images_phocagallery_3863_Kaliningradietiska Kursiu Nerija__tit-2_g-ve Pobedy

VASAROS MARŠRUTAI:// KALININGRADIETIŠKOJI KURŠIŲ NERIJA

Šiandieną, kai įvaizdžiai ir piariniai konstruktai baigia išstumti tikrąjį medžiagiškumą ir tikrąjį turinį į paraštes, itin smagu prisiliesti prie tikrų dalykų, neužniauktų visvaldiškos pusiautiesos padažais. Rytų Prūsija, likimo nubausta fatališkais ir skausmingais išbandymais, šiandieną atlieka kuklią ir iškalbingą rusiškos kultūros veidrodžio, rusiškos civiliazcijos ir Rusijos tikrojo veido rentgenogramos misiją.

Kaip žinia, lietuviškoje Kuršių Nerijos dalyje į vientisą miestą sujungti žvejų kaimeliai turi kurortinį statusą ir vasarą yra viena brangiausių ir geidžiamiausių Lietuvos atostogų vietų, o architektūrinis kuršiškasis palikimas ir senoji gyvenviečių urbanistinė struktūra yra griežtai saugomi.

Kaliningradietiškoji Kuršių Nerija niekada neįgavo kurortinio statuso, o architektūrinė raida yra laisva ir nereguliuojama. Todėl senieji kaimai čia labiau panašėja į kolūkines gyvenvietes, kur mažesnės gatvėlės vis dar nėra asfaltuotos, o paskutines griūnančias senąsias kuršių sodybas čia keičia kolūkinio baroko fazendos ir silikatiniai penkiaaukščiai.

Didžiausia rusiška Kuršių nerijos gyvenvietė – Rybačis (buvusi Rasytė, Rossitten), keliautoją pasitinka visiška tuštuma gatvėse, vieninga standartizuota betonine tvora, neseniai apjuosusia visas pagrindėje gatvėje esančias sodybas ir žvejybine prieplauka, tarsi perkelta iš A. Tarkovskio filmo „Stalkeris“.

Didelį plotą užimantis tipizuotas kultūrnamio ir, atrodo, mokyklos hibridas savyje sugeba talpinti ir turizmo informacijos centrą. Miestelio aikštė papuošta multiplikacinio filmo personažo proporcijų bronziniu amžinai gyvu rusų kareivėliu – paminklu žuvusiems Rasytės „išvaduotojams“.

Vieni iš nedaugelio čia sutiktų žmonių – pietaujanti vienoje iš dviejų kavinių greičiausiai prosenelių gimtinę nusprendusi aplankyti vokiečių šeima. Jų liūdnos veido išraiškos atspindėjo tiek miestelio atmosferą, tiek ir kavinės maistą, kuris buvo kažkas per vidurį tarp mokyklos valgyklos pasiūlos ir nelaimingos meilės ašarų. Beje, kavinėje tūnojo ir mergaitė su kavos puodeliu bei planšete. Besidžiaugianti turbūt vieninteliu wi-fi hotspot‘u dvidešimties kilometrų ruože (t.y. iki Nidos) ir turbūt vienintele įmanoma pramoga, kurią gali pasiūlyti šis Edeno antonimas.

Pietaujant pro langą į mus ilgesingai, bet atkakliai žvelgė dviejų benamių šunų akys.

Kad ir koks baisus būtų tenykštis požiūris į Kuršių neriją architektūrine, urbanistine ar kultūrine prasme, tačiau didelį įspūdį palieka tikrai gausiai lankomos kopos, kurių aplinka vizualiai tvarkoma tikrai neblogai. Galbūt UNESCO statusą reiktų suteikti ir likusiai Kaliningrado daliai, kur gamta yra apleista ne mažiau, negu miestai?

Beje, dažnas turime giminių ar pažįstamų, kurie vis ištransliuoja nuomonę apie ilgesį „aniems laikams“. Išeitis yra. Vos 50 kilometrų nuo Klaipėdos tūno tikras, autentiškas sovietmetis. Pasidalinkime juo su nostalgiškais artimaisiais…

EKSKURSAS ISTORINIS

1923 metais įvykęs Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos kuršininkų žvejų apgyendintą Kuršių Neriją galutinai išskyrė į dvi dalis – pietinė pasiliko vokiškoje Rytų Prūsijos globoje, o šiaurinė atiteko naujai susikūrusiai Lietuvos respublikai.

