Praeitą savaitę mirė vienas žymiausių Lietuvos architektų-restauratorių – Žybartas Simonaitis (Simanavičius, iki 1994 m.), palikęs ryškų pėdsaką nacionalinėje paveldo architektūroje.
Ž.Simonaitis buvo inteligentiškas, visuomeniškai aktyvus ir kaip reta darbštus architektas. Netgi visai neseniai, ties 90-mečio slenksčiu, jis dar konsultavo architekto Vytauto Biekšos kolektyvą dėl Kauno rotušės rekonstrukcijos. V.Biekša sakė portalui Pilotas.LT, jog laiko Ž.Simonaitį lietuviškos restauravimo mokyklos pradininku ir jam buvo labai svarbu ir naudinga pasitarti su labiauisiai patyrusiu restauratoriumi, 1970-taisiais „pastačiusį Rotušę ant kojų“.
Kaip žinia, Ž.Simonaitis atliko Kauno rotušės tyrinėjimus bei atkūrė, o vietomis ir sukūrė interjerus (su H.Raugalu, J.Ziboliu, K.Gibavičiumi, 1973).
Tačiau Kauno rotušė nebuvo pirmasis Ž.Simonaičio projektas. Jaunas KPI (dabar KTU) absolventas, įgijęs architekto inžinieriaus diplomą, paskiriamas į Mokslines gamybines restauracijos dirbtuves, kur jam buvo pavesta prikelti iš griuvėsių Kauno pilį. 1954-1960 metais Ž.Simonaitis atliko architektūrinius tyrinėjimus, sudarė pilies dalinės restauracijos projektą ir vykdė autorinę darbų priežiūrą.
Vėliau sekė analogiško masto restauravimo ir projektavimo darbai Panemunės ir Liškiavos pilyse.
1969−1978 m. bei mažesni darbai Raudonės, Biržų ir Viedniškių pilyse.
Vienas ryškiausių ir geriausiai žinomų Ž.Simonaičio darbų – trys gotikiniai namai Kauno Rotušės aikštėje (2; 3; 3a). Čia architektas-restauratorius 1969-1978 vykdė architektūrinius tyrimus, parengė restauracijos projektą ir atliko autorinę priežiūrą. Viename iš pastatų duris atvėrė garsusis restoranas „Gildija“, ilgus dešimtmečius reprezentavęs hanzeatinį Kauno periodą. Prie vieno nedaugelio gotikinių Kauno interjerų be Ž.Simonaičio dirbo H.Raugalas, V.Palys, J.Jucaitis.
Vėliau Žybartas Simonaitis persikėlė į Vilnių ir net du dešimtmečius (1968−1989) ėjo Paminklų konservavimo instituto vyriausiojo architekto pareigas ir iki 1985-ųjų dirbo prie miesto gynybinės sienos su bastėja. Bendraautorius šiuose bene dvidešimt metų trukusiuose Ž.Simonaičio darbuose buvo A.Katilius. Dirbta ir prie Vilniaus miesto sienos atkarpos Bazilijonų, Šv. Dvasios, Trakų ir Klaipėdos gatvėse bei prie Subačiaus vartų (1997). Vilniaus senamiestyje Ž.Simonaitis atliko tyrinėjimus bei projektavo restauraciją ir atskiruose gyvenamuosiuose pastatuose bei didžiuliame Šv. Dvasios domininkonų vienuolyno su bažnyčia komplekse.
Ž.Simonaitis buvo pilietiškas, visuomeniškas ir aktyvus. Iki gilios senatvės architektas dalyvaudavo istorinei architektūrai skirtuose debatuose ir pasitarimuose. Sąjudžio laikais architektas daug pastangų skyrė gimtajam Kupiškio kraštui. Projektavo, o dažnai ir savo lėšomis statė atminimo paminklus kraštiečiams. Plokščiuose (Šakių r.) iškilo Ž.Simonaičio sukurtas „Kančių kelių“ memorialas (1989), o Utenoje – medinis koplytstulpis (1978).
Ž.Simonaitis garsėjo tvirtais įsitikinimais architektūros klausimuose ir aktyviai kovojo už Lietuvos istorinių objektų išsaugojimą ir atkūrimą.
Žybartas Simonaitis (iki 1994 m. Simanavičius) gimė 1929 kovo 20 dieną Juodžiūnų kaime (Kupiškio rajonas) ūkininko šeimoje. 1937-aisiais baigta Šimonių pradžios mokykla, 1947-aisiais – Kupiškio gimnazija. 1953-iaisiais Kauno politechnikos institute (KPI) įgyta inžinieriaus architekto kvalifikacija. Ž.Simonaitis buvo Lietuvos architektų sąjungos narys, Lietuvos restauratorių sąjungos narys, ICOMOS narys, Vilniaus kupiškėnų klubo pirmininkas. Architektas buvo apdovanotas LTSR Respublikine premija (1978), užaugino dukrą Agnę ir sūnų Dalių.
Šeimos valia Žybartas Simonaitis buvo kremuotas ir per Tėvo dieną bus palaidotas gimtinėje – Šimonių miestelio kapinėse.
Parengta pagal velionio šeimos ir Pilotas.LT informaciją.
Titulinė nuotrauka: Žybarto Simonaičio portretas. Dailininkė Anelė Žalytė, 1968.
Irena Raščiuvienė
( 2019-04-16 )
Reiškiu užuojautą Agnei ir visai šeimai.