Vienas ryškiausių šių metų Europos šiuolaikinės architektūros renginių – XVII Venecijos architektūros bienalė – sparčiai artėja prie pabaigos. Šia dingstimi į klausimus apie architektūrą, intriguojančias vizionieriškas menininko Julijono Urbono idėjas ir kodėl sutiko Lietuvos paviljoną kuruoti atsako iš Belgijos kilęs žinomas dizaino, architektūros ir šiuolaikinio meno kuratorius Janas Boelenas (Jan Boelen).
Venecijos architektūros bienalėje, kurios tema – „Kaip mes gyvensime kartu?“, Lietuvai atstovauja menininko ir tyrėjo Julijono Urbono įsteigtos Lietuvos erdvės agentūros projektas „Planeta iš žmonių“. Lietuvos paviljoną 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba. Istorinėje Venecijos bažnyčioje Santa Maria dei Derelitti įrengtą paviljoną organizuoja meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“. Paviljono kuratorius Janas Boelenas, komisarė Julija Reklaitė, asistuojanti kuratorė Milda Batakytė, prodiuseris Mindaugas Reklaitis, architektai „Isora x Lozuraityte Studio for Architecture“ (Ona Lozuraitytė ir Petras Išora), modulinių struktūrų dizaineris Vladas Suncovas, inžinierius Povilas Ambrasas, grafikos dizaineriai ir 3D skenerio programuotojai Studio Pointer* (Asya Sukhorukova ir Jakobas Schlötteris). Strateginis partneris „X Museum“ (Pekinas). Partneriai „BALTISCHES HAUS“, „Collective“ (Edinburgas), galerija „Vartai“, „Gioielli Nascosti di Venezia“, „Girteka Logistics“, Nacionalinė dailės galerija, „Plasta“, „Science Gallery“ (Dublinas). Paviljono lankytojų ir gidų saugumu rūpinasi Monika Mačiulytė ir „Margarita“. Paviljono draugai: „Formuniform“, „Kosmica Institute“, Lietuvos aerokosmoso asociacija, Lietuvos kultūros institutas, „Six Chairs Books“, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus miesto savivaldybė, „Vilnius Tech“ architektūros fakultetas, Vilniaus universitetas. MO muziejuje kuratorių pakalbino Jogintė Bučinskaitė.
„Būsiu nuoširdus, rasti tinkamiausią kuratorinį šio tiršto ir sofistikuoto projekto sprendimą man buvo tikras intelektualinis iššūkis“, – sako Lietuvos paviljoną 17-oje Venecijos architektūros bienalėje kuruojantis Janas Boelenas. Iš Belgijos kilęs dizaino, architektūros ir šiuolaikinio meno kuratorius pasakoja, kodėl sutiko kuruoti Lietuvai atstovaujančio menininko Julijono Urbono idėją, ką naujo galime pasiūlyti architektūros laukui ir kodėl bandymai apibrėžti architekto vaidmenį šiandien nėra produktyvūs.
Iki lapkričio 21 dienos vyksiančio svarbiausio tarptautinio architektūros renginio lankytojai Lietuvos paviljone kviečiami tapti naujo architektūros darinio bendrakūrėjais. Užsukę į J.Urbono įkurtos Lietuvos erdvės agentūros laboratoriją gauna bilietą, kuris veikia ir kaip informacinis bukletas, ir kaip skenavimo procedūros numeris. Specialiame šešių kamerų įrenginyje lankytojas nuskenuojamas jo pasirinktoje pozoje, o trimatis jo kūno atvaizdas perkeliamas į čia pat ekranuose simuliuojamą, kosmoso jėgų gludinamą planetą iš žmonių. „Tai trikdantis, erzinantis, abejonių sukeliantis ir provokatyvus minties eksperimentas“, – projektą „Planeta iš žmonių“ apibūdina J.Boelenas, pridurdamas, kad J.Urbono vizionieriška idėja yra taikli ir reikalinga kritika šiandien taip aktyviai veikiantiems kosmoso kolonizatoriams, turistams ir teršėjams.
– Dažniausiai esate pristatomas kaip dizaino, architektūros ir šiuolaikinio meno kuratorius, tačiau tik kuravimu jūsų veikla neapsiriboja. Kokias svarbiausias šiandienos atsakomybes, darbus ir interesus išskirtumėte?
