Venecijos architektūros bienalėje Lietuva inicijuoja tarptautinį simpoziumą „Archi / Tree / tecture“. Tarp pranešėjų – tarptautiniai architektūros autoritetai: Lietuvos paviljono kuratorius Gintaras Balčytis, Carl Bäckstrand („White Arkitekter“, ACE), Prancūzijos paviljono kuratorius Martin Duplantier, Poe Matteo George (Italija) ir kiti.
TAI SAVOTIŠKA LABORATORIJA
Ar medis gali išmokyti architektus kurti miestus? O gal miestai gali augti kaip medžiai? Nuo kanapių betono iki miško maudynių – architektūros kaip ekosistemos temos bus gvildenamos rugsėjo 22–28 d. Lietuvos paviljone Venecijos architektūros bienalėje: čia vyks tarptautinis „Archi / Tree / tecture“ simpoziumas, kuris suburs 14 universitetų, 30 tyrėjų ir daugiau nei pusšimtį studentų iš visos Europos. Tai savaitę truksiantis renginys, kuris šių metų Lietuvos paviljono temą išplečia į tarptautinį tyrimų, diskusijų ir kūrybinių eksperimentų lauką.
„Mums buvo itin svarbu užtikrinti, kad Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje taptų ne tik pasirodymo, bet ir veikimo vieta – platforma Lietuvos ir Europos aukštųjų mokyklų studentams bei tyrėjams bendrai kūrybai ir dialogui. Todėl šis simpoziumas – tai savotiška laboratorija, kurioje nuo Lietuvos paviljono parodoje iškeltų klausimų pereiname prie galimų atsakymų, sprendinių, vizijų. Čia architektai, studentai, filosofai, menininkai, ekologai ir technologijų tyrėjai kurs dialogą ir ieškos atsakymų į klausimus apie gamtos ir architektūros sąsajas“, – sako paviljono komisarė dr. Jūratė Tutlytė.
Simpoziumo programoje – pranešimai, studentų darbų pristatymai, meninės intervencijos, kūrybinės dirbtuvės ir patirtinė miško maudynių sesija. Diskusijos suksis aplink tris pagrindines temas, kurias vienija miesto – daugiau nei žmogaus erdvės – mintis: „Medžiai kaip architektūriniai sąjungininkai“, „Nuo išmaniųjų miestų prie gyvų ekosistemų“, „Žmogaus ir daugiau-nei-žmogaus sambūvio kosmologijos“.
TRADICIŠKA ALTERNATYVA BETONUI IR PERTEKLINIAM MEDIENOS NAUDOJIMUI
Tarp įdomių simpoziumo dalyvių – biokompozitinių medžiagų tyrėja ir dizainerė Viltė Adomavičiūtė, pristatysianti projektą HEMPTECTURE. Jos sukurtas HEMPFORMA pateko tarp 22 finalininkų prestižiniuose „New European Bauhaus Prize 2025“ apdovanojimuose, įrodydamas, kad kanapės jau yra tapusios aktualia alternatyva architektūroje ir dizaine.
Bienalės simpoziume ji pristatys įvairių technologijų kanapių betono objektus: jos kompozicija demonstruoja pluoštinių kanapių spalių potencialą architektūroje ir dizaine, kviesdama į juos žvelgti kaip į alternatyvą betonui ir pertekliniam medienos naudojimui.
Pasak kūrėjos, kanapė savyje talpina radikalią paprastumo logiką: tai greitai augantis, daugiafunkcis augalas, kurio panaudojimas gali iš esmės pakeisti mūsų požiūrį į statybą – iš resursus eikvojančio proceso į gyvą, grįžtamąjį ir net regeneratyvų.
„HEMPTECTURE leidžia įsivaizduoti miestus, kuriuose medžiagos tampa aplinkos dalimi – stiprina ekosistemas, mažina CO₂ pėdsaką ir kartu formuoja naują erdvės estetiką bei pojūtį“, – pasakoja V. Adomavičiūtė.
Ji taip pat pabrėžia garsą sugeriančių biomedžiagų svarbą: „Triukšmas yra viena didžiausių nematomų taršos formų miestuose. Biokompozitai, gebantys sugerti garsą, kuria ramesnę, labiau žmogui pritaikytą aplinką. Man svarbu, kad tvarios medžiagos ne tik mažintų CO₂, bet ir prisidėtų prie psichologinės bei emocinės gerovės.“
Jos kelias – nuo ūkininkavimo pluoštinėmis kanapėmis iki tarptautinių parodų salių – atspindi tiltą tarp tradicijos ir inovacijos. „Kanapių panaudojimo šaknys glūdi mūsų istorijoje, bet jų ateitis slypi inovacijose“, – neabejoja kūrėja.
