Amerikoje vis tvirčiau besijaučianti kinų architektūros studija „MAD Architects“ pagaliau įgyvendino savo pirmąjį JAV projektą. Pirmasis jos žingsnis šiame žemyne visgi ryškus – suprojektuotasis „namas-sodas“ pagarbiai nusilenkia kalvotam Los Andželo kraštovaizdžiui bei sulaužo tankaus užstatymo stereotipus, o patį statinį – pasiūlo suvokti kaip bendrą žmogaus ir gamtos kūrybos pasaulį.
NAMĄ SULIEJO SU KALVA
Firmos „MAD Architects“ architektūrinis kolektyvas (architektas Ma Yansong ir kt.) siekė paneigti vyraujančią nuomonę, jog tokiame tankiame mieste ateitį turi nebent užstatymas „racionaliomis dėžėmis“. Los Andželo Breverli Hilse netoli garsiojo šveicarų architekto P.Zumthoro projektuojamo meno muziejaus LACMA ką tik iškilęs „Namas-sodas“ (angl. Gardenhouse) tokius stereotipus pasiryžęs sumalti į miltus. Tai mišrios paskirties kompleksas, kurį sudaro 18 gyvenamųjų vienetų bei komercinės patalpos 1-ajame aukšte. Tačiau tai yra ir pusiau urbanistinis, pusiau gamtinis darinys, kurio ne mažiau svarbūs architektūros ingredientai – žalioji siena, „slaptas“ sodas vidiniame kieme, namo gyventojus vedantis architektūrinis „urvas“.
„MAD Architects“ kolektyvas, atsižvelgdamas į Beverli Hilso landšafto specifiką, šį namą projektavo it savotišką kaimelį, kurio gyvenamieji korpusai kyšo virš žvaliai žaliuojančios kalvos. „Kaimelio“ boluojančių fasadų, netaisyklingų langų ir dvišlaičių stogų architektūrinė kompozicija gula į žaismingą ir dinamišką visumą bei atiduoda semantinę duoklę Los Andželo kalvoms. Virš komercinių patalpų pakibusi žaliuojanti augalijos siena – viena didžiausių tokių sienų visoje Amerikoje. Žaliąjį pastato „užvalkalą“ čia sudaro vešlūs sausrai atsparių vietinių sukulentų ir vynmedžių želdiniai, kurie nereikalauja dirbtinio drėkinimo bei kitos specialios priežiūros. Tokia gamtinė tekstūra organiškai įsilieja į sezoninį vietos gatvių gamtos vaizdą.
SKLYPO VIDURYJE – „SLAPTASIS SODAS“
4.460 m² ploto gyvenamasis „kaimelis“ pasiūlė net 4 rūšių tipologiją – 2 studijas, 8 butus, 3 miesto namus ir galiausiai 5 vilas. Tokia mišrainė turėtų išeiti į naudą – ji provokuoti jo gyventojų bendruomeniškumą bei tuo pačiu garantuoti gyvenamosios aplinkos individualumo prabangą. Skirtingai nuo įprastos daugiabutės gyvenamosios statybos, visi naujojo Beverli Hilso namo gyvenamieji vienetai turi savo individualų įėjimą-išėjimą, o būstų viduje – bent po vieną šlaitinę stogo plokštumą, teikiančią interjerams daugiau dinamikos ir individualumo.
Antrojo aukšto lygyje šlaitinių „namų“ formuojamas vidinis kiemas yra paverstas uždara bendruomenės susibūrimo erdve. Tai tikra ramybės oazė, kurioje kruopščiai išdėsčius langų angas bei balkonus, tarp gyventojų turėtų megztis privatūs „slaptojo sodo“ santykiai. Ne mažiau imponuoja, jog šio namo-sodo gyventojai į savo namus patenka pro urvo pavidalo koridorių – savotišką pasakų šalį, kurios paslaptinga atmosfera sukuriama šviesa, šešėliais, iš vidinio kiemo sruvenančio vandens garsais. Tai dar labiau sustiprina pojūtį pastato, kaip nuo miesto šurmulio atskirto savito pasaulio.
Tiesa, mažiausiai vieno stereotipo šis projektas-manifestas visgi paneigia– panašus architektūros individualumas kainuoti pigiai tiesiog negali.
Pagal „MAD Architects“ informaciją parengė Almantas Bružas.
Nuotraukos: Darren Bradley, Nic Lehoux