Aukštaitijos sostinėje atidaroma šiuolaikinės tekstilės meno paroda „S/Kietas K/Raštas“. Parodoje pristatoma 46 autorių kūryba.
Vasario 14 dieną (trečiadienį) 17 val. Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3, Panevėžys) įvyks parodos „S/Kietas K/Raštas“ atidarymas.
Parodos kūrėjai: Šioje parodoje pristatoma tekstilė, kaip veikiantis elementas, apnuogina šiuolaikinio meno tendencijas, technologijų ir dizaino rakursus, socialinių reiškinių terpę, įprasmina ir integruoja komunikaciją, veikia kaip klimato kaitos problemas aktualizuojantis instrumentas, atliepiantis poreikius ir brėžiantis ateities gaires. Nėra aplinkos ir aplinkybių, kur nebūtų tekstilės pėdsakų.
Taigi, kas gi yra šios parodos kūrinius rišantis kodavimo elementas? Į klausimą atsakys parodos pavadinimas „S/Kietas K/Raštas“.
Kraštas – Žemės (geografinė) vieta, kurioje gimsta tos pačios tautos žmonės. Koks vaizdinys iškyla pagalvojus apie gimtąjį kraštą? Ar tai protėviai milžinai, palikę pėdsaką istoriniuose vadovėliuose? O gal Vaivos juostomis nuaustos vaivorykštės po lietaus, kuris davė vardą mūsų tautai? Kas esame mes ir kokie bus mūsų vaikai? Kur mūsų ribos ir vieta žemėlapyje? Kur ir kokio dydžio mūsų vieta Pasaulyje?
Skietas – audimo staklių dalis, primušanti ataudus prie prieaudų, formuojanti lygų kraštą ir reguliuojanti audinio kelią. Tai riba, skirianti laisvus metmenis nuo supinto audinio, simbolinė skirtis tarp praeities ir rytojaus. Proceso metu gimsta audinys – išgrynintas, pasakojantis istorijas ir tiesiantis patirtimis nuklotą kelią iš praeities į ateitį.
Kietas – neminkštas, atsparus, nepasiduodantis aplinkos poveikiui. Kietumas tartum priešprieša tekstilei, kuri dažnam asocijuojasi su minkštumu. Tačiau parodoje demonstruojami metalo audiniai tiesiogiai ir metaforiškai diskutuoja apie kietą tekstilę.
Raštas – piktografinis – mintį perteikiantis piešiniu, ideografinis – vaizduojantis žodį morfemu, fonografinis – žymintis žodį rašmeniu, tekstilinis – ritmiškai atkartojantis bazinį audinio struktūros ir kompozicijos modulį.
Kalbėti apie tekstilę tik kaip apie archeologinį paveldą ar tradicinių amatų puoselėjimą, pramonės šaką ar meno lauką nebeužtenka. Tekstilės veikimo būdas jau pats savaime atliepia ritualinius veiksmus tarsi išsigryninimo apeigas, kurios transformuoja dalyvius ir mezga dialogą su stebėtojais, kurie tuo pačiu yra ir visas Pasaulis, viskas, kas nėra savastis. Laisvai pasirenkami ritmai, kanonai ir technikos įgalina autorių perteikti savo požiūrį jam priimtina forma, įmedžiaginant patirtas būsenas, kurios kaip materijoje sustingusi energija kuria bežodžius dialogus tarp kartų ir kultūrų,“ je parodoje pristatoma tekstilė, kaip veikiantis elementas, apnuogina šiuolaikinio meno tendencijas, technologijų ir dizaino rakursus, socialinių reiškinių terpę, įprasmina ir integruoja komunikaciją, veikia kaip klimato kaitos problemas aktualizuojantis instrumentas, atliepiantis poreikius ir brėžiantis ateities gaires. Nėra aplinkos ir aplinkybių, kur nebūtų tekstilės pėdsakų.
