ARCHITEKTŪRINIS RENTGENAS://KETURI EKSPERTAI APIE “LORDŲ” KONKURSĄ VILNIUJE

Esame tikri – šiandieną architektuomenė ošia aplink kviestinį tarptautinį architektūrinį „Lords“ konkursą Dešiniajame krante ne todėl, kad „nemokame pralaimėti“ (anot dresuotų heiterių) arba nepakankamai uoliai „permiegojome su D.Libeskindo idėja“ (anot Vilniaus vyr. architekto). Dažniausiai, raštinga auditorija atpažįsta parduotas varžybas ir tuomet kliūva visiems. Labiausiai tokiais atvejais kliūva valdžiai, teisėjams ir sistemai.

Pripažinkime, mūsų architektūrinių konkursų sistema nebetenkina nieko: nei architektų, nei užsakovų, nei visuomenės. Turbūt pats laikas imtis permainų. Peržvelkime dar kartą kviestinio konkurso dalyvių projektus ir išklausykime keturių architektūros ir urbanistikos ekspertų nuomones.

AUDRIUS AMBRASAS, architektūrinių konkursų laureatas Lietuvoje ir užsienyje, Nacionalinės premijos nominantas

Apmaudu, bet prasidėjęs kaip architektūrinis konkursas, į pabaigą renginys virto gerai suplanuota viešųjų ryšių kampanija. Investuotojas elgiasi pagal geriausias rytietiškas tradicijas – praeitą rudenį sulaukęs architektūrinės visuomenės pasipriešinimo savo agresyviems planams paima pora "starchitektų" ir būrelį nebrangių vietinių statistų. Suorganizuoja "konkursą" kuriame laimi žvaigždūnas.

Liūdniausia, kad tam įteisinti pasitelkiama Lietuvos architektų sąjunga.

Miesto charakteris, kontekstas, santūrumas – pasenusios sąvokos. Momentinis įspūdis yra viskas. Fejerverkus smagu stebėti Naujųjų Metų naktį, tačiau permanentiniai fejerverkai gali išvaryti iš proto. 

Visgi yra ir teigiamų dalykų – vertinant laureatą galutinai apsinuogino ne tik Mero architektūrinis (ne)skonis, bet ir konkurso darbus vertinusių bei recenzavusių kolegų architektų kompetencija. Dabar bus aiškiau… 

TOMAS GRUNSKIS, architektas, H.m. daktaras, architektūrinių konkursų laureatas Lietuvoje ir užsienyje

"Lordų” batalijos Dešiniajame krante, Vilniuje, man atskleidė kelis svarbius dakykus. Viena – būtinas pastangas keisti blogas konkursų organizavimo tradicijas, kurios, tenka pripažinti, dar nepakito. Nes vien susikviesti užsienio architektus nepakanka. Sėkmingam rezultui pasiekti privalomas toks pats geras ir aukšto lygio projektų vertinimo procesas, kuriame taip pat privaloma tokio pat lygio darbų analizė bei sprendėjų komisija.

Būtent šia dalimi leidžiu sau stipriai suabejoti, ir, jei reikės, pateiksiu argumentus.

Antrasis dalykas, kuris siejasi su pirmuoju, ir yra būdingas ne tik architektūros laukui Lietuvoje. Tai – negebėjimas atsirinkti. Ir čia svarbi kriterijų,  jų hierarchijos bei vertybių sistemos neaiškumo ar nebuvimo problema, kuri būdinga postdestrukcinėms visuomenėms.

Šiuo atveju, jei pripažintume, kad kažko nežinome, tektų pasirinkti autoritetus, kurie mums patartų. Toks prisipažinimas visai nebūtų gėdingas ir gal parodytų mūsų socialinės emancipacijos lygį. Dabar nuspręsta nieko neklausti, nes "viską mokame, žinome ir matėme". Neklausti net ir pačios visuomenės… nes archytektai ir investuotojai žino geriausiai. Likusieji tiesiog turėtų būti dėkingi už žvaigždžių dulkes…
Trečiasis dalykas, tai provincialumas, dėl kurio taip pat liūdna ir kurį man iliustruoja šių batalijų rezultatas. Kai projektų vertintojams "sulinksta kojos" dėl neva svarbių vardų ir tuo pačiu išsijungia kritinis mąstymas. Labai abejoju, ar šio turnyro rezultatas būtų toks pat, jei darbų autoriai būtų incognito. Manau, nustebtumėm… nes kultūringos architektūros trūksta bent pusei projektų.
Ir pagaliau… gal kas galėtų atsakyti – kada, kas ir kodėl nusprendė, kad toje konkrečioje vietoje trūksta kažko "vertikalaus"? O gal “lordai” jau nusipirko Vilnių ir daro jame ką nori…?

LEONARDAS VAITYS, architektūrinių konkursų laureatas Lietuvoje, žurnalo „Archiforma“ vyr.redaktorius

Nekalbėsiu apie planinius sprendimus – tai technikos reikalas.

Jeigu Libeskindas nebūtų asmeniškai dalyvavęs MMC projekto, numesto viduryje sklypo, nepaisant tradicinių urbanistinių sprendimų, aikštingo, atkištomis alkūnėmis,  pristatyme, suabejočiau ar jis bent matė kas dabar atvežta į Vilnių.

Vilniaus Dešiniojo kranto centras palaipsniui pildė savo urbanistinę kompoziciją ir pakankamai sėkmingai, kol neatsirado korupcinio pėdsako, bene devyniais aukštais kilstelėjusio "Europą” ir paniekinusio aplinkinius, pastatytus pagal sutartus reglamentus. Silueto agresyvumas padidėjo, dėl ko vėliau gavome pylos iš UNESCO. Tačiau tūrių plastikos santūrumas laikui bėgant prilipo ir mes pripratome.