– Kuruoju daug parodų skirtingose šalyse ir institucijose, kviečiu jose dalyvauti dizainerius, architektus ir kitų disciplinų kūrėjus, kuriems įdomu ieškoti šiandienos problemų sprendimo būdų. Mano interesų laukas platus ir apimantis aplinkosaugos, technologijų, socialinius bei daugelį kitų klausimų. Šias temas stengiuosi paliesti ir dėstydamas, dirbdamas su studentais. Man įdomu procesus tyrinėti dirbant skirtingose srityse, vykdant skirtingus projektus. Taigi, užuot užsiimdamas akademiniais, ar vadinamaisiais „popieriniais“ tyrimais, aš mieliau tyrinėju per praktiką, mąstydamas čia ir dabar, bandydamas, klysdamas ir eksperimentuodamas.
Ilgą laiką dirbdamas skirtingose vietose, pastaruoju metu „įsižeminau“ Vokietijoje, kur esu Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto (HfG) rektorius, čia kuruoju ir atlieku tyrimus. Visai šalia universiteto veikiantis gerai pasaulyje žinomas Karlsrūhės meno ir medijų technologijų centras (ZKM) taip pat turi mokyklą, kurioje norėčiau įgyvendinti keletą projektų. Be kita ko, tęsiu darbus kaip kolektyvo Atelier LUMA kūrybos vadovas Prancūzijoje, tačiau jau kurį laiką atsitraukiau nuo šiuolaikinio meno ir dizaino centro Z33-House, kurį įkūriau Haselte, veiklos. Visada sakau, kad vykdau vieną didelį projektą, bet skirtingas jo dalis vystau skirtingose vietose ir su skirtingomis komandomis.
– Kaip nutiko, jog „įsižeminęs“ ėmėtės dar vieno tarptautinio projekto ir sutikote tapti Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje kuratoriumi?
– Esu labai smalsus žmogus, manau, kad smalsumas yra kertinė savybė, be to, iki šiol nesu buvęs Lietuvoje ir neturėjau galimybių dirbti su lietuvių kūrėjais. Mane sužavėjo Julijono darbai, buvo įdomu ne tik tai, ką jis daro, bet ir tai, ko pats galiu išmokti iš šio projekto. Būsiu atviras, esu oportunistas, daug tokių projektų imuosi dėl asmeninės naudos (juokiasi).
Pamenu, kad Julijonas kreipėsi į mane rengdamas projekto paraišką. Gerai žinau jo profesorius iš Londono Karališkojo meno koledžo, kur jis studijavo doktorantūroje, todėl Julijono laiškas mane suintrigavo. Jo idėjos nėra tos, su kuriomis susiduri kasdien, todėl iš karto atsakiau, jog mano pavardę į paraišką įrašyti gali, lauksiu daugiau informacijos, o tuomet pažiūrėsime. Šį pasiūlymą priėmiau kaip komplimentą, nes nesu žmogus, su kuriuo lengva dirbti. Pirmaisiais kartais apsilankius Vilniuje Julijonas papasakojo ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie vaikystę Klaipėdos atrakcionų parke, sovietinį kontekstą, kosmoso tyrimų industrijos Lietuvoje likučius. Tai man pasirodė ir kaip linksma, ir sunki istorinė patirtis vienu metu, supratau, kad aš šiame kontekste galiu žaisti tik kaip autsaideris.
– Bet gal šis jūsų įvardyto autsaiderio žvilgsnis tapo kuravimo privalumu?
– Susitikimuose su komanda bandžiau iškristalizuoti pagrindinius raktažodžius, kuriais būtų patogu įvardinti Julijono idėją. Labai greitai tapo aišku, jog tai – gravitacija, choreografija, kūnai, mokslas, technologijos, ironija, pramoga, spekuliacija. Kiekvienas iš komandos narių šį žodynėlį interpretavo savaip. Nuolatos tyrinėjau Lietuvos istoriją ir jos meno sceną, kosmoso agentūrų estetiką ir supratau, kad visas šis procesas artėja prie laboratorijos sampratos.
