Parodoje „Didžioji pramonė“ daiktai ir jų istorijos rikiuojasi lyg netikėti fragmentai, išplėšti iš sparčiai nykstančio 7 dešimtmečio pramoninio Kauno paveikslo, atskleidžia sovietinės pramonės patologiją. Ekspozicijos fokuse – tuomet klestėjusių tekstilės įmonių produkcija: nuo lengvučių margų „Kauno audinių“ iki aukščiausios kokybės „Drobės“ vilnos, iš kurios kostiumus siūdinosi ne tik vietinis komunistų partijos elitas, bet ir Leonidas Brežnevas.
LIGOS ATPAŽĮSTAMOS PER EKSPONATUS, TEKSTUS, GARSUS
Gegužės 13 dieną (šeštadienį) 15 val. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16, Kaune) įvyks bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodos „Didžioji pramonė“ atidarymas. Kuratorė – Auksė Petrulienė.
Paroda, kurios pavadinimas tariamas su ironija, atskleidžia sovietinės pramonės patologiją. Industrializacijos, planinės ekonomikos, priverstinai laimingos tuometinės visuomenės ligos atpažįstamos per eksponatus, tekstus ir garsus. Paroda yra ir diagnostikos įrankis, galintis aptikti šiandienos kūnu tebekeliaujantį sovietmečio krešulį.
Itin įdomi „Kaspino“ – mažiausio iš Kauno lengvosios pramonės fabrikų, produkcija. Tai – juostos Dainų šventėms su savitai mutavusiu tautiškumo kodu, elegantiški austiniai vyriški kaklaraiščiai, moteriškų apatinių gumelės – vienintelė seksualumo apraiška darbo moters garderobe. Ekspozicijoje – ir pritrenkianti 1960 m. „Kaspino“ inovacija: dirbtinė kraujagyslė.
AUTENTIŠKOS ISTORIJOS, „MOLINĖS GERKLĖS“
Žmonės ir jų papasakotos istorijos – ne mažiau svarbi ekspozicijos dalis. Parodos herojėmis tapo pramoninės tekstilės pradininkės – „Kaspino“ fabriko dailininkė Venifrida Stasė Račkaitytė ir „Drobės“ technologė Veronika Dabkienė. Abiem šiemet sukanka 90. Jų prisiminimai ir garbaus amžiaus palydovė – kūno negalios ir skausmų įprasminta filosofija – pinasi į tekstinį parodos audinį.
Kompozitorius Artūras Bumšteinas parodai sukūrė garso instaliaciją „Molinės gerklės“. Kūrinys įkvėptas „Didžiosios medicinos enciklopedijos“ (1960) – plokštelių rinkinio, kuriame užfiksuoti aritmiški širdies tonai, psichiatro pokalbiai su ligoniais, kvėpavimo ir kalbos sutrikimai. Šiuos oficialiam to meto naratyvui nepriklausančius „pasisakymus“ transliuoja garsiakalbiai, įtaisyti dekoratyvinėse vazose. Lietuvos keramikų ankstyvuoju sovietmečiu sukurtos vazos iškalbingais pavadinimais – „Bulviakasis“, „Pionieriai iškylauja“, „Gyvulininkystės ūkis“, „Kauno HE statyba“, „Penkiolika respublikų“ – parodoje tampa iškalbingos tiesiogine prasme. Neartikuliuotos verbalinio srauto improvizacijos bei kalbos defektų girliandos pakimba virš „Molinių gerklių“ ir apraizgo parodos erdvę.
PAPILDYS PETRAŠIŪNŲ BENDRUOMENĖS CHORAS
Balsų idėją praplės ir parodą atidarys Petrašiūnų bendruomenės choras. Petrašiūnų ir „Girstos“ bendruomenių nariai yra parodos bendraautoriai. Aplink pramonės gigantus susiformavusių Kauno rajonų gyventojai parodoje dalijasi savo prisiminimais apie 7 dešimtmečio Kauną. Dabartinės problemos parodoje taip pat girdimos – Petrašiūnų bendruomenė nerimauja dėl panaikinto mokyklos muziejaus, rūsyje užlietų metraščių albumų, o ypač – dėl šiuo metu prarandamų bendruomenės patalpų.
Bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ – tai aktualių parodų erdvė Kauno paveikslų galerijos III aukšte. Parodos rengiamos bendradarbiaujant miesto bendruomenėms, muziejininkams ir menininkams. Bendruomenės siūlo savo temas, problematiką, bendruomenės istoriją. Muziejininkai atveria kolekcijas, plėtojančias pasirinktą temą, o menininkai talkina įtaigiai ją atskleidžiant.
Paroda Kauno paveikslų galerijoje veiks iki metų pabaigos.
„Mažąsias istorijas“ remia Lietuvos kultūros taryba.
Nuotrauka: Kauno „Kaspinas“, 1958, foto: M.Ogajus.