SUSITINKA ŽMOGAUS IR KITŲ RŪŠIŲ PASAULIAI
Simpoziumo pranešėjai iš Belgijos, Bert De Roo ir Giliam Antonie Ganzelves, kviečia permąstyti į žmogų orientuotą architektūros paradigmą ir kurti dizainą, grįstą sambūviu su įvairiomis gyvybės formomis. Kalbėdami apie daugiau-nei-žmogaus teorinį ir praktinį dizainą, jie kalba apie požiūrį, kuriame susitinka žmogaus ir kitų rūšių pasauliai.
„Praktiškai dizaino decentralizavimas reiškia pripažinimą, kad esame gyvos, dinamiškos visumos dalis – veikiame pasaulyje, kuris nuolat atsiskleidžia per mus ir aplink mus“, – teigia jie.
Kaip ši dizaino teorija gali būti realizuota praktiškai? Vienas pavyzdžių – Suomijos baldų gamintojai „Artek“, pradėję gaminti baldus, kuriuose matyti beržo medieną pažeidusių vabzdžių palikti natūralūs pėdsakai. Šylant klimatui ir vabzdžiams vis labiau plintant, užuot nurašius vabzdžių paveiktą medieną, ji naudojama baldų gamyboje, o pagamintai produkcijai suteikiama net 50 metų garantija – kaip simbolis to laiko, kurio prireikė gamyboje panaudotam beržui pasiekti brandą.
Pasak tyrėjų, tokiu būdu dizainas tampa ne kontrolės įrankiu, bet atveria sambūvio erdves, kuriose užteks vietos ir žmogui, ir medžiui, ir vabzdžiui.
„Pastaruoju metu daug dėmesio skiriame kalbai: nagrinėjame įvairius dokumentus – projektų užduotis, santraukas ar teisės aktus. Nors iš pirmo žvilgsnio daugelis juose vartojamų žodžių yra neutralūs, iš tiesų jie beveik visuomet rašomi tik iš žmogaus perspektyvos. Pavyzdžiui, tokios sąvokos kaip „saugumas“ ar „gyvenimo kokybė“ paprastai suprantamos tik kaip žmogaus saugumas ir žmogaus gyvenimo sąlygos. Tačiau juk tame pačiame kvartale gyvens ir kitos rūšys – tarkime, ežiai ar balandžiai – o ką, jeigu žodį „saugumas“ pamėgintume suprasti ir iš jų perspektyvos? Gal tuomet keistųsi ir priimami sprendimai: kalbėtume ne tik apie kelių infrastruktūrą, bet ir apie natūralias slėptuves gyvūnams ar šviesos taršą mažinantį apšvietimą?“ – sako Bert ir Giliam, plačiau šiais klausimais kviesiantys diskutuoti rugsėjo 25 d. simpoziumo metu.
BANDYMAS IEŠKOTI ATSAKYMŲ
Šių metų bienalės kuratorius Carlo Ratti užduoda klausimą: „Ar galėsime kada nors kurti pastatus, prilygstančius medžio išminčiai ir gyvybingumui?“
„Archi / Tree / tecture“ simpoziumas ir yra bandymas ieškoti atsakymų į tokius klausimus – jungiant gamtą, technologijas ir kolektyvinę išmintį. Tai erdvė, kurioje architektūra permąstoma ne tik kaip žmogaus kūrinys, bet ir kaip bendrakūra su mus supančiu gyvybės tinklu.
Simpoziumą inicijavo Lietuvos architektų sąjunga, jo organizatoriai: Vytauto Didžiojo universitetas, Transform4Europe aljansas, Vilniaus Dailės Akademija, platforma „3022“ ir kompetencijos centras „Forest 4.0“.
Šiame simpoziume pajėgas sutelkė trys Lietuvos architektūros aukštosios mokyklos – Vilniaus dailės akademija, Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Įtraukdamos studentus ir dėstytojus jos tampa dalimi tarptautinio dialogo apie architektūros ateitį.
Lietuvos paviljono 19-oje Venecijos architektūros bienalėje kuratorius ir vadovas: Gintaras Balčytis. Komisarė: Jūratė Tutlytė. Simpoziumo kuratoriai ir koordinatoriai: Gytis Dovydaitis, Rūta Petrauskaitė. Simpoziumo diskusijų dalies kuratorė: Rūta Leitanaitė. Projektą pristato: Lietuvos kultūros taryba. Mecenatas: „Fitsout“.
Parengta pagal Živilės Bilotaitės-Jokubauskienės informaciją.
Titulinė nuotrauka: Konstantina Sidiropoulou.