Gyventojų etninė sudėtis abiejose pusėse buvo panaši – didžiausią gyventojų dalį sudarė vadinamieji kuršininkai, turėję savitą kalbą ir tradicijas.

Natūralu, kad vienoje pusėje vyko vokietinimo procesai, tuo tarpu mūsiškėje – lietuvinimo. Vis tik tai netrukdė gyventojams išlaikyti savo išskirtinį identitetą ir kultūrą. 

Prieš pat II-ojo Pasaulinio karo pradžią Klaipėdos kraštą su sava Kuršių Nerijos dalimi susigrąžino Vokietija. Pokario metais sovietinė okupacinė valdžia Klaipėdos kraštą administraciškai vėl priskyrė Lietuvos TSR, tačiau kaip ir Rusijos valdomoje likusioje dalyje, beveik visi gyventojai, išgyvenę karą ir barbarišką okupacinės kariuomenės elgesį (jie buvo laikomi „trečiarūšiais“ žmonėmis, neturėjusiais jokių teisių), šeštajame dešimtmetyje pasirinko repatrijaciją į tuometinę Rytų Vokietiją.

Nors atsikraustėliai iš Didžiosios Lietuvos dažniausiai nesugebėjo tinkamai vertinti jiems svetimo palikimo, tačiau vis tiek buvo jaučiamas savitas ryšys su nemažą lietuvių procentą iš prieš karą turėjusiu regionu. Dėl to šiandien turime (bent jau iš dalies) išlaiktyas tokias vertybes, kaip Klaipėdos senamiestis ar tradicinė Kuršių Nerijos architektūra.

Visai kita situacija su Rytų Prūsijos/Mažosios Lietuvos dalimi, pokariu galutinai priskirtai administruoti Rusijai naujai sukurtos Kaliningrado srities pavidalu. Į šį kraštą visų pirma buvo žvelgiama tik kaip į užkariautą teritoriją, kur kiekvienas kultūrinis reiškinys, nepriklausomai nuo to ar tai buvo bažnyčia, dirbamas laukas ar kapinės, buvo visų pirma suvokiamas kaip „fašistinis“ palikimas, kurį dera sunaikinti.

Tai viena iš priežasčių, dėl ko iki karo buvęs turtingiausias rytinės Baltijos pakrantės regionas (išvystyta moderni irigacijos sistema, didžiąją dalį kaimų jungė ekstensyvus vietinių geležinkelių tinklas, visos sodybos dar trečiajame dešimtmetyje elektrifikuotos požeminiais kabeliais, reguliuojamas kanalų tinklas) ilgainiui tapo labiausiai kultūriškai ir medžiagiškai nustekentų Europos užkampių.

Komentarai

  1. Ak tas rusiškos dūšios grožis 🙂

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

Raimundas Urbonas

GYVENIMAS PO STALU: Retrospektyvinė R.Urbono fotoparoda Kauno fotografijos galerijoje

2024 sausio 19Be komentarųPILOTAS.LT

Kauno fotografijos galerijoje atidaroma retrospektyvinė Raimundo Urbono (1963–1999) paroda „Gyvenimas po stalu“. Šalia per 70 fotografijų rodomas trumpametražis dokumentinis filmas „Sepija“, kuriame įamžintos kelionės į

images_phocagallery_3863_Kaliningradietiska Kursiu Nerija__tit-2_g-ve Pobedy

VASAROS MARŠRUTAI:// KALININGRADIETIŠKOJI KURŠIŲ NERIJA

Šiandieną, kai įvaizdžiai ir piariniai konstruktai baigia išstumti tikrąjį medžiagiškumą ir tikrąjį turinį į paraštes, itin smagu prisiliesti prie tikrų dalykų, neužniauktų visvaldiškos pusiautiesos padažais.