Kraštas – Žemės (geografinė) vieta, kurioje gimsta tos pačios tautos žmonės. Koks vaizdinys iškyla pagalvojus apie gimtąjį kraštą? Ar tai protėviai milžinai, palikę pėdsaką istoriniuose vadovėliuose? O gal Vaivos juostomis nuaustos vaivorykštės po lietaus, kuris davė vardą mūsų tautai? Kas esame mes ir kokie bus mūsų vaikai? Kur mūsų ribos ir vieta žemėlapyje? Kur ir kokio dydžio mūsų vieta Pasaulyje?
Skietas – audimo staklių dalis, primušanti ataudus prie prieaudų, formuojanti lygų kraštą ir reguliuojanti audinio kelią. Tai riba, skirianti laisvus metmenis nuo supinto audinio, simbolinė skirtis tarp praeities ir rytojaus. Proceso metu gimsta audinys – išgrynintas, pasakojantis istorijas ir tiesiantis patirtimis nuklotą kelią iš praeities į ateitį.
Kietas – neminkštas, atsparus, nepasiduodantis aplinkos poveikiui. Kietumas tartum priešprieša tekstilei, kuri dažnam asocijuojasi su minkštumu. Tačiau parodoje demonstruojami metalo audiniai tiesiogiai ir metaforiškai diskutuoja apie kietą tekstilę.
Raštas – piktografinis – mintį perteikiantis piešiniu, ideografinis – vaizduojantis žodį morfemu, fonografinis – žymintis žodį rašmeniu, tekstilinis – ritmiškai atkartojantis bazinį audinio struktūros ir kompozicijos modulį.
Kalbėti apie tekstilę tik kaip apie archeologinį paveldą ar tradicinių amatų puoselėjimą, pramonės šaką ar meno lauką nebeužtenka. Tekstilės veikimo būdas jau pats savaime atliepia ritualinius veiksmus tarsi išsigryninimo apeigas, kurios transformuoja dalyvius ir mezga dialogą su stebėtojais, kurie tuo pačiu yra ir visas Pasaulis, viskas, kas nėra savastis. Laisvai pasirenkami ritmai, kanonai ir technikos įgalina autorių perteikti savo požiūrį jam priimtina forma, įmedžiaginant patirtas būsenas, kurios kaip materijoje sustingusi energija kuria bežodžius dialogus tarp kartų ir kultūrų.
Parodos dalyviai: Ieva Augaitytė, Greta Balčiūnaitė, Grupė „Baltos kandys“ (Austė Jurgelionytė-Varnė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Karolina Kunčinaitė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė), Svetlana Barankovskaya, Tatyana Makletsova, Deva Bartninkaitė, Indrė Biekšaitė-Vilčinskienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Ugnė Bunevičiūtė, Viktorija Daniliauskaitė, Mervyn Davids, Dileta Deikė, Joanna Farzan, Martynas Gediminas, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Feliksas Jakubauskas, Džina Jasiūnienė, Rasa Jundulaitė, Silvija Juozelskytė, Dovilė Karvelytė, Jūratė Kazakevičiūtė, Savirija Kaziūnaitė, Brigita Krasauskaitė, Vaiva Lašienė, Marija Marcelionytė Paliukė, Greta Matevičiūtė, Gabrielė Navickaitė, Simona Pabrėžaitė, Vytautė Račiūnaitė, Eglė Rakauskaitė, Deimena Rastenytė, Aurimas Rekašius, Žydrutė Ridulytė, Jolanta Sendaitė-Paulauskienė, Rugilė Šeštokaitė, Jelena Škulis, Arūnė Tornau, Natalija Vilkelienė, Lina Zavadskė, Marija Žiemytė, Dijuota Žilytė.
Kuratorės – Eglė Ganda Bogdanienė, Rasa Jundulaitė. Parodos partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus dailės akademija.
Paroda Panevėžyje veiks iki kovo 23 dienos.
Parengta pagal Panevėžio miesto dailės galerijos informaciją.
Titulinė nuotrauka: ekspozicijos fragmentas. Foto: Panevėžio miesto dailės galerijos.