Julijono projektas vienu metu yra ir kritinis, ir spekuliatyvus, jis pasiūlo naują požiūrį į tai, kiek architektūra, dizainas ir menas yra pajėgūs kažką keisti ir formuoti. Būsiu nuoširdus, rasti tinkamiausią kuratorinį šio tiršto ir sofistikuoto projekto sprendimą man buvo tikras intelektualinis iššūkis. Dažnai bienalėse galima pamatyti projektų, kurie yra labai aiškūs redukuotos realybės pristatymai, tad sunkiausia buvo Julijono pasakojimą pateikti taip, kad jis neprarastų vidinės poezijos.
– Ar manote, kad pavyko? O gal projekto poetiką sustiprino bažnytinė aplinka, kurioje įrengta instaliacija?
– Tai visiškai antagonistiškos idėjos, nes Renesanso laikais, kai ir statyta Santa Maria dei Derelitti bažnyčia, Vitruvijaus žmogus buvo tapęs visa ko matu. Julijonas apverčia šią sampratą – nebėra standarto, kas yra žmogus. Čia išnyksta lytis, bet kokia tapatybė ir kultūrinis palikimas. Įdomu tai, kad projekte nuskenuotas žmogaus atvaizdas taip pat nėra tobulas, o sudarytas iš neapdorotų duomenų taškų debesies (angl. point cloud). Neturėjome tikslo kūnus vaizduoti būtent taip, tiesiog nenorėjome, kad jie būtų realistiški, kad išliktų anonimiškumas, bet kartu, kad technologija būtų atvira, fiksuojanti skirtingą ir laisvą žmonių choreografiją. Manau, kad tai puikiai pavyko.
– Šių metų Venecijos architektūros bienalė siekė ne tik apmąstyti ateities gyvenimo kartu scenarijus, bet ir iš naujo įvertinti architekto vaidmenį. Ar jums ši pastanga atrodo produktyvi?
– Bandymas iš naujo apibrėžti architektūrą reiškia, kad mes ir vėl nurodome fiksuotą architektūros ir architekto apibrėžimą. Man tai nelabai įdomu. Architekto vaidmuo keičiasi bet kokiu atveju ir tai priklauso nuo daug ko: nuo to, kurioje pasaulio dalyje gyveni, kokią reikšmę tau suteikia visuomenė ir architektūros bendruomenė. Taigi, apibrėžimus matau kaip takius, o vaidmenis kaip daugiabriaunius. Manau, kad apie vaidmenis turėtume pasvarstyti ne formaliuose apibrėžimuose, bet per asmeninius architektų ir architekčių interesus – kuo jie nori būti ir ką jie nori kurti. Tad tai labiau apie požiūrį, apie tai, kaip tavo formuojama architektūrinė aplinka dera erdvėje ir su žmonėmis, kaip ji juos įgalina kartu kurti. Architektūrą matau kaip į procesą, o ne į produktą orientuotą praktiką. Julijono idėja tai puikiai atspindi ir dar sujungia su radikalia vaizduote.
– Užsiminėte apie tai, kad architekto vaidmuo kinta priklausomai nuo vietos, kurioje jis gyvena ir ką jis kuria. Bet štai kad ir dabar – kalbamės MO muziejuje Vilniuje, kurį suprojektavo pasaulyje gerai žinomas architektas Danielis Libeskindas. Ar nėra taip, kad tam tikra vieta jau seniai nebeformuoja specifinės architektūros, kai architektai kuria globaliai, o labiausiai nutolę miestai gali virsti vienas kito klonais?
– Nematau to kaip problemos. Kol pastatai ir objektai yra profesionaliai sukurti ir dera su aplinka, tol toks architektų darbas turi prasmės. Kuo pasaulis darosi tarptautiškesnis ir keičiasi šiomis idėjomis, tuo tai tik geriau pačiai architektūrai. Daug dirbu su skirtingais vietiniais kontekstais ir pastebiu, jog griežta tapatybės politika kelia didelę grėsmę. Tautybė, lytis, rasė, griežtas skirstymas pagal šiuos ir kitus parametrus yra tik priedanga nuo realių diskusijų, kurių turėtume imtis. Kalba eina ne apie tai, iš kur architektūra ateina, bet apie principus, kaip turėtume vesti derybas su pasauliu. Juk nėra skirtumo, iš kur atvyko žmogus, svarbu susitarti, kaip vienas su kitu elgsimės, įskaitant ir kitas gyvybės rūšis. Privalu rūpintis Žeme, o tai turėtų tapti pagrindine sąlyga ką nors statant ir visai nesvarbu, ar tai daro architektas iš Honkongo ar Lubumbašio, nes tai tikrai praturtina ir įkvepia. Lietuvos architektai taip pat sėkmingai gali siūlyti savo kūrybą pasauliui, bet tai turi būti atliekama su rūpesčiu ir atida, o ne pagal copy paste požiūrį, nes tai vyksta ir tai yra liūdniausia dalis. Kita vertus, kai esame prieš kažką nusiteikę, užkertame kelią tam, ką potencialiai tai galėtų duoti.