Dabar gi į šią kompoziciją veržiasi arogantiškas svetimkūnis… Gal tai gali būti toleruojama, jei atsitinka šedevras, bet ne nevalyva kompozicija, kurios padrikumą sąmoningai slepia maketo medžiaga – matinė plastmasė niveliuoja aštriabriaunį tūrių kratinį. Tai, beje, eilinis priekaištas konkurso organizatoriams – medžiagas reiktų apibrėžti tiksliai ir vienodai.

Sunkiausia susitaikyti su žiuri sprendimu, bet kai pamatai jos sudėtį – tampa mažiau sunku. Iš dvylikos narių, trys užsakovai, kuriems svarbi “žvaigždės” vardo magija. Galima sprasti. Trys lietuvaičiai ne architektai… Keturi paveldosagininkai, du iš kurių kėdžių vergai. Kam jų tiek daug? Gal dėl to, kad visiems choru patogiau pražiopsoti taip gerbiamą ir pažeidžiamą UNESCO siluetą…? Taigi, iš dvylikos tik du realūs, pakankamai gerbiami architektai: vienas – šokiravęs, nes atrado kažkokią kartelę (gal tarp bakalauro ir magistro?), kitas – tik įsisėdęs į valdininko kėdę. Čia apsispręsti reikėtų kuo anksčiau, tuo geriau – ir tarnauti ne ištikimai,bet drąsiai.

Tikiuosi, kad žinomas metras išgirs mus ir leis tikėtis, kad deklaruojami sentimentai mūsų kraštui, bus grindžiami pagarba.

Lieka dar vienas šansas: su Libeskindu nesusitars dėl kainos ir tada atsiras galimybė, mano nuomone, geriausiam R.Bimbos projektui. Kukliai nelendančiam į siluetines kolizijas, inteligentiškam, aiškiam – ne tik sugaudančiam Baltojo tilto ašį, bet ir sugebančiam tapti plastiniu ženklu.

Ir paskutinis šansas: anot metro A.Nasvyčio, "prie architektūros priprantama". Bet gal geriau pratintis prie geros…?

ALGIS VYŠNIŪNAS, profesorius, architektas-urbanistas, architektūrinių konkursų laureatas Lietuvoje ir užsienyje

Tie kas komentuoja vien D.Libeskindo suprojektuoto pastato architektūrą, nemato fundamentinių dalykų. Čia tikrai ne meninė problemėlė, kaip gali pasirodyti bendroje atsiliepimų lavinoje…

Problema bendrame darbo stiliuje. LAS galvos ir pusgalviai seniai nebevaldo situacijos, nes dažnai patys ir kuria problemas. Atsirado netgi naujas antropologinis tipas – archšakalai, einantys iš paskos konkursų nugalėtojams ir susirenkantys užsakymus.

Oretvyro klausimas – kam reikalingas Architektų politbiuras, vadinamas Lietuvos architektų sąjunga? (Nekalbu apie skyrius regionuose). Juk iš esmės tai yra verslininkų su architektų diplomais asociacija.

Londone gyvenantis A.Ropolas drebia tiesiai – LAS pirmininkas sapalioja. To dar niekada nebuvo (beveik H.K.Anderseno situacija “karalius nuogas”), todėl yra labai simptomatiška.

Atrodo, jog Vilniaus miesto centrinės dalies urbanistinė strategija nieko nebereiškia, nes pagrindiniai veikiantys asmenys  neturi nieko bendro su erdvės formavimo strategija. Vietoj artikuliuotos erdvinės sistemos (nominalių erdvių derinio) turime atskirų daiktų/objektų aritmetinę sumą (sankaupą).

Paprasčiau pasakius, visas A.Nasvyčio įdirbis išmestas į šiukšlių dėžę. Urbanistinės logikos nebėra, liko darbo stilius „kas nors vis tiek gausis“. Dirba nebe kompetencija, o tie, kurie yra „в деле и в доле“. Todėl ir kalbama biznio plano kategorijomis (urban development), bet ne urbanistinės erdvinės kokybės dimensijomis (urban design). D.Libeskindas čia nieko dėtas – jis, beje, kaip ir M.Fuksas, tiesiog naudojasi situacija.

Šitokiame chaose vienintelis išsigelbėjimas – gastroliuojančios archižvaigždės. Nors svarbiausi šiuo atveju net ir ne jie, bet išsižiojusių žioplių minia, aklai tikinti importinių archimesijų neeiliniais gebėjimais.

Konkursas parodė, kad importinis mitas sklaidosi, nors Abonentinis viešųjų ryšių stilius, dangstantis už skambių pavardžių, liko.

Nežinau ar tai sutapimas, bet “Kultūros barų” Nr.4 išspausdintas tekstelis „Naujasis sostinės centras urbanistinio greitkelio šešėlyje“, kurio autorius ėmėsi komentuoti Dešiniojo kranto plėtrą. Tekstas pasirodė laiku, bet nuo to nepasidarė profesionalesnis. Tokių rašliavų pilna viešoje erdvėje ir jis tikrai nevertas diskusijos, bet jį parašė ne bet kas, o mokslo žurnalo „Urbanistika ir architektūra“ vyr. redaktorius. Vargšo grafomano eilinis šūvis sau į koją. Rimti visiško dugno požymiai. Bet kaip sakoma, kai jau pasieki dugną, iš apačios kas nors pabeldžia…