.Jovič. Foto: Rūta Leitanaitė.

KOSMINIS ATEITIES SAPNAS
Kita vertus, kodėl gi tokioje platformoje, kaip bienalė, neišbandžius to, ko paprastai nedarai architektūriniame biure? Ypač jei tai – netikėtas (o jei dar žaismingas ar bent su žiupsniu humoro) sprendimas realiam iššūkiui? Už tai ir Auksinį Liūtą galima gauti, kaip nutiko architektūros kūrėjų žvaigždynui (Diller Scofidio + Renfro, Natural systems utilities, SODAI, A. Betsky, D. Oldani), sukūrusiam ir Arsenalės pakrantėje įrengusiam Canal Café paviljoną. Paviljonas – tai tikrų tikriausia lauko kavinė, kurios espresso gali pasimėgauti bet kuris bienalės lankytojas. Puodelyje susilieja du aromatai – vieno geriausio Italijos baristų sukurto kavos pupelių recepto ir Venecijos lagūnos vandens. Ne pats švariausias, švelniai tariant, lagūnos vanduo prieš laukiančio kliento akis perfiltruojamas per trejuose stikliniuose cilindruose patalpintus natūralius filtrus.
Patvirtinčiau, kad bienalė yra apie architektūrą. Nes architektūra yra apie viską ir apie mus pačius – ne tik apie plytas ir sienas, bet ir apie tai, kaip mes gyvename vienas su kitu, ką atsimename, ką pamirštame, kokiomis vertybėmis sekame, kokios ateities norime. Tai – ir Olandijos paviljonas-Queer bendruomenės sporto baras. Ir remontui uždarytas Izraelio paviljonas. Ir rusijos paviljono rolė: bienalės direktorius džiaugiasi sutaręs su Ukrainą naikinančia šalimi, kad paviljone bus įkurtas bienalės edukacijos centras, virš kurio durų nepridengtas kabo rusijos pavadinimas. Tai ir Ukrainos nacionalinis paviljonas „Dakh / Stogas“, nagrinėjantis tradicinę architektūrą per stogą – kaip apsaugantį, bet ir pirmiausia nuo karo bombų nukenčiantį architektūros elementą.
Tai ir paskutinė Carlo Ratti kuruotos parodos Arsenalėje dalis, fantazuojanti apie nelabai jaukius gyvenimo nebe Žemėje scenarijus. Kodėl mums reikia galvoti apie veiklos kosmose alternatyvas? Ne iš gero gyvenimo. Žemė nualinta, joje nebėra vietos. Todėl gal tikrai ateityje ridikėlius auginsime kažkur virš debesų skriejančiame kosminiame šiltnamyje, kaip projekte „Space garden / Kosmoso sodas “ įsivaizduoja Aurelia Institutas, Heatherwick Studio ir B. Sherwood., į mėnulyje robotų pastatytas duombazes (Lunar Ark / Mėnulio arka ) siųsime savo šeimos nuotraukas, ir kartu su robotais sapnuosime Žano Mišelio Žaro specialiai bienalei sukurto kūrinio „Oxyville“ (kviečiančio kiekvienam savaip įsivaizduoti ateities miestą) aidus.

Canal Café, aut. Diller Scofidio + Renfro, Natural systems utilities, SODAI, A.Betsky, D.Oldani. Foto: Rūta Leitanaitė.

Rusijos paviljone įsikūrė Venecijos architektūros bienalės edukacinė erdvė. Foto: Rūta Leitanaitė.

Ukrainos nacionalinis paviljonas „Dakh / Stogas“, kuratoriai B.Kosmina, M.Murawski, K.Rusetska. Foto: Rūta Leitanaitė.

Space garden / Kosmoso sodas, aut. Aurelia Institutas, Heatherwick Studio ir B.Sherwood. Foto: Rūta Leitanaitė.

Lunar Ark / Mėnulio arka, aut. IVAAIU City. Foto: Rūta Leitanaitė.

Oxyville, aut. Jean-Michel Jarre, Meet Digital Culture Center, Antoine Picon, CODA: Artefact. Foto: Rūta Leitanaitė.

Titulinė nuotrauka:  Uzbekistano nacionalinis paviljonas „A matter of radiance / Spinduliavimo materija“, kuratoriai: Grace.
Remia: Lietuvos kultūros taryba.