– O kaip šiame kontekste vertinate Julijono idėją sukurti hipotetinę planetą iš žmonių? Juk žvilgsnis nuo žmonių menuose vis dažniau nukreipiamas į kitas rūšis, o ir jo įkurta Lietuvos erdvės agentūra neišvengiamai kelia klausimų apie nacionalumą.
– Netikiu binarinėmis opozicijomis: kultūra ir natūra, vyras – moteris, juoda – balta, gera – bloga… Tai nepadeda mums ir yra šiandienos problema, nes populizmas labai mėgsta šiuos skirstymus. Mes gyvename kartu su bakterijomis ir virusais, gyvūnais, oru, dirvožemiu, vandeniu, taigi, turime visa tai įskaičiuoti. Turime pagalvoti, ką su visu tuo darysime ateityje. Tai nieko bendro neturi su tautybėmis, greičiau su tuo, kaip organizuojame valstybes ir tam tikras teritorijas, kaip užtikriname gyvenimo sąlygas, kurios turi būti geresnės. Privalome rasti trečią kelią, naują būdą, kaip elgtis su Žeme, o Julijono idėja yra ir apie tai. Esu didelis Bruno Latouro idėjų šalininkas. Jis yra sakęs, kad jei vienoje pusėje yra aplinkosaugininkai, tai kitoje atsiras tie, kurie neigia klimato kaitą. Kaip kad čia yra Trumpas, o ten Greta Thunberg, bet savo energiją turėtume nukreipti į sutarimą, o ne į priešpriešas.
Julijono projektas intriguojantis, labai šiuolaikiškas, atkreipiantis dėmesį į aspektus, kurie šiandien tikrai aktualūs. Tai trikdantis, erzinantis, abejonių sukeliantis ir provokatyvus minties eksperimentas. Jis atsiranda įdomiame kontekste, nes pati Venecijos bienalė yra didelio verslo modelis. Juk panašiai sukonstruotos NASA ar Europos kosmoso agentūra (ESA). Čia visada kalbama apie bendradarbiavimą (ypač kosmose), bet iš tikrųjų viską lemia konkurencija, siekis kažką padaryti pirmam. Lietuvos paviljone nacionalinis aspektas veikia kaip savotiška galios santykių dekonstrukcija. Čia atsiranda daug ironijos ir kritikos, kurią galime panaudoti kalbėdami apie pasaulį, apie tai, kaip menas, architektūra ir dizainas gali prisidėti kuriant šį suvokimą. Galų gale, šis projektas taip pat veikia ir kaip socialinis eksperimentas, nes į jį įsitraukė daug skirtingų disciplinų ekspertų. Tai labai sudėtingas procesas, bet man tai labai patinka.
– Gali atrodyti, kad Julijono kūryba architektūros bienalės kontekste pernelyg „dizaineriška“. Todėl įdomu paklausti apie konceptualią ribą, skiriančią dizainą nuo architektūros, ir kaip, jūsų nuomone, tai pasireiškia Julijono kūrybos atveju?
– Jo kūryba nėra apie dizainą, architektūrą ar vizualųjį meną per se, jo projektai yra apie pasaulių konstravimą. Nemanau, kad disciplinų ribų aptarimas gali būti įdomus. Kitaip nei grynosiose disciplinose, būtent netvarkoje ir klaidose formuojasi inovacijos, vyksta evoliucija. Nepaisant to, būtina atkreipti dėmesį, jog kiekviena disciplina turi savo logiką, architektūra imlesnė laikui, ji lėtesnė. Manau, kad pati architektūra gali tapti racionalaus ar kritinio pokalbio įrankiu. Nors ir neįmanoma išspręsti visų problemų, tačiau mums reikalinga vaizduotė, kad gebėtume suprasti, kas yra, o kas nėra įmanoma, kad galėtume suformuluoti bei vizualizuoti galimos ateities scenarijus.
