TRUMPAREGIŲ BALETAS://PAVELDO KOMISIJOS VADO KĖDĘ MATUOJASI KARALEVIČIENĖ

[2015.12.21]Mūsų paveldo apsaugos sistema pasižymi aktyvia Tėvynės meile, kilniais ketinimais, atkaklumu ir rikiuotės darna. Tačiau paveldosaugą vis dar kankina ir viena kita sisteminė yda: perteklinis biurokratizmas, selektyvus reiklumas, ribota kompetencija ir nuoširdus susireikšminimas. Šis dorybių ir ydų balansas – labai trapus. Todėl kiekviena nauja persona paveldosaugos štabe lemia ir visos sistemos posūkį aukštyn arba į dugną. Tarkime, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė.

Žinoma, komisija gali pasirodyti kiek dekoratyvus organas – marga mozaika iš istorikų, menotyrininkų ir šiaip visuomenininkų. Tačiau, nors komisija yra toli nuo vykdančiosios paveldosaugos svertų, ji yra prie pat įstatymus leidžiančių galvų. Būtent prie Seimo veikianti Valstybinė kultūros paveldo komisija – yra aukščiausia paveldosaugos politikos instancija. Organas, kuriam privalo paklusti net KPD direktorė D.Varnaitė (jeigu tai įmanoma įsivaizduoti)… Jau nekalbant apie Aplinkos ir Kultūros ministrus.

Taigi, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė – yra tarsi savotiška paveldosaugos prezidentė Lietuvos respublikoje. Aukščiausio lygio postas, kurio mūsų valstybėje neturi nei architektai, nei urbanistai.

SVAIGI MENOTYRININKĖS KARJERA PAVELDOSAUGOJE

Šiandieną arčiausiai kadenciją baigusios komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės kėdės rikiuojasi kaunietė Evelina Karalevičienė.

Praeitą ketvirtadienį jos kandidatūra buvo oficialiai pristatyta Seime. Į Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkes pretenduojanti jauna ir veržli paveldosaugininkė tik metus triūsia minėtoje komisijoje, tačiau padarė žaibišką karjerą – Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (pirmininkas socialdemokratas Edvardas Žakaris) į komisijos pirmininkes pasiūlė būtent Eveliną.

Pretendentė Seimo nariams taip pristatė savo požiūrį į komisijos pirmininkės pareigas: „Pirmiausia yra tinkamas ir deramas atstovavimas Prezidentei, Vyriausybei ir Seimui. Komisijos pirmininkas yra kaip reprezentantas, o kita vertus, jis turi užtikrinti sklandų, operatyvų, tiek administracijos, tiek komisijos darbo organizavimą. Visa kita, sprendimai yra visos komisijos narių kompetencija ir visų narių balsai yra lygiaverčiai“.

PRETENDENTĖ VARDAN SOVIETINIO PAVELDO PASIRYŽUSI

Vėliau pretendentė atsakė į Seimo narių klausimus, iš kurių raktiniu reikėtų laikyti klausimą dėl stalinistinio Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų likimo. „Kalbant apie Žaliojo tilto skulptūrų klausimą, atsakyčiau vienareikšmiškai: „taip“, jas reikia saugoti“, – teigė pretendentė. Vėliau E.Karalevičienė plačiau pakomentavo savo didį rūpestį dėl sovietinio paveldo ir tvirtas nuostatas įstatymo raidės sargyboje, iš kurių neatpažinti paragrafinio biurokrato neįmanoma…

Tokių paveldosaugos sistemoje niekada netrūko. Jie visada didžiuodavosi komjaunuolišku uolumu suplakti pelus su grūdais ir talentu paskandinti paragrafinėse upėse bet kokius sveiko proto likučius. Tik dėka jų mūsų paveldosaugos sistema išsipūtė kaip dramblys, kuris porcelianinėje skruzdėlių kasdienybėje nėra nei efektyvus, nei adekvatus, nei pelnęs pasitikėjimą.

Akivaizdu, kad jokiais įstatymais neįmanoma apibrėžti visų gyvenimo praktikos situacijų, būtent todėl tokio rango paveldo kapitonui ir būtina itin aukšta kompetencija, patirtis, profesinė klausa ir sąžinė. Reikalingas įvairiose paveldinėse realijose užgrūdintas autoritetas, o ne aklas paragrafų cituotojas.

Todėl, jeigu pretendentė į Paveldo komisijos pirmininkus nesugeba atskirti pelų nuo grūdų ir vien pagal formalius datos kriterijus rikiuoja ant tos pačios lentynos Stalino okupacinio režimo propagandinius reliktus ir, tarkime, kovotojų prieš tą režimą palikimą, – esu tikras, kad ant paveldosaugos kapitono tiltelio E.Karalevičienei yra smarkiai per anksti.

E.KARALEVIČIENĖS PARAŠAS PAGIMDĖ DAMBĄ SANTAKOJE

Juolab, kad ne tik su profesine E.Karalevičienės kompetencija yra rimtų problemų.

Seimui pateiktoje biografijoje, kurioje stropiai išvardinti net studentiški straipsneliai, pretendentė kažkodėl ima ir “užmiršta” paminėti solidžiausio savo, kaip paveldo ekspertės opuso – YIT “Kausta” Hidrotechninio statinio – apsauginės dambos (Brastos g.24, Kaunas) projekto priešais Kauno pilį ir Nemuno – Neries santaką paveldosauginės ekspertizės.

Būtent ši ekspertizė su E.Karalevičienės parašu atkėlė vartus bjauriausiam retrogradiškam statiniui prie Kauno pilies – 9 metrų aukščio betoninei dambai, suformavusiai dešinįjį Neries krantą pigiausiu, neprofesionaliausiu ir nehumaniškiausiu metodu, kuris, vėl sugražino į apyvartą sovietines betoninių krantinių šmėklas.

Kalbėti apie šio statinio architektūrinę kokybę ar nors minimalią pagarbą istoriniam ir gamtiniam kontekstui šiuo atveju, prasmės nėra absoliučiai.

Kodėl paveldosaugos ekspertė E.Karalevičienė šių fatališkų Dambos projekto trūkumų nematė…?

Kodėl paveldosaugos ekspertė E.Karalevičienė nematė netgi to, kad deda lemtingą Kauno senamiesčiui parašą ant svetimos ekspertizės, parašytos kito eksperto (J.Bučo) ir kitam projektui (“Brastos g.24 urbanistinio komplekso detalusis planas“prieš du metus…?

Ar tikrai su tokiais profesinio regėjimo trūkumais E.Karalevičienei nebus per sunku vairuoti Valstybinės kultūros paveldo komisijos laivą…?

REDAKCIJOS PAPILDYMAS

2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos respublikos Seimas priėmė nutarimą „Dėl Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko skyrimo“ kuriuo, vadovaujantis Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 3 straipsniu ir atsižvelgiant į Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimą, paskyrė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininku šios komisijos narę Eveliną Karalevičienę.

Slapto balsavimo rezultatai: balsavo 77, prieš – 28, susilaikė 4 Seimo nariai (šaltinis: LR Seimas).