Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaroma Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus paroda „Zero Waste 2“. Tai pernai Kaune, galerijoje „Meno parkas“ įvykusios parodos 2-oji versija.
PERMĄSTANT ŽMONIJOS EGZISTENCIJOS RIBAS
Gegužės 5 dieną (antradienį) 17.15 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos II a. erdvėse įvyks G.Grendaitės ir T.Vosyliaus parodos „Zero Waste 2“ atidarymas.
G.Grendaitė ir T.Vosylius – menininkų pora iš Kauno. Tomas šalia kūrybos savo kaip skulptoriaus žinias pritaiko ir restauruojant senuosius miestų skulptūrinius objektus, ir liejant bei, prireikus, lipdant ar kitaip įgyvendinant naujus. Greta daugiausiai piešia (tušu, akvarele, grafitu), neapleidžia savo kaip grafikės kelio, fotografuoja ir kuria autorines knygas. Patirčių iš studijų Japonijoje vedina sugrįžta prie savitos kaligrafijos. Įvairių technikų žiniomis pasidalina su kitais, o pati randa, ko pasimokyti ir iš vaikų. Menininkai kūrybines technikas kartais jungia, eksperimentuoja atidžiai stebėdami supančią aplinką ir žmogaus santykį su ja.
Parodos „Zero Waste 2“ pirmoji versija („Zero Waste“ galerijoje „Meno parkas“, 2025 m.) vystėsi keletą metų. Vaiko laukimo, augimo aplinkybės vilkino projektą laike, bet gilino patirtimis. Paroda buvo kurta beveik trise, tragikomiškai išgyvenant neįgalumą užaugti iki idealiai tvarių vartotojų nepaisant visų pastangų artėti link šio ir utopinio, ir viltingo tikslo. Kas vieniems – greitai spėjusi atsibosti, nepatogi tema, kitiems – neišvengiama aktualija, ypač permąstant žmonijos egzistencijos ribas. O jas daugiausiai stumdo beprasmio karo ir klimato kaitos grėsmės.
VIENŲ KŪRINIŲ ATSISAKĖ, BET PAPILDĖ NAUJAIS
Bibliotekai pakvietus joje surengti šią parodą, autoriai dėl erdvės specifikos kai kurių kūrinių atsisakė, bet ir sukūrė naujų. Dirginantis politinis laukas, persipynęs ir su karu, ir su ekologija, paskatino per liūdesio sumišusio su juoku prizmę plėtoti piešinių seriją „(Ne)palankūs vėjai“, tarsi gaudant (ne rankomis, o teptuku) įkyriai Lietuvos dangun įskriejančius kontrabandinius ir kitokius balionus, virstančius žemiškesne tarša nei tik psichoemocinė.
Skulptūrinių objektų serija „Kūno tęsiniai“ vystoma autoironiškai stebint sociokultūrinę aplinką. Pasitelkti daugiausia atsitiktiniai gatvės radiniai, laikytini atliekomis. Sekdami tokiais mūsų egzistencijos pėdsakais, menininkai laikinai paliko nuošaly jų kūryboje vyravusį daugialypį individą, chameleoniškai keičiantį vaidmenis, nėrė į savo pačių socialumo pokyčių laikotarpį, įpiršusį geras sąlygas (pa)stebėti, net savotiškai grožėtis nenatūralios kilmės smulkmenomis gamtinėje aplinkoje. Tik ar jose slypi dievas, ar, visgi, velnias… Juk tik žmogus palieka šiukšles gamtoje, o ši pagal išgales taiso begalines mūsų klaidas tame paradokse kurdama grožį.
SMULKŪS RADINIAI SUGULĖ Į MENAMŲ PEIZAŽŲ ARCHYVĄ
Taigi, ir serijoje „(Ne)privalomas peizažas“ žmogus kaip asmenybė pradanginamas, ištirpsta buitinėje-gamtinėje aplinkoje, „peizaže“ be savęs arba po mūsų. Sulėtintas etapas paliko įkyrų refleksą rasti ir į kitą kontekstą perkelti žmogaus buvimo ženklus žaidžiant masteliu, abstrahuojant. Buvo slampinėjama su vaikščioti besimokiusiu vaiku, čiupusiu tirti akmenis, plunksnas, augalus, vabzdžius, jų lavonus, žmonių pamestus daiktus bei tų radinių situacijas erdvėje, pvz., kaip balos virsta jūromis, aplinkai kenksmingas automobilių tepalas vaivorykštiniu raibuliavimu įstebuklina jas. O kur dar pabirę purve žėrintys blizgučiai, primenantys istoriją apie vieną iš pakelės planetų kelionėje į Tandadriką, kurioje visa, kas blizga, atkakliai rinko, vieni iš kitų vogė ir slėpė keisti, pavojingi vabalai.
Smulkūs radiniai su savo aplinka sugulė į menamų peizažų archyvą. Dažnai lankyti gamtovaizdžiai (keli žaliausi Kauno parkai, kiemai) virto lyg užburtu ratu, privaloma begalybės ženklo trajektorija (ypač karantino laiku) ir terpe šiai priverstinei meditacijai. Ilgainiui įsiterpė ir lėtai menininkų tvarkomas sklypas kaime, kur žemės gruntas talpina ir po truputį, sluoksniais atveria vieno po kito ten gyvenusių šeimininkų būties ženklus. Naujose, vaizduotės perkurtose erdvėse buvusią žmogaus egzistenciją žymi tik nespėję sudūlėti daiktiniai pėdsakai it monumentai.
Paroda veiks iki birželio 13 dienos.
Parengta pagal Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos informaciją.
Titulinė nuotrauka: „Atostogos“, T.Vosylius, 2024 m.
„Pėdsakai“, G.Grendaitė, 2025 m.