Mane suintrigavo Julijono požiūris į dizainą, nes jei kas ir pakeis tradicinį labai pragmatišką architektūros pasaulį, tai bus ne ekonomika ar technologija, o dizainas. Manau, kad architektai ir dizaineriai geba įsiklausyti į žmonių poreikius ir paversti juos pasiūlymais bei objektais. Ekonomika nesidomi žmonių poreikiais, nes jos interesas – pelnas, technologijos taip pat siekia pelno ir yra giliai atitrūkusios nuo realių poreikių. Mes esame inovacijų spąstuose ir taip kapitalizmas žudo pats save. Architektūra ir dizainas gali leisti suabejoti ir, tikiuosi, pasiūlyti naujas kryptis, nesakau, kad sprendimus.
– Esate sakęs, kad nemėgstate bienalių, tačiau kuravote Stambulo ir Liublianos dizaino bienales, inicijavote 9-ąją „Manifestą“ Belgijoje…
– Nes norėjau įrodyti, kad tai gali būti daugiau nei vakarėlis, kad tai, kas yra organizuojama iš viešų pinigų, gali būti tvaru, diskursyvu, kritiška, tapti startu naujoms iniciatyvoms, investicija ateičiai, o ne vienadieniais rezultatais.
– Nesunku pastebėti, kad esate kritiškas daugelio architektūrinių ir visuomeninių procesų atžvilgiu, tačiau kaip matote šią sritį, ar mums pakanka profesionalios kultūros ir architektūros kritikos?
– Architektūra yra svarbi sritis, todėl turime į ją žiūrėti ir ją vertinti rimtai. Tačiau kurti gerą architektūros kritiką yra sudėtinga, nes už tai atsakingi visi. Jei neįsitraukiame į visuomeninį diskursą, pradedame gyventi visiškai privatizuotame pasaulyje, kurį valdo nekilnojamo turto vystytojai. Mums be galo reikalingi kritikai, kurie kvestionuoja ir mato šiuos reiškinius, iškelia juos į viešumą ir pasiūlo sprendimų, kad architektų ir kitos bendruomenės galėtų toliau dirbti. Turime nepamiršti, kad architektų atsakomybės didėja, nes Žemė dega, gyvename klimato kaitos, žinių ir vaizduotės krizės amžiuje.
– Ką naujo su šiuo Lietuvos paviljonu, jūsų nuomone, pasiūlėme architektūros laukui?
– Mes kalbame apie architektūrą išplėstame lauke ir jį plečiame. Būtent tai paverčia paviljoną žvelgiančiu toliau. Galbūt tai gali tapti viena iš naujų krypčių, kurios link architektūra ir judės? Turiu galvoje architektūrą, susijusią su skaitmenine erdve, su virtualia realybe, kosmosu, pakartotiniu erdvės naudojimu, erdvių rekontekstualizavimu. Tiesa, kol mes apie tai dar tik mąstome, Jeffas Bezosas ar Elonas Muskas jau okupuoja kosmoso erdves ir daro tai technokratiniu būdu. Į tokius gestus kol kas galime atsakyti tik su humoru, intelektualiai apmąstydami to įtakas. Julijonas tai daro ypatingai gerai. Manau, kad tiek jis, tiek ir Elonas Muskas yra tikri vizionieriai, nes sugeba pažvelgti anapus mums pažinių ribų. Tačiau tuo pačiu, jie yra visiškai priešingose barikadų pusėse, nes kitaip nei Muskas, Julijonas galią suteikia žmonėms. Tiesa, o kodėl Venecijos bienalėje dar nėra Elono Musko paviljono (juokiasi)?
Titulinė nuotrauka: XVII tarptautinės Venecijos architektūros bienalės Lietuvos paviljonas „Planeta iš žmonių“, įrengtas istorinėje bažnyčioje Santa Maria dei Derelitti (autorius J.Urbonas). Foto: ©PILOTAS.LT.
Lietuvos paviljono XVII Venecijos bienalėje kuratorius Janas Boelenas. Foto: Visvaldo Morkevičiaus.
Skenavimo procesas Lietuvos paviljone. Foto: ©PILOTAS.LT.
